Šiandien, saulei kylant virš Vilniaus, susitikau su sportininkais, sporto srities specialistais, įvairių federacijų bei klubų atstovais. Tenka pripažinti, kad nesitikėjau, kad prieš šventes jų taip gausiai susirinks.  Pokalbio metu supratau kodėl, nes valdžios dėmesio ir racionalių diskusijų bei sprendimų trūkumas visus sporto aistruolius verčia ieškoti permainų.
Neseniai perskaičiau ES vienos iš institucijų padarytus tyrimus, jog beveik pusė Lietuvos gyventojų apskritai nesportuoja ir net nedaro mankštos.

Susitikimo metu sporto srities atstovai iškėlė daug aktualių klausimų ir problemų. Vilniaus savivaldybė skiria mažiausią finansavimą sportui ir kūno kultūrai lyginant su kitomis Lietuvos savivaldybėmis, apleistas sporto bazių remontas, nėra aiškios koncepcijos dėl nacionalinio stadiono, kurio statyba Šeškinėje šiuo metu yra sustojusi. Norint pabaigti stadioną reikia dar apie 300 milijonų litų ir viso šio komplekso išlaikymas kainuotų apie 30 mln. kasmet. Diskusijos dalyviai pripažino, kad toks stadionas būtinas Vilniui, tik ar tam reikia skirti visą sporto programoms bei infrastruktūrai skirtą finansavimą? Buvo nutarta, kad čia galėtų prisidėti ir finansiškai paremti šalies valdžia, t.y. Vyriausybė,  nes stadionas vis dėlto būtų nacionalinio lygio.

Diskusijoje aptarėme kaip pasiekti, kad Vilnius taptų sporto sostine. Tačiau diskusijoje buvo akcentuota problema, jog sostinėje nėra sporto politikos, ir apskritai nėra žmonių, kurie galėtų administruoti ir įgyvendinti visas geras idėjas, kurių šiandien buvo išsakyta labai daug.

Pirmiausia Vilnius turi plėtoti masinį sportą, sudaryti palankią aplinką moksleiviams, studentams ir kitiems miesto gyventojams kokybiškam laisvalaikio užimtumui, sportui bei sveikatos stiprinimui.
Sudaryti sąlygas visiems norintiems sportuoti, ugdyti talentingus sportininkus, siekiant deramai atstovauti miestui ir Lietuvai įvairaus lygio varžybose.

Sporto bazių bei aikštynų turėtojai susitikimo metu nuogąstavo, jog šiuo metu jiems privalomas turto mokesti, nors daugiau kaip 90% viso turimo ploto  yra panaudojama treniruotėms ir sportinei veiklai, todėl turi būti laikomasi sprendimo, kad tokiems objektams taikomas  nulinis turto mokestis. Taip pat yra būtinas ilgalaikis ir skaidrus sporto klubų, kurie dalyvauja tarptautiniuose turnyruose bei skatina sportinį turizmą, finansavimas – klubų žaidėjų sumokėto GPM ar dalies jo sugrąžinimas klubams.

Plačiau…

 Vakar oficialiu laišku kreipiausi į kiekvieną Seimo narį ragindamas atkreipti dėmesį į sudėtingą Vilniaus miesto savivaldybės finansinę padėtį ir pastaraisiais metais išaugusius finansinius įsipareigojimus. Jau anksčiau savo Blog‘e esu rašęs, kad  tvirtinant 2011 metų biudžetą, būtina padidinti GPM atskaitymus Vilniaus miesto savivaldybei nuo 40 iki 60  proc. ir taip atkurti sostinės mokumą. Gaila, bet daug kam svarbiau yra trumpalaikiai postai, o ne miesto finansinė situacija.
Todėl laiške pabrėžiau, kad valstybės ekonomikos padėtis yra stipriai susijusi su Vilniaus ir Vilniaus apskrities ekonominiu gyvybingumu. Vilniuje sukuriama apie 39 proc. viso Lietuvos valstybės bendro vidaus produkto. Vilniui GPM dalies didinimas – ne pageidavimas, o būtinybė, siekiant spręsti nedarbo, investicijų, įsiskolinimų bei ekonomikos atsigavimo problemas. Vilniuje investuotas litas su kaupu grįžta mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą.
Nuo 2007 metų Vilniaus miestui skiriama 40 proc. GPM. Dar 2009 metais, Seime tvirtinant 2010 metų biudžetą, Kauno miestui  GPM atskaitymai buvo padidinti nuo projekte numatytų 74 proc. iki 94 proc., o Klaipėdai  nuo 64 proc. iki 86 proc., o Vilniui liko tie patys 40 proc., nepaisant sparčiai augančio nedarbo, didėjančių miesto skolų ir įsiskolinimų ūkio subjektams. Vyriausybė išgirdo svarius Kauno ir Klaipėdos argumentus, o sostinę paliko nuošalyje. Pagal 2008 metų duomenis kiekvienam vilniečiui tais metais tekdavo 1832 Lt biudžeto lėšų, kai Rygoje – 2372 Lt, Taline – net 3768 Lt.
Tikiuosi, Seimo nariai šią klaidą ištaisys dabar tvirtindami 2011metų biudžetą.

Neseniai spaudoje pasirodė Vilniaus savivaldybės atlikti tyrimai, jog vilniečiams labiausiai kliūva taksistų sukčiavimas, nekultūringumas ir seni automobiliai. Toks sostinės gyventojų pareiškimas stebina, o kartu verčia ir dar kartą susimąstyti apie visą taksi verslą.

Gaila, bet su tokiais tyrimo rezultatais turiu sutikti ir pats. Ne kartą ir man užsienio šalyse yra tekę susidurti su nesąžiningais taksi vairuotojais, kurie bandė apgauti, matydami, jog esu ne vietinis. Toks jų elgesys žemina ir erzina.

Ne kartą savo Blog‘e esu rašęs apie jau įsisenėjusią apgaudinėjimo sistemą, kurios „dėka“, kenčia sąžiningos taksi paslaugas teikiančios įmonės. Esu minėjęs, jog vienintelė išeitis būtų tokia, jog savivaldybė ir Susisiekimo ministerija turėtų imtis atsakomybės ir apibrėžti taksi paslaugų limitus, kurie būtų taikomi visoms įmonėms. Tokiu atveju nelegaliai dirbančių vairuotojų iš karto sumažėtų.

Pasirodo, savivaldybė jau kelis kartus kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, prašydama leisti nustatyti fiksuotą kelionės taksi iš oro uosto į miesto centrą kainą, tačiau atsakymas buvo neigiamas. Pritariu tokiai savivaldybės nuomonei ir reik tikėtis, jog Susisiekimo ministerija išgirs tokius prašymus.

Plačiau…

Čigonų taboras – vieta, kur Lietuvos Respublikos įstatymai praktiškai negalioja. Tai erdvė, kurią, negaliojant įstatymams ir neegzistuojant kontrolei, užpildo narkotikų prekeiviai ir kiti įstatymų pažeidėjai. Nemažai čia tokių nusikaltimų kaip pvz.: vogto turto realizavimas. Nuo šios netvarkos labiausiai kenčia patys romai, kurie tiesiog negali išeiti iš šio užburto problemų rato.  Daugybę pastangų dėjo Valstybė bei Vilniaus miesto savivaldybė, jog šio taboro žmones integruotų į visuomenę, deja, kol kas reikalai lėtai stumiasi į priekį.

Pats būdamas sostinės meru vykdžiau daugybę projektų, susijusių su romų integracija į miesto visuomenę ir galimybėmis gyventi geriau, laikantis įstatymų. Man vadovaujant miestui kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija  įkūrėme Dienos centrą, kuriame Taboro gyventojai galėjo palikti mažamečius vaikus,  užsiimti kultūrine ir mokymo veikla, vykdėme  įvairias „Romų integracija į visuomenę“ programas. Jos metu buvo sprendžiamos švietimo, socialinės pagalbos ir paramos, darbo užimtumo, nusikaltimų prevencijos problemos. Daug dėmesio skyrėme kovai su narkotikais, rengėme įvairias akcijas prieš juos. Tabore buvo įrengtas ir policijos postas  bei video stebėjimo kameros. Deja, postas buvo padegtas.

Plačiau…

Atsiradusią duobę miesto gatvėje, nedegantį žibintą ar sulaužytus suolelius tikrai pastebime. Padejuojame, pasakome kelis piktus žodžius miesto valdžiai, jai to negirdint,  ir toliau ramiai gyvename. Tačiau atėjo metas, kai kiekvienas, pagaliau, galime užrašyti savo įžvelgtą miesto problemą viešai.

Neseniai Facebook profilyje startavo „Miesto problemų registras“. Tai labai skatintina iniciatyva, į kurią gali įsitraukti kiekvienas iš mūsų. Jau dabar tik pamačius problemą mieste, ją galima įrašyti į  sukurtą profilį.

Dar būdamas Vilniaus miesto meru savivaldybės internetiniame puslapyje bandžiau įdiegti panašią sistemą, kad savivaldybės taryba galėtų matyti miestiečiams rūpimus klausimus ir problemas.  Gaila, kad miesto žmonės nebuvo aktyvus ir nesireiškė, norėdami padaryti savo miestą gražesnį ir patogesnį gyventi.

Labai džiugu, kad informacinės technologijos šiandien leidžia apie problemas diskutuoti ir jas išsakyti viešai, plačiai auditorijai. Todėl kviečiu visus prisijungti prie „Miesto problemų registro“ profilio ir surašyti savo pastebėjimus apie miestą. Tik atvirai kalbėdami ir pastebėdami problemas, mes galime jas išspręsti ir kurti aplinką, palankią kūrybiškumui ir pagarbią vienas kitam.

Facebook nuoroda:

http://www.facebook.com/group.php?gid=122640544449529