Šiandien, 8.34 val. saulei kylant virš sostinės, viename miesto viešbučių surengiau antrąją diskusiją „Rūpestingas miestas“. Kartu  su įvairių senjorų organizacijų atstovais diskutavome apie jiems labiausiai rūpimas miesto problemas.

Nustebino senjorų susidomėjimas naujovėmis bei šiuolaikinėmis technologijomis. Nustebino mūsų senjorų atvirumas idėjoms ir aktyvumas: mokosi dirbti kompiuteriais, internetą vadina langu į pasaulį. Nemažai diskutavome kaip mažinti komunalinių paslaugų kainas panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, pvz.: kalbėjome apie saulės energetiką, jos panaudojimą vandeniui šildyti ar gaminti elektros energiją, biomasės naudojimas ir .t.t.apie tai rašiau savo Blog‘e.

Kalbėjome ir apie visuomeninio transporto,  kokybę ir bilietų kainas. Paklausiau jų, kiek susisiekimo paslaugoms jie išleidžia per metus. Daugelis jų patvirtino, jog šioms paslaugoms per metus išleidžia visą vieno mėnesio pensiją.

Diskusijos metu pasiūliau idėją, jog visiems sostinės senjorams būtų galimybė už specialią kainą įsigyti vieną metinį bilietą,  kuriuo būtų galima naudotis ne piko valandomis – kiekvieną dieną nuo 10 val. ryto iki 16 val.

Nemažiau aktyvūs senjorai nori būti ir kultūriniame Vilniaus gyvenime. Jie išreiškė nuomonę, jog būtų labai gerai turėti bendruomenės namus, kuriuose galėtų veikti ne tik įvairios jų organizacijos, bet ir kultūriniai kolektyvai. O ir pasimokyti dirbti kompiuteriu tai būtu ideali vieta. Kalbėdami apie tai prisiminėme medinius pastatus Sapiegų parko teritorijoje. Šie pastatai dabar priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir galime juos suteikti senjorams.

Plačiau…

Lankydamasis JAV susitikau su Nobelio taikos premijos laureatu prof. John Byrne. Profesorius vadovauja Energetikos ir aplinkos politikos centrui Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Delavero Universitete dėsto paskaitas apie energetiką ir klimato kaitą.
2007 metais, prof. J.Byrne buvo įteikta Nobelio taikos premiją kartu su kolegomis už jų darbą Tarpvyriausybinėje klimato kaitos komisijoje.  Premija buvo įteikta šiai Jungtinių Tautų globojamai komisijai kartu su buvusiu JAV viceprezidentu Al Gore. 
Prof. Byrne yra vienas iš Tarptautinės saulės energijos miestų programos steigėjų, kuri visame pasaulyje skatina darnią miestų ateitį ir atsinaujinančių energijos šaltinių, ypač saulės energijos naudojimą. Būtent ši profesoriaus veikla mane labiausiai ir domino.

Planavome bendrauti valandą, bet pokalbis užsitęsė daugiau nei keturias valandas. Man padarė didelį įspūdį šį asmenybė, paprastas, daug žinantis apie energetikos politiką pasaulyje ir savo darbais formuojantis energetikos ateities gaires pasaulyje. Papasakojau apie energetikos problemas Lietuvoje ir jos regione, nustebau, nes jis nemažai apie tai žinojo ir pats. Pristačiau jam idėjas ir planus  daugiau panaudoti saulės energiją Vilniuje, dengiant saulės elementais plokščius gyvenamųjų ir viešųjų pastatų stogus. Tam palankios  ir aplinkybė: pirma – Vilniuje statomos dvi saulės elementų gamybos įmonės, todėl nieko nereikia importuoti. Antra – senus pastatus būtina renovuoti ir nors renovacijos programa stringa, bet jai yra skiriamos ES ir valstybės paramos lėšos. Trečia – pati elektros energijos gamyba panaudojant saulės energiją yra skatinama ir šiuo metu remiama. Svarbus  argumentas, kad saulės energija realiai padidintų nepriklausomybę nuo centralizuotų šilumos bei elektros energijos tiekėjų. Dabar atliekame studiją, kokio galingumo saulės elektrinė galėtų tapti Vilnius jei uždengtume visus sovietmečiu statytų gyvenamųjų bei visuomeninių pastatų stogus ar fasadus. Skaičiuojame kokią naudą tai duotų gyventojams. Įsivaizduokite –Vilnius saulės energijos miestas.
Profesorius teigiamai įvertino tokius planus, bet kartu pažymėjo, kad tai tik vienas iš energijos gamybos būdų, kuris gali būti naudojamas šalia kitų energijos šaltinių. Jo nuomone, ateitis neabejotinai priklauso atsinaujinantiems energijos šaltiniams.  Prof. J.Byrne pažymėjo, kad daugelyje šalių būtent miestai yra naujų technologijų įgyvendinimo lyderiai, nes pasiekti reikalingų susitarimų bei priimti nacionalinio lygio sprendimus užtrunka labai ilgai. Jo nuomone, būtina skirti didelį dėmesį energijos vartojimo mažinimui, nors daugelyje valstybių politikai veikia atvirkščiai ir skatina investicijas į energijos gamybos kiekių didinimą. Jei būtų didesnės investicijos į energijos naudojimo efektyvumą, tai nereikėtų daugelio brangių projektų, taip pat ir atominių elektrinių statybos. Jo požiūris į atominę energetiką skeptiškas, nes joms reikia didelių pradinių investicijų, kurios laikui bėgant tik didėja. Be to branduolinių atliekų saugojimas ir apdorojimas iki šiol nėra tiksliai ekonomiškai apskaičiuotas. Jis nemano, kad JAV bus atominės energetikos renesansas, nes tik JAV pietuose galimos naujos AE statybos, kur yra susiformavusios palankios politinės ir ekonominės sąlygos.

Plačiau…

Dar prieš keletą metų negalėjome įsivaizduoti, jog elektrą bus galima išgauti iš saulės energijos net Lietuvoje.  Kol kas šios energijos plėtrą stabdo tai, kad ji brangi ir reikia daugelio metų, kad atsipirktų. Tačiau, pasak  International Herald Tribune (The global edition of the New York Times 04082010) (Solar power’s cost efficiency improves (Nuclear Energy market in the United States) on Reportlinker – July 2010), kol saulės energijos kaina mažėjo, atominė per aštuonis metus nesustabdomai išaugo. Apytikriai skaičiavimai parodė, kad dar 2002 metais išlaikyti vieną atominį reaktorių kainavo apie 3 milijardus dolerių, tačiau nuo to laiko kainos sparčiai pakito ir siekia apie 10 milijardų. Maža to, augimas vis dar nesustabdytas.

Atominės elektrinės pastatymo kaštai be galo dideli. JAV  tyrėjų duomenimis,  pasiektas dar vienas istorijos laiptelis – atominė energetika brangsta,o saulės energija pinga. Todėl galimi naujų jėgainių statymo darbai. Todėl ši nauja informacija parodo, kad saulės energija ne tokia gal ir brangi, jei tikslai suskaičiuosime kiek realiai kainuoja atominė energetika. Tai ir parodo šis straipsnis JAV pavyzdžiu.

Padėtis JAV yra tokia, jog mokesčių mokėtojai jau ima mokėti už naują atominę elektrinę,  tik pradėjus jos statybos darbus. Galima daryti išvadą, jog žmonės moka dideles sumas už elektrą, nors realiai ji bus tiekiama tik praėjus dvylikai metų. Įdomu ir tai, kad komunalines paslaugas teikiančios įmonės atsiriboja nuo visos galimos rizikos, permesdamos viską ant mokesčių mokėtojų pečių.

2009 metų tyrimai parodė, kad statybos, kainų rinkos ir operatyvinė rizika yra tokia didelė ir nuolatos kintanti, jog kiekviena jų atskirai gali labai greitai sužlugdyti komunalines paslaugas teikiančias įmones. Politinės ir ekonominės sąlygos šiuo metu skatina naujos atominės energijos gamyklų pritaikymą, tačiau dauguma komunalinių paslaugų tiekėjų, siekiančių pastatyti naują atominę elektrinę, nėra susitvarkę finansinių problemų ir susilaukę neigiamos reputacijos.

Dabartinė rinkos krizė sumažino energijos paklausą net labiau nei 1970 – ųjų naftos kainos kilimas. Paklausos sumažėjimas atsirado dėl ekonomikos nuosmukio, kuris pakeitė elektros energijos išeikvojimo poreikį.

Tačiau nepaisant ekonominių iššūkių atominė energetika išlieka stabili. Galiausiai, naujos elektrinės nebus naudojamos iki 2016 metų, taigi šiandieninės rinkos sąlygos nėra labai aktualios, nes komunalines paslaugas teikiančioms įmonėms yra užtikrinta paskola ir pastatymo darbai. Taigi, net jei projektas ir nepavyktų, tokios įmonės turėtų naudos, o visa rizika būtų permesta mokesčių mokėtojams.

Tokie energijos teikimo rinkos pasikeitimai verčia susimąstyti valdžią apie naujas technologijas ir galimybes, kas ir kaip turi konkuruoti. Mažesnės kainos ir mažai anglies dvideginio išskiriantys reaktoriai šiuo metu jau yra įmanomi, todėl kryptingai siekiama sukurti naujas technologijas. Įgyvendinus jas, elektros energijos kaina už kilovatvalandę sumažėtų beveik tris kartus.

Todėl Lietuvos įmonių investicijos į saulės elementų gamyba ir Europinė parama gali iš tikrųjų susikurti naują pramonės šaką Lietuvoje.