Matyt, visi pavargome nuo to susipriešinimo, kurį kiekvieną dieną stebime ne tik televizorių ekranuose ar politikų kovų laukuose, bet daugeliu atveju ir visai šalia savęs.
Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, jog kai paprašote pagalbos, dažnai išgirstate klausimą: „o kas man iš to?“ ar „kodėl turėčiau“. Dar blogiau, kai tokį beasmenį klausimą išgirstate iš valstybės tarnybą atliekančių darbuotojų ar net dirbančių privačiame sektoriuje.

Matyt, galima sutikti su žurnalistu Francis Spufford, kuris leidinyje „The Guardian“ (jo vertimas buvo ir „Lietuvos ryto“ portale), gana aiškiai suformulavo, kuo skiriasi sovietinė visuomenė nuo vakarietiškos.
Cituoju: „Sovietinė visuomenė buvo painus chuliganizmo, pataikavimo, spaudimo ir emocinio šantažo tinklas. Visi stengėsi kiek galėdami apsunkinti gyvenimą žmonėms, su kuriais turėjo reikalų, kad galėtų išpešti naudos mainais į tų sunkumų palengvinimą. Nori staliuko restorane, suknelės, kad pataisytų telefoną? Tada gauk man veltinio, atostogas prie Juodosios jūros, repetitorių mano sūnui. Vietoj pokapitalistinės laisvės ir humaniškos santvarkos Sovietų Sąjunga sukūrė prieškapitalistinę mainų sistemą su nemaža banditizmo doze“.

Plačiau…

Neseniai spauda rašė, jog  Lietuvą palieka ir į savo gimtąją Čikagą grįžta gerai žinoma verslininkė, laidų vedėja, žurnalistė, vertėja, politikė, ilgametė Vilniaus miesto tarybos narė Rita Dapkutė. Ji čia atvyko prieš 24 metus, tačiau aplinkybės  susiklostė taip, jog teko grįžti. Prieš pat jai išvykstant turėjau garbės atsisveikinti. Gaila, kad tokie aktyvūs ir įtakingi žmonės dėl vienų ar kitų priežasčių palieka Lietuvą.

Gaila, bet pastaruoju metu ne vienas mano pažįstamas žmogus pasielgia panašiai ir emigruoja į JAV arba Angliją. Bet ar įmanoma tai sustabdyti, ar verta dėl to nerimauti?

 Apie emigraciją  „The Economist“ (Ekonomistas) sukūrė filmuką, kuris labai aiškiai parodo žmonių migracijos mastą. Pasirodo, visame pasaulyje žmonės be galo daug migruoja iš vieno kontinento į kitą, o dar daugiau jų migruoja tiesiog žemynų viduje. Pateiktame filmuke yra matoma, kiek ir kur dažniausiai iš vieno ar kito žemyno žmonės keliauja.  Labai daug žmonių – net 31 milijonas, migruoja pačios Europos sąjungoje. Plačiau…

Pastarosiomis dienomis spaudoje vėl pasipylė ministrų komentarai apie planuojamą  „Mažeikių naftos“ pardavimą.  Keistai atrodo Vyriausybės vadovo pareiškimai bei pergyvenimai, tikintis, kad  „PKN Orlen Lietuva“ nebus parduota, tačiau tuo pačiu premjeras nenori išgirsti Lenkijos ekonominių argumentų, kai kalbama apie krovos tarifus su Lietuvos valstybine įmone ,,Klaipėdos nafta“.
Lietuvos Vyriausybė tikrai gali ir turi aktyviai dalyvauti pardavimo procese. Kas bus pirkėjas, labai svarbu, ir Lietuvos vyriausybė netūrėtų tik dūsauti, o siekti, pavyzdžiui, kad „PKN Orlen“ „Mažeikių naftos“ akcijas parduotų Kazachstano valstybinei naftos bendrovei „KazMunaiGaz“, kuri kartą jau bandė įsigyti „Mažeikių naftą“, bet nepavyko. Šį kartą gal tai yra istorinė galimybė ištaisyti politikų klaidas.
 Nors ir brangiai, bet pardavus „Mažeikių naftos“ akcijas Lenkijos įmonei, „Mažeikių nafta“ su visomis pasekmėmis tapo Plotzko įmonės filialu. Jei akcijų savininkas būtų „KazMunaiGaz“, tai „Mažeikių nafta“ taptų jų pagrindine ir vienintele įmone Europos Sąjungoje. Tai skatintų Kazachstano investicijas į Lietuvą, geriau būtų panaudotos mūsų specialistų žinios, pagaliau tai stiprintų mūsų šalies užsienio politikos įtaką Rytuose. Tai jau strategija ir ilgalaikiai tikslai, o ne tik papildomi milijonai, kuriuos per kelerius metus „PKN Orlenui“ sugrąžins mūsų vairuotojai mokėdami už brangiausius  degalus Baltijos valstybėse.

Plačiau…

Penkerius metus Davidas Cameron‘as praleido bandydamas atnaujinti Konservatorių partiją ir tikėdamasis, jog jai pavyks atgauti valdžią po trijų nesėkmingų rinkimų. Apklausa parodė, kad nemaža dalis balsavusiųjų, matydama inertiškas jo pastangas  pertvarkyti partiją, ilgai svarstė, kokio tipo ministru pirmininku jis taps.

Eidamas šias pareigas jau po dešimties savaičių, ponas Cameron‘as lankėsi Jungtinėse Amerikos valstijose ir ten pasirodė kaip bene radikaliausias šiuolaikinės Britanijos vadovas. Tokiomis pažiūromis jis pralenkia net gerai žinomą konservatorių lyderę, „geležine ledi“ vadinamą Margaret Thatcher.

Plačiau…

Visada žavėjausi šiuo Paryžiaus studentų šūkiu, ir ne tik todėl, kad jo gimimo data sutampa su mano -1968. Tiesiog šiuose žodžiuose užkoduota mano prigimtis.  Šiandien paskutinė mano diena Seime ir pats laikas pakeisti daugiau nei ketverius metus egzistavusį blogo šūkį -,,žmogus nedarantis klaidų, paprastai nedaro nieko.

Šiandien dar spėsiu Seime užregistruoti paskutinius parengtus įstatymų projektus, susirinksiu daiktus ir ,,būdamas realistas, sieksiu neįmanomo’’.
Dėkoju visiems už įvairiausius darbo pasiūlymus, idėjas ir tiesiog pamąstymus. Taip, darbą aš susirasiu, bet visada įdomu tai, ko gal nepastebiu ar tiesiog nežinau.  Plačiau…