Žymus laikraščio „The New York Times“ apžvalgininkas Thomas L.Friedman  viename iš savo komentarų parašė: „Economics is not war. It can be win-win“. (Ekonomika tai ne karas. Laimėtojais turi būti abi pusės.)

Atrodo, kad šį pamatinį tvarių ir ilgalaikių ekonominių santykių principą pamiršome Lietuvoje. Toks įspūdis susidaro vertinant daugelį valdžios veiksmų bei pasisakymų, nors negalima nepaminėti ir verslo atstovų, kurie santykiuose su valdžia tik save įsivaizduoja vieninteliais laimėtojais. Užmirštant, kad ne valdžia lieka pralaimėtoju, o piliečiai.

Tokia karinga ir neprognozuojama aplinka tikrai nekuria palankios aplinkos verslui Lietuvoje veikti, o daugiau primena besivystančių valstybių partijų karus perskirstant rinką ir valstybinius užsakymus, kur žaidžiama ne pagal taisykles, o su taisyklėmis.

 Vakar oficialiu laišku kreipiausi į kiekvieną Seimo narį ragindamas atkreipti dėmesį į sudėtingą Vilniaus miesto savivaldybės finansinę padėtį ir pastaraisiais metais išaugusius finansinius įsipareigojimus. Jau anksčiau savo Blog‘e esu rašęs, kad  tvirtinant 2011 metų biudžetą, būtina padidinti GPM atskaitymus Vilniaus miesto savivaldybei nuo 40 iki 60  proc. ir taip atkurti sostinės mokumą. Gaila, bet daug kam svarbiau yra trumpalaikiai postai, o ne miesto finansinė situacija.
Todėl laiške pabrėžiau, kad valstybės ekonomikos padėtis yra stipriai susijusi su Vilniaus ir Vilniaus apskrities ekonominiu gyvybingumu. Vilniuje sukuriama apie 39 proc. viso Lietuvos valstybės bendro vidaus produkto. Vilniui GPM dalies didinimas – ne pageidavimas, o būtinybė, siekiant spręsti nedarbo, investicijų, įsiskolinimų bei ekonomikos atsigavimo problemas. Vilniuje investuotas litas su kaupu grįžta mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą.
Nuo 2007 metų Vilniaus miestui skiriama 40 proc. GPM. Dar 2009 metais, Seime tvirtinant 2010 metų biudžetą, Kauno miestui  GPM atskaitymai buvo padidinti nuo projekte numatytų 74 proc. iki 94 proc., o Klaipėdai  nuo 64 proc. iki 86 proc., o Vilniui liko tie patys 40 proc., nepaisant sparčiai augančio nedarbo, didėjančių miesto skolų ir įsiskolinimų ūkio subjektams. Vyriausybė išgirdo svarius Kauno ir Klaipėdos argumentus, o sostinę paliko nuošalyje. Pagal 2008 metų duomenis kiekvienam vilniečiui tais metais tekdavo 1832 Lt biudžeto lėšų, kai Rygoje – 2372 Lt, Taline – net 3768 Lt.
Tikiuosi, Seimo nariai šią klaidą ištaisys dabar tvirtindami 2011metų biudžetą.

Vilnius – Lietuvos Respublikos sostinė, taip teigia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ekonominis ir kultūrinis centras – tai rodo statistikos duomenys.

Vilniuje  sukuriama apie 35 proc. viso Lietuvos valstybės bendro vidaus produkto. Vilnius ir Vilniaus apskritis iki 2009 metų kasmet pritraukdavo apie pusę visų tiesioginių užsienio investicijų, pasiekiančių Lietuvą, taip sostinėje buvo surenkama apie 5 milijardai litų visų mokesčių, kurios sumokėdavo įmonės ir miesto gyventojai. Pagal LR Statistikos departamento duomenis, per laikotarpį nuo 1990 metų iki 2010 Lietuvos miestuose drastiškai mažėjo gyventojų skaičius: Vilniaus gyventojų skaičius sumažėjo 7,5 proc.( 45 tūkstančiai gyventojų), Kaune sumažėjo 20 proc. (85 tūkstančiai gyventojų), Klaipėdoje 12 proc. Vilniuje pastaraisiais metais gyventojų skaičius nustojo mažėti  ir  buvo gana stabilus. Sostinė tarsi tapo buferiu į užsienį norintiems išvykti mūsų tautiečiams, ypač jaunimui.

Taigi valstybės ekonomikos padėtis yra tiesiogiai susijusi su Vilniaus miesto savivaldybės veikla bei investicijomis į miesto infrastruktūrą. Pati liaudies išmintis skatina „sėti ten, kur auga“, t.y. investuoti ten, kur gaunama didžiausia grąža, kur galima surinkti daugiausia mokesčių. Politikai daug spekuliavo kurdami Vilniaus „baubą“, kuriam esą buvo neproporcingai skiriamos biudžeto ar ES lėšos, kartu dirbtinai skatinama Vilniaus ir likusios Lietuvos priešprieša. Deja, skaičiai ir faktai rodo ką kitą. Raginčiau Vyriausybę bei Seimą formuojant 2011 metų biudžetą atkreipti į tai dėmesį.

Pagrindinis savivaldybių biudžetų formavimo šaltinis – gyventojų pajamų mokestis (GPM), tiksliau – mokesčio dalis, kurią LR Vyriausybės teikimu Seimas palieka savivaldybėms. 2010 metais Vilniaus miesto gyventojams palikta 40 proc. GPM, Kaunui – 94 proc., o Klaipėdai – 86 proc. Įdomiausia, kad 2009 metais, Seime tvirtinant 2010 metų biudžetą Kauno miestui  GPM atskaitymai buvo padidinti nuo projekte numatytų 74 proc. iki 94 proc., o Klaipėdai nuo 64 proc. padidėjo iki 86 proc. Vilniui liko tie patys 40 proc., nors puikiai buvo žinomos sparčiai augančios miesto skolos ir įsiskolinimai ūkio subjektams, apie kuriuos pakalbėsime atskirai. Keista, kodėl Vyriausybė išgirdo tik svarius Kauno ir Klaipėdos argumentus, o sostinę paliko nuošalyje.

Plačiau…

Daug diskusijų kilo, kai  Ūkio ministerija (ŪM) pristatė planą, kaip efektyviau valdyti valstybines įmones. Kaip argumentas buvo minima didelė Valstybės valdomo turto vertė, kuri siekia apie 18 milijardų  litų, o Valstybės biudžetas 2009 m. pasipildė tik 44,8 mln.  litų dividendų. Teigiama, kad po reformos ši suma galėtų išaugti iki 300 – 400  milijonų, o ilgainiui pasiektų gal net ir milijardą.
Valstybės įmonių valdymą būtina gerinti ir kartu  siekti didesnio efektyvumo. 2009 metų Nobelio premiją už laimėjimus ekonomikos srityje – „už ekonomikos valdymo analizę, ypač viešąją nuosavybę“  gavo Indianos universiteto (JAV) mokslininkė Elinora Ostrom. E.Ostrom pasipriešino įsišaknijusiai nuostatai, kad visuomeninis turtas visuomet yra tvarkomas prasčiau, todėl esą jis turi būti arba reguliuojamas išimtinai centrinės valdžios, arba privatizuojamas. Kartu ji paminėjo būtinas sąlygas efektyviam viešojo turto valdymui: geri ir kompetetingi vadovai, aiškus reguliavimas ir įstatymai, kurie skatina skaidrią konkurenciją rinkoje bei politikų atribojimą nuo tiesioginio kišimosi į įmonių valdymą.

Taigi visi argumentai „už“, bet kažkodėl dauguma  „prieš“?
Pirma: ši Vyriausybė dažnai steigia naujas institucijas, vietoje to, kad reorganizuotų esamas, ir taip efektyvintų jų veiklą. Šiuo metu veikia Turto bankas ir Turto fondas, kurie tarsi ir atsakingi už valstybinio turto priežiūrą ir naudojimą. Galioja  dar ankstesnių vyriausybių priimti sprendimai, kurie nustato, įmonių veiklos efektyvumo rodiklius ir mokamus dividendus į Valstybės biudžetą. Kartu tai ir kriterijus, pagal kurį vertinama įmonės administracijos veikla, premijų skyrimas ir t.t. Taigi, Vyriausybė savo argumentus dėl efektyvesnio įmonių valdymo turėtų įgyvendinti praktikoje – reorganizuoti ir suefektyvinti Turto fondo ir Turto banko veiklą, taip pat ir valstybinių įmonių veiklą.

Plačiau…

Svaiginančios nuolaidos ar nenumaldomas noras pirkti, pirkti ir dar kartą pirkti. Gal to daikto ir prireiks triskart per metus, o gal ir nereikės, gal tas kremas netiks, betgi kaip nepirkti, jei siūlo pigiau. Ne už dyka, bet pigiau.
Nei tamsa, nei grūstis, nei nemiga nenumalšina noro pirkti, nenumalšina netgi kalbos apie tai, jog tą naktį išleistų kelių šimtų litų kitą mėnesį gali pritrūkti tikrai reikalingiems daiktams įsigyti. Tikiu, kad kiekvienas sudalyvavęs puikiai apgalvotoje didžiausio prekybos tinklo marketingo akcijoje turi rimtą priežastį, kodėl tai darė arba bent jau teigia, jog stumdėsi dėl šeimos gerovės ir taupumo.
Bet, visų pirma, vėl privertė visą Lietuvą kalbėti apie vieną parduotuvę ir vieną prekės ženklą, taigi tapo reklamos akcijos dalyviu. Plačiau…