Lankydamasis JAV susitikau su Nobelio taikos premijos laureatu prof. John Byrne. Profesorius vadovauja Energetikos ir aplinkos politikos centrui Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Delavero Universitete dėsto paskaitas apie energetiką ir klimato kaitą.
2007 metais, prof. J.Byrne buvo įteikta Nobelio taikos premiją kartu su kolegomis už jų darbą Tarpvyriausybinėje klimato kaitos komisijoje.  Premija buvo įteikta šiai Jungtinių Tautų globojamai komisijai kartu su buvusiu JAV viceprezidentu Al Gore. 
Prof. Byrne yra vienas iš Tarptautinės saulės energijos miestų programos steigėjų, kuri visame pasaulyje skatina darnią miestų ateitį ir atsinaujinančių energijos šaltinių, ypač saulės energijos naudojimą. Būtent ši profesoriaus veikla mane labiausiai ir domino.

Planavome bendrauti valandą, bet pokalbis užsitęsė daugiau nei keturias valandas. Man padarė didelį įspūdį šį asmenybė, paprastas, daug žinantis apie energetikos politiką pasaulyje ir savo darbais formuojantis energetikos ateities gaires pasaulyje. Papasakojau apie energetikos problemas Lietuvoje ir jos regione, nustebau, nes jis nemažai apie tai žinojo ir pats. Pristačiau jam idėjas ir planus  daugiau panaudoti saulės energiją Vilniuje, dengiant saulės elementais plokščius gyvenamųjų ir viešųjų pastatų stogus. Tam palankios  ir aplinkybė: pirma – Vilniuje statomos dvi saulės elementų gamybos įmonės, todėl nieko nereikia importuoti. Antra – senus pastatus būtina renovuoti ir nors renovacijos programa stringa, bet jai yra skiriamos ES ir valstybės paramos lėšos. Trečia – pati elektros energijos gamyba panaudojant saulės energiją yra skatinama ir šiuo metu remiama. Svarbus  argumentas, kad saulės energija realiai padidintų nepriklausomybę nuo centralizuotų šilumos bei elektros energijos tiekėjų. Dabar atliekame studiją, kokio galingumo saulės elektrinė galėtų tapti Vilnius jei uždengtume visus sovietmečiu statytų gyvenamųjų bei visuomeninių pastatų stogus ar fasadus. Skaičiuojame kokią naudą tai duotų gyventojams. Įsivaizduokite –Vilnius saulės energijos miestas.
Profesorius teigiamai įvertino tokius planus, bet kartu pažymėjo, kad tai tik vienas iš energijos gamybos būdų, kuris gali būti naudojamas šalia kitų energijos šaltinių. Jo nuomone, ateitis neabejotinai priklauso atsinaujinantiems energijos šaltiniams.  Prof. J.Byrne pažymėjo, kad daugelyje šalių būtent miestai yra naujų technologijų įgyvendinimo lyderiai, nes pasiekti reikalingų susitarimų bei priimti nacionalinio lygio sprendimus užtrunka labai ilgai. Jo nuomone, būtina skirti didelį dėmesį energijos vartojimo mažinimui, nors daugelyje valstybių politikai veikia atvirkščiai ir skatina investicijas į energijos gamybos kiekių didinimą. Jei būtų didesnės investicijos į energijos naudojimo efektyvumą, tai nereikėtų daugelio brangių projektų, taip pat ir atominių elektrinių statybos. Jo požiūris į atominę energetiką skeptiškas, nes joms reikia didelių pradinių investicijų, kurios laikui bėgant tik didėja. Be to branduolinių atliekų saugojimas ir apdorojimas iki šiol nėra tiksliai ekonomiškai apskaičiuotas. Jis nemano, kad JAV bus atominės energetikos renesansas, nes tik JAV pietuose galimos naujos AE statybos, kur yra susiformavusios palankios politinės ir ekonominės sąlygos.

Plačiau…

Svarbiausia šios savaitės žinia tai, jog ilgos Energetikos ministerijos  paieškos surasti strateginį investuotoją Atominės elektrinės (AE) statybai  baigėsi be rezultatų. Iš konkurso pasitraukė vienintelis dalyvis – Pietų Korėjos bendrovė „Korea Electric Power Corp“ („Kepco“). 

Nors premjeras Andrius Kubilius ir kreipėsi į P. Korėjos prezidentą, prašydamas paremti „Kepco“ dalyvavimą konkurse, tačiau tai bendrovės nuomonės nepakeitė. Taigi, strateginis Lietuvos energetikos projektas grižo į pradinę padėtį ir kaip toje Marijono Mikutavičiaus dainoje „Trys milijonai“ – „pabandom iš naujo“.
 
Tačiau, tų kurie labiau gilinasi ir stebi Vyriausybės ir Energetikos ministerijos veiksmus bei darbus, tokia žinia nenustebino. Kai dalyvauja tik vienas konkurso dalyvis, tai jau nėra konkursas, ypač jei nedalyvauja nė vienas didysis ir patyręs pasaulio atominės energetikos industrijos atstovas.
Kita įdomi žinia, tai kad JAV netikėtai viešai išreiškė paramą Baltarusijos AE statyboms. Priminsiu, kas užmiršo, kad Baltarusija Atominę elektrinę planuoja statyti šalia Vilniaus.  Prioritetinė naujos AE vieta -Astravo aikštelė Gardino srityje. Atstumas nuo šios aikštelės iki Lietuvos sienos yra 23 km, o iki sostinės Vilniaus – mažiau nei 40 km. Reaktoriaus aušinimui planuojama naudoti Neries upės vandenį. Statybos parengiamieji darbai jau pradėti, o pirmą reaktorių norima eksploatuoti – 2016 m. Aišku, ši data labai jau optimistinė. Apie šiuos planus ir įtaką Vilniui rašiau ne kartą savo Blog‘e:
Ar turime laiko pradėti viską iš naujo, ar šio konkurso rezultatai „be rezultatų“ nepalaidojo  Lietuvos strateginio energetikos projekto, o kartu ir jau dešimtis milijonų tam išleistų litų?
Nieko vertas premjero Andriaus Kubiliaus dūsavimas: „Mes matėme daug pastangų per visus metus, įvairių iniciatyvų tariamai statyti elektrines Baltarusijoje ar Kaliningrade ir daug kitų veiksmų, kai patys Kremliaus vadovai lankėsi daugelyje Europos valstybių, stengdamiesi atkalbėti potencialius investuotojus“. Ir iš kur tas gebėjimas nematyti realybės ir dar nesigėdinti to rodyti visoje Europoje. Deja, ne tariamų iniciatyvų, nes Kaliningrado srityje statybos jau vyksta, o dalis Visagino specialistų jau turi ir sutartis dėl persikėlimo dirbti į Karaliaučiaus apskritį. Be to, Lietuva už savo ir ES pinigus tiesdama jungtis į Švediją ir Lenkija taip pat prisideda prie šio projekto.

Plačiau…

Praėjusį penktadienį Seime vyko VIII –oji Lietuvos deputatų ir Kaliningrado srities politikų sesija, kurioje vienas pranešimas ypač intriguojantis: „Ką atras ir ką praras Kalingradas, statydamas atominę elektrinę’’.

Apsilankiau, nes norėjau daugiau sužinoti apie šio projekto eigą, nes, manau, daugumai Lietuvos gyventojų ne vistiek, bus ar nebus atominė elektrinė, kur ir kiek jų bus šalia mūsų. Neatrodo viliojanti perspektyva gyventi tarp trijų atominių elektrinių –Lietuvoje, Kaliningrade ir Baltarusijoje, kurias skirs vieną nuo kitos mažiau nei du šimtai kilometrų.

Todėl ypač keista skaityti spaudoje mūsų politikų pamąstymus, kad greičiausiai rusai nieko nestatys, nes esą tik bando mūsų ,,atominį’’ projektą sustabdyti. Kodėl neigiami faktai ir į juos nėra atitinkamai reaguojama? Plačiau…