Švenčiant valstybės Nepriklausomybės atkūrimo, taigi ir jos Nepriklausomybės dieną, siūlau susigrąžinti valstybės priklausomybę sau patiems. Jau senokai elgiamės taip, tarsi valstybė mums nepriklauso. Elgiamės su ja taip, lyg tai būtų mūsų laikini namai ar viešbutis. Savo šaly jaučiamės tarsi svečiai, o ne šeimininkai. Kas yra laisvė geram šeimininkui? Tai pirmiausiai – teisė į pareigas. Gal todėl ir norime būti savoj šaly svečiais.

Daugumai vardas „Lietuva“ tapo lyg iškaba, lyg gimdymo namų palatos pavadinimas, kurios neprisimename ne tik tie, kurie ten gimėme, bet ir tie, kurie gimdė.

Kad valstybė priklauso mums, prisimename tik tada, kai reikia aukštesnio namo, erdvesnio sklypo, didesnės išmokos ir išskirtinai mums geresnių gyvenimo sąlygų, trumpai tariant, kai savo sakinį pradedame - „man reikia“. Į valstybę imame žiūrėti kaip į tarnaitę, kuri turi laiku paduoti, laiku iššluoti ir tuo pačiu būti nematoma ir mums netrukdyti.

Taip ir likome su sovietmečio išugdytais įpročiais ir požiūriu, jog tai, kas yra valstybės, yra niekieno. Gal todėl toleruojame tuos, kurie didžiuojasi, prisimindami, kaip jie vogdavo iš anos oficialiai kitiems priklausiusios valstybės ir esą taip kovojo su sistema, dabar tai tarsi dar viena išgalvota rezistencijos forma - „ekonominiai disidentai“. Gal nebevagiame taip iš valstybės, kaip anksčiau, bet ir nepraleidžiame progos ja pasinaudoti ir ją apgauti, nes nesuvokiame savęs kaip valstybės dalies, ir valstybė – tai kažkas svetima.

Yra nemažai garsiai kalbančių valstybės ir jos piliečių vardu, bet tyliai jie gina savo būtį ir savo interesus. Vartojame terminą „valstybininkas“, bet kalbame apie žmones, kurie teturi savą, bet nebūtinai visuotiną valstybės suvokimą.

Kas gi nutiko, kad taip ilgai laukta ir kurta valstybė taip greitai daugeliui mūsų tapo svetima? Kodėl taip lengvai ją palieka, nors vėliau taip sunkiai mažą jos dalelę mėgina susikurti svetur.

Kada išmoksime į valstybę žiūrėti ne kaip į laikiną būstą, o kaip į savo namus, kuriuos patys turime sutvarkyti, turime ne tik pamatyti dulkes, bet ir jas nuvalyti? Kada prisiimsime šeimininko pareigas? 

Juk tik tada, kai valstybę suvoksime kaip tikruosius savo namus, kurie mums priklauso, kurie yra mūsų, galėsime didžiuotis tikrąja valstybės Nepriklausomybe. Lengviau yra nemąstyti, jog valstybė priklauso kiekvienam mūsų, nes taip išvengiame atsakomybės už valstybę, kuria turėtų rūpintis mistiniai kiti, bet ne aš.

Kai neturime mums priklausančios valstybės, neturime ir idėjos, kokia ji turėtų būti. Neturime idėjos, kuri valstybę padarytu sava visiems ir kiekvienam. Dar taip neseniai ta bendra idėja buvo nepriklausoma valstybė, bet ją gavę, neišmanome, kaip toliau elgtis, todėl nenorime, kad ji priklausytų tik mums.

Grąžinkime valstybės priklausomybę sau, ir tai bus geriausias atkurtos Nepriklausomybės 20-metų jubiliejaus pagerbimas.

Nesu prieš koaliciją, duok Dieve, jiems sėkmės ir proto, dirbant Lietuvos ir žmonių labui. Tačiau mane nustebino, kad konservatorių lyderiai koalicijos stabilumui reikalingus balsus priperka už 380 milijonų litų! Būtent tokį reikalavimą vasario 26 dieną Andriui Kubiliui įteikė Valstiečių liaudininkų sąjungos vadovas. Reikalavimų sąrašo 3 punktas taip ir skamba: „Garantuoti Lietuvos žemdirbiams maksimalias nacionalines papildomas tiesiogines išmokas už 2010 metus (apie 380 mln. Lt)“. Trys papildomi balsai – už kiekvieną po 120 mln. litų, - nors, suprantama, didžiąją dalį naudos gaus Valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkas, kurio verslas tiesiogiai susijęs su žemės ūkiu, ir valstybės skiriamos išmokos skirtingomis formomis pasiektų jo valdomas įmones.

Tačiau, pasirodo, ir čia konservatorių lyderiams viskas gerai, tik nuspręsta pasiderėti. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Jurgis Razma informavo valdančiąją koaliciją: „Aš tikiuosi, kad gal pavyks sutarti, kad užtektų šiek tiek mažesnės sumos, nes Vyriausybė tokią sumą tikrai ne taip lengvai rastų, kai visur yra mažinimai.“ „Čia yra jų pageidavimas. Aš suprantu, kad čia yra jų siekis savo bendruomenei pranešti kažką tokio lengvai suvokiamo, aiškaus, jautraus, o ne tik apsiriboti tuo, kad kažką bendrai nagrinėsim, svarstysim“, - toliau tęsė J. Razma.

Kaip jausminga, tikrai norisi „savo bendruomenei pranešti kažką tokio lengvai suvokiamo, aiškaus, jautraus“, ir 380 milijonų litų – aiškiai suvokiamas bei jautrus dydis bet kuriai bendruomenei.

Tik kaip tai atrodo esamiems koalicijos partneriams, kurie, pavyzdžiui, siekė išsaugoti mažesnį PVM knygoms ir leidiniams, o tai būtų tik 6 milijonai litų per metus, o kaip dėl automobilių apmokestinimo, kurio surinkimo sąnaudos didesnės nei galima nauda biudžetui. Kaip jaustis tiems Seimo nariams, kurie siekė laikinai sumažinti verslo liudijimų kainas iki 115 litų per metus, kad tik žmogus bandytų pats verslu užsiimti, o ne papildytų šimtatūkstantinę bedarbių armiją. Ir toks sprendimas valstybės biudžetui tekainuotų keletą milijonų, o „Sodra“ sutaupytų antra tiek nedarbo socialinių išmokų. Kodėl už aroganciją dabar turi mokėti mokesčių mokėtojai?

Negaliu nepaminėti ir kitos šios istorijos pusės – teisinės. Taip, ši istorija asmeniškai iškentėta, todėl jautri. Penkerius metus buvau prokurorų ir STT persekiojamas dėl to, kad, cituoju septintojo teismo sprendimą: „ketinau organizuoti savo partijos nario V.Drėmos papirkimą, siūlydamas darbą – projektavimo sutartį, už tai, kad per mero rinkimus balsuotų už mano kandidatūrą“. O dabar už tris balsus koalicijai paremti reikalaujama 380 milijonų litų mokesčių mokėtojų lėšų, ir premjeras sutinka, tik dar norėtų pasiderėti. Ir viskas gerai?

Taip, aš ne vienam esu padėjęs susirasti darbą, taip pat ir V.Drėmai, ir tai buvo savaime suprantama, kolegiška parama, ir pagaliau ne iš mokesčių mokėtojų lėšų. Tačiau teismas už šiuos ketinimus man skyrė baudą. O tuomet kaip su šia istorija? Ir čia norėčiau atvirai paklausti generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio ir STT Vilniaus valdybos viršininko Vaidoto Skirmanto: kur jūsų veiksmai, ginant įstatymą ir viešąjį interesą? Vyksta aiškus balsų Seime pirkimas – vienas balsas už 120 milijonų litų iš valstybės biudžeto, bent vienas naudos gavėjas yra pats Ministras pirmininkas, nes koalicijos išlaikymas jam leistų ir toliau gauti tiesioginę asmeninę naudą – kasmėnesinį atlyginimą. Ar šį kartą nėra Prezidento, kuris duotų komandą, kaip elgtis su politiniais oponentais? Ar tyrimas nepradedamas, kaip dažnai biurokratiškai atsakoma, nes nėra pareiškimo. Sakykit, parašysiu, nes esu nepakantus kvailinimui ir dvigubiems standartams. Norėčiau mokesčių mokėtojams sutaupyti vieną kitą šimtą milijonų litų, kad būtų už ką, anot J.Razmos, bent pensijas laiku išmokėti.

Tai antoji Ermitažo paroda ,,Hermitage Amsterdam’’ filiale - ,,Modernizmo pionieriai – nuo  Matisse  iki Malevitch’’. Fantastiška paroda, kurioje  atvežti geriausi Henri Matisse,  Kazimir Malevitch, Pablo Picasso, Maurice De Vlaminck, Andre Derain, Andre Breton ir Vilniuje studijavusio Chaimo Soutine darbai.
Turėdamas laiko, aplankiau ir Van Gogh’o bei Gauguin’o muziejų, kuriame yra puiki galimybė susipažinti su visa Vincent’o van Gogh’o kūrybos retrospektyva. Liūdnai nuskamba dailininko prieš pat mirtį parašytas laiškas, kuriame jis  rašo, kad ,,jaučiasi tarsi klaida’’(I feel like a failure. 1890) Dailininkas pripažinimo sulaukė tik po savo mirties ir kaip reikėjo jaustis, kad save pavadintum ,,klaida”.
To pačio muziejaus kitoje salėje apžiūrėjau pirmąją Paul Gauguin’o ir jo draugų surengtą parodą Paryžiuje ,,Café des Arts’’ 1889.
Štai tokia turininga viena diena Amsterdame. Jei sugalvosite nuvykti ir aplankyti šias tris puikias parodas, tai tikrai rekomenduoju.
Į Amsterdamą tiesiogiai nuskraidins ,,EstonianAir’’.
Adresas: ,,The Hermitage Amterdam’’ muziejus, Amstel 51, Amsterdam.
Van Gogh muziejus, Stadhouderskade 55, Amsterdam.

Partijos nenori prarasti įtakos savivaldybėse. Tiesioginiuose mero rinkimuose gali dalyvauti ir nepartiniai kandidatai, o išrinkti partiniai, be abejonės, būtų žymiai savarankiškesni. Kartu kai kurių partijų lyderiai nenori matyti savivaldą savarankiškesnę, ir pirmiausia, konservatoriai.
Tiesiogiai rinktas meras - tai asmeninės atsakomybės garantija, ir jį mažiau galės įtakoti partijų koalicijos miesto tarybose bei interesų grupės. Žmonės dažniausiai mato ir atsakomybės reikalauja tik iš mero, nors dažnai sprendimai būna primesti ar tiesiog dėl kompromisų blogesni, reikalaujant tarybos daugumai. Pavyzdžiui, norint priimti miesto biudžetą, reikia pusės tarybos balsų, o tai nėra taip lengva. Kaip ir Seime, nariai yra veikiami kitų interesų, o miestų tarybose dar labiau ir lengviau.
Ir paskutinė priežastis, kodėl būtina suteikti galimybę rinkti merą žmonėms - tai pagal Konstitucinio teismo sprendimą Seimas privalės priimti įstatymus, kurie leistų kandidatuoti nepartiniamas kandidatams. Tai reiškia, kad tarybose bus daugiau  frakcijų ir pavienių asmenų. Sudaryti stabilią koaliciją bus žymiai sunkiau, o dar sunkiau bus rasti konsensusą dėl sprendimų. Tik tiesiogiai rinktas meras, kuris būtų ir tarybos pirmininkas, pajėgtų lengviau suburti valdančiąją koaliciją ir jai vadovauti. Apie tai sakiau ir premjerui A.Kubiliui. Vastybės ekonomikos kilimas prasidės nuo gerai dirbančių savivaldybių ir bendradarbiavimo su Vyriausybe. Jei savivaldybėse nebus stirpių ir stabilių koalicijų, savarankiškų merų, Vyriausybės geriausios programos ir ekonomikos skatinimo planai gulės stalčiuose.
Prezidentė D.Grybauskaitė labai aiškiai ir tiksliai išsakė argumentus, kodėl reikia merą rinkti tiesiogiai ir kada. Meras turi būti tarybos pimininkas, o jo vykdomąsias funkcijas bus galimą aiškiai apibrėžti įstatymu. Atsakomybę taip pat.
Kas būtų, jei Prezidentas būtų renkamas Seime, kaip kažkada siūlė A.Kubilius? Tokios tvirtos ir savarinkiškos Prezidentės tikrai nebūtų .
Aiškiai išsakyta Prezidentės pozicija kaip tik atskleidė, kas nori tiesioginių mero rinkimų, o kas tik imituoja veiksmus.

 Savaitgalį lankiausi maisto prekių parduotuvėje, kurioje pardavėjos gyvai diskutavo ką daryti, nes visoms, kaip supratau, sumažino atlyginimus beveik po 400 litų. Viena sako: ,,spjausiu ir išeisiu, nes kaip gyventi’’, tačiau kolegė nuramina - ,,kas iš to, kai į tavo vietą šimtai pretenduoja’’.

300 000 tūkstančių bedarbių, dar, matyt, antra tiek dirba už minimalų atlyginimą. Praėjusią savaitę „Lietuvos ryto” laikraštis atleido kelias dešimtis darbuotojų, o tarp jų - visi užsienio šalyse dirbę korespondentai. Atrodo, esame šalis - kurios žiniasklaida apsiribos tik vietos naujienomis ir ,,Google’‘ užsienio naujienų apžvalga.

Ką daryti? Manau, Socialinių reikalų ir darbo ministeriją turėtų kiekvienam bedarbiui, kuris ateina į Darbo biržą sumokėti už oro bilietą į abi puses su atvira grįžimo data. Jei tik žmogus gali susirasti darbą užsienyje, turime tam padėti. Prisiminkime, dar 2006 metais Lietuvą pasiekė daugiau nei 300 milijonų litų pervedimų iš užsienio, kuriuos savo šeimoms pervesdavo užsienyje dirbantys tautiečiai. Panašų kelią jau nuėjo 6-8 dešimtmetyje mūsų išgirta Airija, iki šiol dideles pajamas iš darbo jėgos eksporto gauna Turkija ir kitos šalys.

Liūdna pripažinti, bet, atrodo, šiuo metu geriausia Lietuvos eksporto prekė - darbo ieškantis ir mokantis dirbti žmogus.

Viešojo sektoriaus vidurinių ir žemiausių grandžių darbuotojų atlyginimas dažnai yra didesnis negu privačiame sektoriuje, o vadovų atlyginimai, priešingai, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje sumažėjo 30–50 %, palyginus su privačiu sektoriumi. Tai viena iš priežasčių, kodėl trūksta gerų vadovų valstybės valdyme.
Pilna lentelė:          http://www.zuokas.lt/2009/02/04/kiek-uzdirba-kiti/

Siūlau savo idėją, kaip dovanas paversti draugus vienijančiu užsiėmimu ir sukaupti pinigų įsimintinai dovanai. Tam reikia draugams įsteigti „Dovanų banką“. Susitarti su draugais, kad dovanos bus dovanojamos tik per jubiliejus (kas penktąjį gimtadienį). Kasmet draugai gimtadienio proga į „Dovanų banką“ įdeda sutartą piniginį indėlį. Atėjus jubiliejinei datai už per penkerius metus sukauptą sumą nuperka vertingą dovaną. Gal net prasminga pasiteirauti ir draugo, kokios dovanos jis lauktų.

Šį sumanymą siūlau ne tik savo draugams, bet ir blogo skaitytojams, kurie, kaskart sveikindami savo draugus, susiduria su minėtomis problemomis. „Dovanų bankas“ – tai patogu, racionalu ir prasminga. Na, o gal ir koks tikras bankas galėtų teikti „dovanų iždininko“ paslaugas, dar ir palūkanos prisidėtų.

Tai gerų gimtadienių ir malonių dovanų.

Lietuvos aukščiausių vadovų ir politikų pasisakymuose „Mažeikių nafta“ vėl užima svarbią vietą. Istorija tęsiasi ir kartojasi. Iš Lenkijos jau kurį laiką girdisi ketinimai parduoti įmonės akcijas galimiems pirkėjams iš Rusijos, o po Rusijos premjero Vladimiro Putino pareiškimo, kad rusai derasi su „PKN Orlen“ dėl Mažeikių gamyklos pardavimo, abejonių, kad tai įvyks tarsi ir nebelieka. Klausimas tik kada ir kokiomis sąlygomis.

Ir tai gerai, nėra ko čia jaudintis, raginti kreiptis į Briuselį ar pulti svarstyti Valstybės gynimo taryboje. Tegu parduoda.

O jei Lietuvos Vyriausybė tikrai gali ir nori daryti įtaką procesui, tai reikėtų patarti „PKN Orlen“, kad jie „Mažeikių naftos“ akcijas parduotų Kazachstano valstybinei naftos bendrovei „KazMunaiGaz“, kuri kartą jau bandė įsigyti „Mažeikių naftą“, bet nepavyko. Šį kartą gal tai yra istorinė galimybė ištaisyti politikų klaidas.

Nors ir brangiai, bet pardavus „Mažeikių naftos“ akcijas Lenkijos įmonei, „Mažeikių nafta“ su visomis pasekmėmis tapo Plotzko įmonės filialu. Jei akcijų savininkas būtų „KazMunaiGaz“, tai „Mažeikių nafta“ taptų jų pagrindine ir vienintele įmone Europos Sąjungoje. Tai skatintų Kazachstano investicijas į Lietuvą, geriau būtų panaudotos mūsų specialistų žinios, pagaliau tai stiprintų mūsų šalies užsienio politikos įtaką Rytuose. Tai jau strategija ir ilgalaikiai tikslai, o ne tik papildomi milijonai, kuriuos per kelerius metus „PKN Orlenui“ sugrąžins mūsų vairuotojai.

 Seimo nariai ir mūsų vairuotojai piktinasi dėl aukštų degalų kainų, kurios Lietuvoje didesnės nei kaimynų degalinėse Latvijoje, Estijoje ar net pačioje Lenkijoje. Taip, tai tiesa. Kodėl taip yra? Lietuvos Vyriausybė norėjo parduoti „Mažeikių naftos“ akcijas kuo brangiau, ir tai jai pavyko. Siekdamos didesnės akcijų pardavimo kainos,  vyriausybės tradiciškai įstatymais ar kitais norminiais aktais galimam pirkėjui suteikia įvairiausių privilegijų ir, kaip įprasta, apriboja konkurenciją, įveda specifinius kokybės reikalavimus, kuriuos gali atitikti tik konkreti įmonė. Lietuvos Vyriausybė taip ir pasielgė, 2000 metais parduodama akcijas JAV kompanijai „Williams“, kurią vėliau įsigijo Rusijos „Yukos“. Šios sąlygos ir konkurencijos baimė, jei įmonę įsigys kitas pajėgus investuotojas, o ne tik reali „Mažeikių naftos“ akcijų vertė, viliojo ir lenkų „PKN Orlen“, kuri sumokėjo labai aukštą kainą už visą įmonės akcijų paketą. Tai beveik 2,6 milijardo JAV dolerių, iš kurių 1,5 milijardo JAV dolerių atiteko „Yukos International UK“ , o kiek mažiau nei 1,1 milijardo JAV dolerių per du kartus pasiekė Lietuvos Vyriausybę. Tai – gera kaina, ir didelės 2,5 milijardų litų įplaukos papildė Lietuvos nacionalinį biudžetą. Kita medalio pusė – šios sumos tiesioginę įtaką didesnių kainų pavidalu mūsų vairuotojai kas dieną mato degalinėse. Lenkų įmonė visiškai kontroliuoja degalų kainodarą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, nes valdo perdirbimo įmones regione.  Ekonominė logika paprasta: pirkėjas turi susigrąžinti už akcijas sumokėtus pinigus, atpirkti investicijas į įmonės modernizaciją ir užsidirbti pelną. Valstybės požiūriu, monopolinių įmonių privatizacija – tai papildomos pajamos į valstybės biudžetą, o vartotojų požiūriu, valstybė tiesiog pasiskolino pinigų, kuriuos teks grąžinti vartotojams. Vienintelė viltis – kad valstybė gautus pinigus panaudos prasmingai.

Lietuvos vartotojams teks sumokėti ir tą didesniąją akcijų kainos dalį, kuri nepasiekė Lietuvos biudžeto, bet buvo sumokėta „Yukos“  už jų valdytus  53,7 proc „Mažeikių naftos“ akcijų. Tai jau mūsų valstybės vadovų politinių žaidimų strateginiais investuotojais ir energetinėmis nepriklausomybėmis sąskaita, pateikta mums visiems apmokėti. Todėl reikėtų priminti Lietuvos banko ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio nuomonę, kad „Mažeikių naftos“ reikšmė apskritai yra pervertinama: „Tai, kad Vyriausybė kalba apie šiuos klausimus, rodo, kad klausimas yra politinis. Tai yra sena Lietuvos bėda. „Mažeikių naftos“ strateginė reikšmė nuolat yra pervertinama. Benziną mes galime atsivežti iš daugybės vietų. Šiuo požiūriu „Mažeikių nafta“ nėra tokia strateginė įmonė, kad apie ją būtų tiek kalbama. Antra vertus, jos reikšmės pervertinimas padarė daug žalos. Jei šita įmonė priklausytų rusams, lenkams, niekas iš esmės nepasikeistų“.

Taigi, norėtųsi, kad šį kartą Lietuvos vadovai, kurie vėl bando aktyviai dalyvauti „Mažeikių naftos“ reikaluose, tik šį kartą jau visiškai privačios įmonės, jokių naujų sąskaitų savo šalies žmonėms nepateiktų, o protingai išnaudotų galimybę „Mažeikių naftą“ paversti naftos perdirbimo lydere regione, kuri skatintų konkurenciją ir pritrauktų investicijų į Lietuvą. Politiškai juokingai dabar atrodo situacija Lietuvos naftos versle, kai „Lukoil“  tankeriai pralaužia degalų monopolį ir įveža pigesnę produkciją tam, kad sumažintų kainas mūsų vairuotojams.

Mums yra ko iš jų pasimokyti. Svarbiausia – suvokti, kad tik bendri tikslai gali įkvėpti žmones, tik bendri tikslai padeda pasiekti geriausių rezultatų valstybės labui. Sveikinu visus ir linkiu, kad 1918 m. vasario 16-ąją Vilniuje sukurtas istorijos stebuklas mus vienytų ir įkvėptų bendriems darbams.