Praėjo treji metai ir daug kas pasikeitė. Lietuvos Respublikos skola ir BVP santykis  2007-siais metais sudarė 16.8%, o 2012 m., ekspertų nuomone,  skolos ir BVP santykis pasieks beveik 50%. Didėjo socialinė gyventojų atskirtis ir skurdo lygis. Socialinės paramos gavėjų skaičius Lietuvoje nuo 2008 metų iki 2012 metų išaugo daugiau nei 6 kartus (2008 m. pašalpas gaudavo daugiau nei 37 tūkstančiai žmonių, dabar – daugiau nei 238 tūkstančiai). Nedarbo lygis siekia apie 15%.

Pagal Statistikos departamento pirminius surašymo duomenis Lietuvoje gyventojų liko apie trys milijonai, dauguma išvykstančiųjų yra jauni, išsilavinę, darbingo amžiaus žmonės (2010 m. 77 proc. emigrantų buvo 15-44 metų). 2011-siais, pagal Europos Komisijos duomenis, Lietuvą apleido 2 proc. šalies gyventojų. Tai sparčiausia emigracija visoje Europos Sąjungoje ir mūsų šalis emigracijos mąstais ES lyderiauja jau antrus metus iš eilės.

Nors Lietuvoje nuo 2008 m. mokesčiai didėjo, bet santykinis surenkamų mokesčių dydis sumažėjo. 2007 m. Lietuvoje  pajamos iš mokesčių siekė beveik 30 proc. nuo BVP, o 2010 m. Lietuvoje pajamos iš mokesčių sumažėjo iki 27.4 proc. nuo BVP ir yra mažiausios ES. Santykinis surenkamų mokesčių dydis sumažėjo nepaisant, kad 2009 m. buvo atsisakyta daugumos PVM lengvatų, o pats PVM mokestis padidintas nuo 18 proc. iki 21 proc. Buvo pakeista gyventojų pajamų mokesčio (GPM) skaičiavimo tvarka, įvestas privalomas socialinis draudimas, padidinti akcizai degalams, alkoholiui, tabakui, peržiūrėti verslo liudijimai ir t.t. Deja, tik PVM mokestis surenkamas taip, kaip planavo Finansų ministerija. Nepriklausomi ekspertai nurodo, kad šešėlinė ekonomika nuo 2008 metų iki 2011 padidėjo apie 11 proc. nuo BVP ir šiuo metu pagal Lietuvos laisvos rinkos instituto skaičiavimus gali sudaryti apie 25 mlrd.lt., t.y. 29 proc. nuo BVP.

Nors Vyriausybės programoje daug dėmesio skiriama energetinei Lietuvos nepriklausomybei ir kuro konversijai atsisakant dujų bei pereinat prie biokuro, deja, skaičiai rodo ką kita. Lietuvoje tolygiai didėja ir paskutiniais metais tiesiog drąstiškai augo priklausomybė nuo importuojamos energijos ir iškastinio kuro. Iki 2004 m. Lietuva sumokėdavo už energijos importą 1.5-2 mlrd. lt per metus, o dabar už dujas, naftą ir elektrą per metus į užsienį, daugiausiai Rusiją, iškeliauja 8 milijardai litų.

Tai tik keletas skaičių ir faktų, kurie viešai žinomi, tačiau Vyriausybės ir Seimo daugumos tarsi nepastebimi arba nutylimi. Be jokių abejonių, kad yra ir gerų žinių bei įkvepiančių pavyzdžių, bet gal galėtume iš jų daugiau pasimokyti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė rengia gerą dokumentą – Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“, tačiau jokia vizija negali tapti strateginiu įgyvendinimo planu, jei nėra atvirai ir objektyviai įvertinta esama valstybės situacija ir tai nulėmusios priežastys. Ir nėra ko bijoti. Tik atvira diskusija ir profesionali analizė gali šalį nukreipti teisinga kryptimi, ir nesvarbu kas vairuos – kairieji ar dešinieji. Dažnai minime Estiją kaip gerą pavyzdį, o ar bandome pasimokyti iš gerų pavyzdžių, įvertinti kas ir kodėl pas mus ne taip?

Nepavyko prieš trejetą metų suburti ekspertų grupės Seime, todėl judėjimas ir sąjunga „Taip“ imasi iniciatyvos suburti nevyriausybinę ekspertų darbo grupę. Ji  atliks išsamią politinių, ekonominių ir socialinių procesų Lietuvoje analizę, taip pat priimtų įstatymų ekonominę naudą ar atvirkščiai – padarytą žalą. Bandysime įvardinti finansų ir ekonomikos krizės, bedarbystės ir emigracijos priežastis Lietuvoje bei pasiūlysime įmanomas konkrečias priemones ir rekomendacijas problemoms spręsti, taip pat pateiksime prevencinių priemonių sąrašą. Ekspertų grupės išvados ir rekomendacijos po aptarimo su visuomene bus pateiktos Prezidentei, Vyriausybei, Seimui ir visuomenei.

Kviečiu bendradarbiauti skirtingų sričių ekspertus, visuomenės atstovus, kuriems nesvetima bendrojo gėrio ir viešojo intereso sąvoka, o judėjimas ir sąjunga „Taip“ atliks moderatoriaus vaidmenį.

“Lietuvos skola ir BVP santykis  2007 m. sudarė 16.8 %, o 2012 m., ekspertų nuomone,  jis pasieks beveik 50 %. Socialinės paramos gavėjų skaičius Lietuvoje nuo 2008 metų išaugo daugiau nei 6 kartus. Nedarbo lygis siekia apie 15%. Lietuvoje gyventojų liko apie trys milijonai, dauguma išvykstančiųjų yra jauni, išsilavinę, darbingo amžiaus žmonės. Tai tik keli labai liūdni faktai, o šalyje dar niekas taip ir neatliko išsamios ir objektyvios analizės, kas tai nulėmė, kokie buvo priimti netinkami įstatymai ar sprendimai“, – sako judėjimo-sąjungos „Taip“ pirmininkas Artūras Zuokas.

Ekspertų grupės išvados ir rekomendacijos po aptarimo su visuomene  bus pateiktos Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos  Seimui bei visuomenei.

Gerb. Premjere, noriu viešai išsakyti argumentus, kad Lietuvos ir ypač Vilniaus gyventojai žinotų, kad dar nebuvo tokios valdžios, kuri taip nemylėtų Lietuvos sostinės.

Premjere, per laikotarpį, kai Jūs pradėjote vadovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, o Jūsų partijos atstovai Vilniaus miestui, savivaldybės skolos ir finansiniai įsipareigojimai padidėjo puse milijardo litų (pridedu grafiką).

Vilniuje asmenų, gaunančių socialines pašalpas, skaičius padidėjo daugiau nei 10 kartų (nuo 4313 (2008 metais) iki 45051 (2010 metais). Iš viso Vilniuje šiuo metu įvairiausias socialines išmokas ir finansinę paramą gauna beveik  100 tūkstančių vilniečių, kai dar 2008 metais tokių buvo tik 18 tūkstančių.

Apie sudėtingą Vilniaus finansinę padėtį Jus ne kartą informavo miesto vadovai, bankai, Vilniaus miesto kreditoriai ir Finansų ministerijos atstovai. „PricewaterhouseCoopers“ auditoriai atliko Vilniaus miesto finansinių įsiskolinimų susidarymo priežasčių analizę ir pateikė išvadą: ,,Vyriausybė netinkamai planavo Gyventojų pajamų mokesčio pajamas savivaldybės biudžete ir dėl to miestas negavo 227 mln. litų. Ydingas planavimas buvo vienas iš svarbiausių veiksmų, nulėmusių ženklų skolų didėjimą 2007-2010 m.’’

Vasarą sudaryta bendra Vilniaus miesto savivaldybės, Finansų ministerijos ir bankų -kreditorių (tarp jų ir bankas ,,Snoras”) darbo grupė konstatavo, kad 2012 m. valstybės biudžete Vilniaus miestui nustatyti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) atskaitymo dydį nuo 40 proc. iki 45 proc., taip pat padidinti skolinimosi limitą nuo 40 iki 45 proc. Tai būtina, kad Vilniaus miestas galėtų vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus bankams ir paslaugų teikėjams. 2012 m. Vilniaus miesto savivaldybė privalės išpirkti 2010 parduotas įmonių skolas, kurių pagrindinis pirkėjas buvo bankas ,,Snoras’’.

Premjere, Finansų ministerija Jums pateikė 2012 metų biudžetą, kuriame buvo įtraukti darbo grupės siūlymai  padidinti Vilniui GPM atskaitymo dydį ir skolinimosi limitą. Po Jūsų ir Jūsų patarėjų, taip pat buvusio mero Raimundo Aleknos įtakos, Seimui buvo pateiktas kitas biudžeto projektas, kuriame Vilniui paliktas tas pats 40 proc. GPM atskaitymų dydis, o skolinimosi limitas netgi priešingai, ne padidintas, o sumažintas iki 35 proc.!

Taip Vilniui iš vilniečių surinkto gyventojų pajamų mokesčio bus skiriama tik  40 proc. sumos,  kai, pavyzdžiui, Kaune savivaldybei kauniečiai skiria 94 proc., o Klaipėdoje – 86 proc. Tokiu atveju vilniečiai nuo GPM į valstybės biudžetą skiria 510 mln. litų, o į miesto – kiek daugiau nei 300 mln. litų. Pavyzdžiui, kauniečiai valstybės biudžetui skiria daugiau nei 18 mln. litų (pridedu lentelę “GPM paskirstymas tarp miestų”).

Priminsiu svarbų faktą, kad Vilnius lieka vienintelis miestas Lietuvoje, kur gyventojų skaičius nemažėja, kai kituose Lietuvos miestuose gyventojų per pastaruosius dešimt metų sumažėjo 10 ar net 15 proc.

Toks Jūsų politiškai motyvuotas sprendimas praktiškai atima Vilniaus miesto savivaldybei galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus savo kreditoriams ir kartu kenkia vilniečiams. Vilniaus Taryba pati biudžeto neformuoja ir negali daryti įtakos sprendimams, kurie yra išimtinai Vyriausybės ir valdančiosios daugumos kompetencija.

Todėl Vilniaus miesto savivaldybei nebelieka kito kelio, kaip tik Lietuvos sostinės ir gyventojų interesus nuo Jūsų politinių sprendimų, kurie prasilenkia su ekonomine logika ir teisingumu ginti teisme.

Reaguodamas į Jūsų komentarą radijo laidoje, cituoju ,,Jeigu iš tikrųjų 130 mln. litų Vilniaus miesto skola yra ,,Snoro“ bankui, tai toks pareiškimas reikštų, kad Artūras Zuokas yra pasiruošęs negrąžinti indėlių nuo 6 tūkst. iki 15 tūkst. indėlininkų, nes skaičiuojant vidutinę indėlių sumą, toks išeitų indėlininkų skaičius“, noriu tik patvirtinti, kad Vilniaus miesto savivaldybė dėl aukščiau išdėstytų priežasčių nėra pajėgi išgelbėti Vyriausybės sprendimu nacionalizuoto ,,Snoro’’ banko.

Dėl indėlių saugumo, Premjere, tikiuosi nuraminsiu Lietuvos žmones pateikdamas kitą Jūsų pareiškimo citatą radijo laidoje (2011 11 17): „Indėlininkai turėtų būti ramūs – iki 100 tūkst. eurų vertės indėliai yra apdrausti ir jų grąžinimą garantuoja valstybė”.

Tikiuosi, šis mano papildymas ,,teisiškai neraštingu ir neatsakingu’’ nebus pavadintas, nebent Premjeras galvoja, kad Valstybė už indėlių saugumą jau nėra atsakinga?

,,Laisvė ir atsakomybė – tai dvi vienos monetos pusės. Tai vienintelė tvirta valiuta “, –  knygos apie ,,Pasaulinę etiką ir atsakomybę’’ pratarmėje sakė seras Yehudi Menuchinas. Šią knygą rekomenduojame perskaityti visiems. Ne euras išgelbės Lietuvą, o kita, daug stipresnė ir stabilesnė – laisvės ir atsakomybės valiuta. Liberalizmo XXI amžiuje kelias: nuo abejingos ir savanaudiškos laisvės – prie dalyvavimo laisvės. Atsakingas liberalizmas – tai pati vaisingiausia liberalizmo šaka, išaugusi ant krikščionybės medžio.

Mes atsiribojame nuo liberalų, kurie šalia laisvės užmiršo atsakomybę ir pareigą.

Kokia ši  partija? Kuo jis skirsi nuo kitų?

Mes ne seno tipo partija, nors veiksime pagal politinių partijų įstatymą. Mūsų pavadinimas -,,Sąjunga TAIP’’. TAIP – tai pats pozityviausias žodis lietuvių kalboje ir trijų labai svarbių žodžių trumpinys: Tėvynės Atgimimas ir Perspektyva.  ”Sąjungos TAIP” nariams svarbiausia – kompetencija, išsilavinimas, profesinė ir gyvenimo patirtis. Kiekvienam sąjungos nariui bus privalu susipažinti ir perskaityti rekomenduotinos literatūros sąrašą. Pagrindinis dalykas mūsų sąjungos programoje – laisvė ir atsakomybė. Šiandien tvirtinsime tik programos metmenis ir sudarysime programos redakcinę komisiją, kuri po diskusijų sąjungos viduje pateiks ,,Sąjungos TAIP’’ programą tvirtinimui kitame suvažiavime, kurį planuojame surengti  kitų metų pradžioje.

Mūsų organizacijos struktūra yra visiškai nauja ir originali Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Mūsų pagrindas – visuomeninis judėjimas ,,Tėvynės Atgimimas ir Perspektyva ,,TAIP’’, kuris šiuo metu vienija daugiau nei 10 tūkstančių simpatikų ir tikrųjų narių. Judėjimas TAIP vienija skirtingų organizacijų žmones, kur ideologijos ir skirtingos pasaulėžiūros yra pagrindas diskusijai. Partijų gyvenime yra priešingai – tai pagrindas ginčams ir konfliktams. Judėjimo nariai steigia ,,Sąjungą TAIP’’ kaip instrumentą, kuris leistų aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime. Deja, kol kas įstatymai numato tik tokį kelią, nes partijos bando riboti konkurenciją ir išsaugoti savo įtaką valstybėje.

Mes nekalbame apie dešinę ar kairę, nei apie trečią ar ketvirtą, ar keturioliktą kelią. Kalbame apie vienintelį kelią, kuris šiandien gali suteikti Lietuvai perspektyvą – tai laisvės ir atsakomybės kelias. Tai kompetencija prieš politinę priklausomybę ir asmeninis apsisprendimas prisiimti pareigas, ne tik teises.

Lietuvoje visuomeninę  politiką seniai pakeitė interesų grupių politika. Dauguma partijų  užmiršo visuomeninę politiką ir tapo savotiškomis tik savo narių ir rėmėjų atstovų politikos, tiksliau interesų gynėjais. Šiandien praktiškai neliko  politinių partijų, kurioms svarbi visuomeninė, o ne interesų politika.

Dabartinių partijų valdymo klaidos ir atsakomybės neprisiėmimas kainuoja brangiai, nes už tas klaidas sumoka Lietuvos žmonės. Dėl klaidų didinami mokesčiai ar įvedami nauji ir taip toliau. Nevalia reikalauti iš žmogaus per didelio pasiaukojimo viršijančio jo jėgas. Kodėl Lietuvoje gaunančių socialines pašalpas skaičius per 3 metus išaugo  daugiau nei 6 kartus (2008 m. pašalpas gaudavo daugiau 37 tūkstančiai žmonių, dabar – daugiau nei 238 tūkstančiai)? Kodėl? Dvi priežastys: didelė dalis iš tikrųjų nuskurdo, o kita dalis dėl verslo formų suvaržymo atsisakė verslo ir pasirinko paramą. Žmonėms jau negėda prašyti pašalpos. Taip žmogus ir valstybė susvetimėja, tarsi tampa priešais.

Formuojasi dvi Lietuvos –valdžios ir žmonių,  bet nyksta valstybė, kurią norėtume vadinti Tėvyne.  Kai nebėra Tėvynės, ir emigruoti nesunku, ir grįžti nebėra dėl ko. Štai tokia dabartinės situacijos diagnozė verčia mus imtis konkrečių veiksmų.

Puiki knyga publikuota ”Kultūros baruose” – viena iš rekomenduojamų perskaityti visiems mums, vadinasi ”Nekompetencijos kultas”. Keletas citatų: “Kas yra politikas? Tai žmogus, kuris be politinės karjeros niekaip kitaip duonos nežsidirbtų”. Arba kita citata: ,,Valstybės valdyti ateina  žmonės, kurie neturi nei žinių, nei įgūdžių, ir dar su garantija, kad jų niekada neturės”.

Gerbiami suvažiavimo delegatai, mes turime būti kitokie!

Lietuvoje daugelyje sričių partinė priklausomybė ar lojalumas yra svarbesnė savybė nei kompetencija. Tuomet ,,valstybė tampa interesų grupių savitarnos parduotuve’’ – tai citata iš tos pačios knygos. Ar dar mažai motyvų, kodėl mes kuriame  naują, atsakingo liberalizmo sąjungą, kurios pagrindas laisvė ir atsakomybė, o pamatas krykščionybė. Ir kurioje pirmiausia bus vertinama kompetencija bei žinios.

Ką siūlome?

Trumpai galiu pasakyti taip. Adamas Smithas knygoje “Tautų turtas” prieš 250 metų suformulavo tai, ko turėtume siekti:  “Dosnus atlyginimas už darbą skatina paprastų žmonių darbštumą”. Visomis priemonėmis mes sieksime, kad žmonės būtų suinteresuoti ir dirbti, ir gyventi, ir auginti vaikus savo Tėvynėje. Mūsų savivaldos rinkimų pažadas Vilniuje dėl siektino 6400 lt vidutinio atlyginimo Vilniuje neturi būti utopija ir visos Lietuvos mastu.

Kitas svarbus darbas –atkurti Seimo autoritetą visuomenėje.

“Sąjunga TAIP” dalyvaus rinkimuose į ne tokį Seimą, kurį matomę ir kuriuo pasitikėjimas tarp žmonių yra pats žemiausias parlamentinės Lietuvos istorijoje. “Sąjunga TAIP” paruoš įstatymų rinkinį, kurie reformuos Seimo instituciją, kad ji savo gebėjimais ir  kompetencija atitiktų šių dienų valstybės ir visuomenės poreikius.

Paminėsiu tik keletą siūlymų, kuriuos kartu turėsime aptarti: būtinai sumažinti Seimo narių skaičių iki 101 Seimo nario. Per 20 metų laikotarpį Lietuva neteko 700 000 savo gyventojų, o politinė valdžia nesumažėjo. Antra – prailgintume Seimo nario kadenciją iki 5-rių metų tam, kad pertvarkymų iniciatoriai galėtų sulaukti ir jų rezultatų, o kartu prsiimtų ir atsakomybę už tai.  Kartu tai taupytų ir rinkėjų pinigus. Trečia – Seimo narys galėtų būti renkamas tik dvi kadencijas iš eilės, o po to grįžtų į  darbo rinką, kad pats pagyventų pagal tas taisykles, kurias kūrė, kad nenutoltų nuo žmonių ir realaus gyvenimo. Tai tik kelios idėjos ir neabejoju, kad drauge sukursime ,,Seimo atgimino programą’’.

O dabar laukia organizaciniai darbai – įregistruoti ,,Sąjungą TAIP’’, įsteigti skyrius visoje Lietuvoje, suformuoti komitetus, programos rengimo grupę, aplankyti daugelį mūsų nuostabaus krašto vietų.

Pabaigoje noriu pasidžiaugti, ir tai labai simboliška, kad tarp ,,Sąjungos TAIP’’ steigėjų yra ir partizanas, Vyčio kryžiaus ordininkas Juozas Jakavonis-Tigras, kovojęs už laisvę, žinantis, kas yra atsakomybė ir pareiga savo tėvynei. Jis mums visiems įkvepiantis pavyzdys!

Už Tėvynės atgimimą ir perspektyvą!  TAIP!

Žinoti tikslų Lietuvos gyventojų skaičių svarbu dėl to, kad tai – reikšmingas rodiklis planuojant valstybės ir savivaldybių biudžetus, rengiant verslo planus, skaičiuojant investicijas ir netgi vertinant tai, ar ne per daug valdžios Lietuvoje kaskart mažėjant gyventojų skaičiui.

Statistikos departamentas informuoja, kad per visuotinį gyventojų ir būstų surašymą 2011 metais buvo surašyta 2 mln. 15 tūkst. gyventojų, o elektroniniu būdu – 1 mln. 39 tūkst. gyventojų. Išsamius gyventojų ir būsto surašymo duomenis Statistikos departamentas pateiks tik 2013 metų birželį. Tačiau jau dabar noriu atkreipti dėmesį į faktą, kad elektroniniu būdu susirašė trečdalis Lietuvos gyventojų. Todėl siūlau pažiūrėti į tai kiek kitokiu kampu ir atsakyti į klausimą, ar įvykęs gyventojų surašymas, kuriam išleista net 30 mln. Lt., buvo kokybiškas?

Pirmiausia, kyla klausimas dėl elektroniniu būdu susirašiusių asmenų tikrosios gyvenimo vietos nustatymo. Ar Statistikos departamentas patikrino IP adresus asmenų, kurie savo gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo elektroniniu būdu ir kiek jų buvo ne iš Lietuvos (tai nustatyti pagal IP adresą nėra sudėtinga)? 2011 m. liepos 18 d. atsakymo į šį klausimą iš Statistikos departamento raštu paprašė Seimo narys Žilvinas Šilgalis.

Statistikos departamentas atsiliepė po trijų dienų: „Lietuvos statistikos departamentas, atsakydamas į Jūsų prašymą, informuoja, kad 2011 m. Visuotinio gyventojų ir būstų e. surašymo metu informacija, kiek gyventojų susirašė ar buvo surašyta ne iš Lietuvos Respublikos esančių prieigų prie interneto, nebuvo kaupiama, todėl tokios informacijos pateikti negalime (atsakymas pridedamas)“.

Netrukus Statistikos departamentas dar patikslino: „informacijos, kiek 2011 m. visuotinio gyventojų ir būsto elektroninio surašymo metu gyventojų surašyta ne iš Lietuvos Respublikoje esančių prieigų prie interneto, pateikti negali“. Pasirodo, elektroninio surašymo duomenys buvo kaupiami  išorines paslaugas teikiančioje įmonėje ir visi šie duomenys jau sunaikinti (atsakymas pridedamas).

Išankstiniais surašymo duomenimis Vilniuje 2011 metais buvo 539 tūkst. (palyginti prieš 10 metų, 2001 m. – 553 904), Kaune – 321,2 tūkst. (2001 m. – 378 943), Klaipėdoje – 161,3 tūkst. (2001 m. – 192 954), Šiauliuose – 113,1 tūkst.(2001 m. – 133 883), Panevėžyje – 103,5 tūkst. gyventojų (2001 m. – 119749).

Tad kiek iš tikrųjų Lietuvoje mūsų liko?..