Eidamas šias pareigas jau po dešimties savaičių, ponas Cameron‘as lankėsi Jungtinėse Amerikos valstijose ir ten pasirodė kaip bene radikaliausias šiuolaikinės Britanijos vadovas. Tokiomis pažiūromis jis pralenkia net gerai žinomą konservatorių lyderę, „geležine ledi“ vadinamą Margaret Thatcher.

Pateikdamas galybę politinių pareiškimų ponas Cameron‘as kartu su  konservatorių ir liberaldemokratų  koalicija mėgino prakirsti ledus, kurie buvo  nusistovėję vyriausybėje jau nuo Antrojo pasaulinio karo.

Koalicijos programa numatė griežtą vyriausybės biudžeto išlaidų sumažinimą, plintančios biurokratijos galių apribojimą, valstybės kontrolės sumažinimą vietos valdžiai bei valstybės paramos programą vietos bendruomenėms ir individams, kurią ponas Cameron‘as pavadino „Didžiąja visuomene“.

Būdamas 43 metų ponas Cameron‘as yra jauniausias ministras pirmininkas per pastaruosius 200 metų ir, rodos, net pats nustebo savo radikalizmu. Jis netgi prilygina save  Tony Blair‘ui , dešimt metų iki 2007- ųjų ėjusiam ministro pirmininko pareigas, ir  kuris Britanijoje labiausiai žinomas dėl apsukrios, bet ne itin savarankiškos politikos, kurios jis ėmėsi. Išimtis - Irako karas.

Ponas Cameron‘as vienoje savų viešųjų kalbų apie pakeitimus prabilo apie tai, jog reikėtų sumažinti vyriausybės galias ir atverti naujų galimybių žmonėms. Tai reikštų, jog Baltosios salės valdžia būtų paskirstyta ir paprastiems žmonėms.

Ligi šiol pono Cameron‘o ir Nick‘o Clegg‘o, liberalų lyderio bei vicepremjero, sukurta programa labiau panaši į viziją nei į realų faktą.Geriausiu atveju  tik per daugelį mėnesių ar net metų, jiems pavyks nurungti savo politinius oponentus,  darbininkų sąjungas ir nepaklusnią biurokratiją. Tik tuomet jie galės imtis projekto, kuris nustebino net ir kai kuriuos jų šalininkus bei išprovokavo prieštaravimo šūksnius darbo partijoje.
.

Pagrindinis vyriausybės programos principas – per penkerius metus sumažinti kasmetinį biudžeto deficitą (235 milijardai dolerių) ir pasiekti, kad per visą laikotarpį būtų nuimti 25 procentai biudžeto iš beveik visų ministerijų. Taip pat visiems departamentams nurodyta paruošti planą, kad jų biudžetas  bus sumažintas 40 procentų, įtraukiant išlaidžias Gynybos ir Socialinės rūpybos  ministerijas. Visa tai skirta tam, kad būtų pasiekti bent  minimalūs rezultatai.

Vienintelės biudžeto mažinimo išimtys bus suteiktos Sveikatos ir Užsienio reikalų departamentams. Tačiau net ir Nacionaliniam Sveikatos institutui nebus suteikta lengvatų atliekant rekonstrukciją.

Vyriausybė neseniai pranešė, kad jie planuoja pašalinti ir dešimtis tūkstančių biurokratų Sveikatos institute, nes tai pareikalauja daugiau nei 150 milijardų dolerių iš valstybės biudžeto.Tačiau pati biurokratija, kuri įtraukia 6 milijonus  valstybės tarnautojų gali bandyti blokuoti reformas.

Viename leidiny buvo parašyta: „Visas mūsų dinamiškumas ir kūrybiškumas taip ilgai kryptingai nukreiptas į visuomenės problemas dabar pasisuko į vidines valdžios problemas“.

 Paskutinioji „Galupo“ instituto apklausa parodė, kad tik vienas iš keturių liberalų sutinka su „progresyviojo“ požiūrio nuostata,  17 procentų atmetė šią sąvoką, o 57 procentai apskritai buvo neapsisprendę. Įdomu tai, kad net 7 procentai konservatorių laiko save progresyviaisiais, ir beveik pusė jų teigia, jog nėra tikri, ar tokios nuostatos jie galės laikytis.

Tačiau šioje situacijoje atsiranda keblumas – Amerika nesupranta, ką politiškai šis terminas reiškia. Ar jie turėtų manyti, kad tai dar vienas žingsnis į priekį? Ką pats žodis progresas reiškia iš tikrųjų? Išnagrinėjus žodžio „progresyvus“ semantiką bei formologiją, prasidedančią jau nuo Antikos laikų,  jo reikšmė būtų - „į priekį eik“.

Bet vis dėl to žodis „Liberalas“ lieka esminiu. Praėjusiais metais rašytojas Timothy Garton Ash‘as reikalavęs liberalizmo pataisyti šios sąvokos reikšmę, išsireiškė taip: „laisvė pagal įstatymą, apribota ir atskaitinga valdžiai, rinkai, tolerancijai, individualizmo bei universalizmo tam tikriems principams, kai kurioms žmogaus lygybės sąvokoms, mąstymas ir progresas.“ Akivaizdu, kad liberalizmo terminas kinta, tos pačios sąvokos deklaruojamos įvairiai. O politika, galima sakyti, yra labai derlinga žemė tokiems pakitimams, nes kai kurie senosios sąvokos bruožai jau tampa nenaudingi šiuolaikinėje visuomenėje.

Po to kai net 7 procentai konservatorių  „Galupo“ instituto apklausoje pasisakė, jog laiko save progresyviaisiais, o liberalai atmetė savo programos atnaujinimą, kilo įtarimų, ar tik  konservatoriai nepasinaudos šūkiu „eik pirmyn“?

Po viso to, konservatoriai jau netradiciškai teikia savo pažiūras laikytis senųjų tradicijų – grįžti atgal. Friedrich von Hayek, Australijos ekonomistas gerbiamas amerikiečių konservatorių, argumentavo, kad demokratinis socializmas grasino žvėriškumu ir tironija, kad visi laisvos visuomenės šalininkai jį mato kaip primityvų ir gerai nepažintą, grįžtantį atgal.

Taigi, paneigti „progresyvumą“teisiškai yra klaidinga ir netgi negarbinga. Ir vietoje to, kad darytų netvarką  su naujojo  įvaizdžio kūrimu, kairieji verčiau liktų ištikimi sąvokai „liberalus“, bandydami ją stipriau įtvirtinti, kol dar ji kažką reiškia visuomenei. Ir verčiau jie paskubėtų, kol dar šis žodis žmonėms kažką reiškia.

Reikia pripažinti, kad ieškinys bendrovei jau padarė žalą, todėl sprendimas atsiimti kiek  pavėluotas, nes tai sukėlė nemažą ažiotažą visuomenėje. Greičiausiai netikėtą ir, sakyčiau, iš tiesų protingą įmonės sprendimą lėmė skirtingų institucijų susivienijimas bei problemos iškėlimas viešumon.
Taigi sveikinu „Akropolį“ žengus garbingą žingsnį.

Vilniaus apygardos teismo nutartimi nurodoma, kad bendrovei „Akropolis“ nebereikės valstybei sumokėti daugiau kaip 20 mln. litų. Tokia suma sumažinta sklypo prie Vingio parko, buvusios „Velgos“ gamyklos teritorijoje, kaina. Apie motyvus nekalbėsiu, nes jie spaudoje jau išsamiai aprašyti.
Tačiau, šalia veiksmų, kurių jau ėmėsi vyriausybės teisininkai,  be abejonės, turi būti aktyvesnė ir Vilniaus miesto savivaldybė, nes ji taip pat gali būti teisminio proceso dalyvė. Dalis sumos už valstybės parduotą žemę patenka į savivaldybės biudžetą. Taigi nesiimant jokių priemonių,  Vilniaus miestas aiškiai neteks dalies pajamų, todėl savivaldybės meras turėtų ginti miesto interesus teisme.

Dar viena svarbi bei svari aplinkybė - Vilniaus miestas gali inicijuoti detalaus plano peržiūrėjimą, nes jį tvirtinant tikrai buvo įvertinta ekonominė projekto dalis, įskaitant ir sklypo kainą. Už tai investuotojai gavo galimybę daugiau statyti, o atsisakant mokėti už sklypą suderėtą kainą,   būtina iš naujo peržiūrėti detalųjį planą 
Žinoma, derėtų  įvertinti ir verslo argumentus. Gal iš tikrųjų, užklupus krizei, įmonė neturi pinigų susimokėti už sklypą. Tokiu atveju, manau, galimos derybos  dėl apmokėjimo atidėjimo ilgesniam laikui, bet jokiu būdu negalima  kurti precedento, kurio pasekmės atsigręš prieš visus.

Šį šeštadienį Vilnius atrodė tuščias, po perkaitusias gatves vaikštinėjo tik kelios turistų grupelės ir vienas kitas į gamtą nespėjęs išvažiuoti miestietis. Tačiau atėjus vakarui miestas atgijo,  į „Fluxus ministeriją“ sugūžėjo didžiulis būrys džiazo mylėtojų. Visi norėjo paklausyti gerai Europoje žinomų italų muzikantų: Fabrizio Brusca ir Fulvio Buccafusco, grojamos muzikos. Teigiamą atmosferą kartu su jais kūrė ir nuolatiniai „Fluxus ministerijos“ rezidentai: Kęstutis Vaiginis, Mindaugas Vadoklis bei Marijus Aleksa. Galima pasidžiaugti, kad ši vieta tapo erdve, kuri apjungia ir leidžia plėtotis ne tik Lietuvos menui, bet yra patraukli koncertuoti ir užsienio šalių atlikėjams.

„Apie Fluxus judėjimą ir tokią vietą kaip ši girdėjome nedaug. Reikia pripažinti, kad Italijoje turime panašių erdvių, kur nuolatos vyksta kultūriniai ir meno renginiai, pasirodymai, tačiau nieko panašaus į tai, ką atradome čia, nebuvome pastebėję. Ypatingai nustebino faktas, kad čia kažkada buvo Sveikatos apsaugos ministerija“, - pasakojo kontrabosistas Fulvio Buccafusco.

Ne kartą Lietuvoje kartu su K.Vaiginiu džiazo festivaliuose groję italai šį kartą jautėsi iš tiesų kitaip. Naujai atliekamos ir beveik vietoje kuriamos improvizacijos žavėjo ne tik publiką, bet ir pačius muzikantus, nes tai, jų manymu,  unikali patirtis, kuri teisingoje vietoje atsiskleidžia pačia gražiausia savo forma.

„Kas kartą lipdamas į sceną stengiuosi nieko nesitikėti iš publikos, kad netektų nusivilti, tačiau iš čia atėjusių žmonių akių matau, kad džiazą jie supranta ir jaučia. Malonu, kad tas bendras mūsų ir publikos muzikos suvokimas yra labai panašus“, - komplimentų susirinkusiems negailėjo džiazistas.

Pasiklausius tokios muzikos nekyla klausimų, kaip skamba geras ir teisingas džiazas. Ir kaip sakė F. Buccafusco: „juo tiesiog reikia mėgautis, nepraleidžiant pro šalį nė vienos gaidos“. Gaila, kad asmeniškai negalėjau pasiklausyti to unikalaus skambesio, nes šiuo metu esu Niujorke. Bet labai tikiuosi, kad iš čia į „Fluxus ministeriją“ rudenį atkeliaus dar naujų ir netikėtų žinių.

Kreipiuosi į Jus su prašymu peržiūrėti sprendimą dėl įvestos  naujos viešojo transporto keleivių įlaipinimo tvarkos Vilniaus mieste. Akivaizdu, kad ji yra skirta kontrolierių, bet ne keleivių patogumui. Jau nuo pirmosios dienos žmonės yra pasimetę, transportas vėluoja, nes naujoji įlaipinimo sistema ilgiau užtrunka, vairuotojams tenka auklėti keleivius. Bet argi ne apie miestiečių, o ne apie  paslaugas teikiančių bendrovių darbuotojų patogumą turėtume galvoti? Kas bus rudenį, kai miestas vėl atgis ir bus dar didesni srautai keleivių?

Sovietmečio laikai, kai restorano durininkas buvo pats svarbiausias žmogus restorane, jau seniai praėjo, todėl dabar turėtume galvoti apie ateitį ir tinkamų naujovių diegimą, o ne gręžtis į praeitį.

Visuomeninis transportas yra labai svarbi šiuolaikinio miesto gyvenimo dalis, todėl jis turi būti patogus ir kokybiškas, nes kitu atveju jis negali konkuruoti su asmeniniu. Visi pasaulio miestai, skyrę didelį dėmesį viešajam transportui, jo tvarkai ir keleivių gerovei, šiandien yra patogūs gyventi, svetingi svečiams ir naudingi verslui.

Dar 2003-2006 metais Vilnius, norėdamas pagerinti visuomeninio transporto kokybę konkurso būdu, pirko šiuolaikiškus troleibusus bei autobusus, su kondicionieriais, šildymo sistema, dvigubais langais, buvo rengiamos patogios stotelės ir informacinė sistema, elektroninis bilietas. Tuo metu buvo pradėtos diegti ir specialios juostos viešajam transportui, kad juo važiuojantys žmonės nestovėtų transporto spūstyse.

Kitas žingsnis kurį miesto valdžia turėtų žengti – ne vienkartinis, o valandinis bilietas, koks yra taikomas daugelyje Europos miestų. Būtent nuo tokios viešojo transporto tvarkos reikėtų pradėti gerinti keleivių važiavimo sąlygas.

Vilniaus miesto ir valstybės subsidijos transportui, lyginant su kitais Europos miestais, nėra didelės. Be jokios abejonės, valstybės indėlis į tai turi būti taip pat ženkliai didesnis, būtina sumažinti ir PVM tarifą.

Kokybiškas ir visuomeninis transportas tokiame mieste kaip Vilnius yra būtinybė, o ne prabanga, kuri leidžia taupyti laiką, šimtus milijonų kelių peržiūrai ir, be abejo, mažina kamščius, padaro miestą patogų gyventojams ir svečiams.

Pagarbiai,

„TAIP“  judėjimo pirmininkas
Artūras Zuokas

]]> http://www.zuokas.lt/2010/07/16/naujoji-viesojo-transporto-tvarka-%e2%80%93-nepatogaus-miesto-zenklas/feed/ http://www.zuokas.lt/2010/07/14/lr-ministerijos-%e2%80%93-mazosios-kunigaikstystes/ http://www.zuokas.lt/2010/07/14/lr-ministerijos-%e2%80%93-mazosios-kunigaikstystes/#comments Wed, 14 Jul 2010 09:00:21 +0000 kamile http://www.zuokas.lt/?p=2789 Dar neseniai minėjome Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną besidžiaugdami, jog XIII amžiuje jis sugebėjo suvienyti kunigaikštystes ir įkurti Lietuvos valstybę. Vieninga šalis, žmonės ir vieningai, anot Tautinės giesmės, dirbantys politikai – taip turėtų atrodyti dabartinis šalies paveikslas. Deja, čia nuolatos vyksta tarpžinybiniai konfliktai, įvairios valstybinės institucijos nesusitaria tarpusavyje, ministerijos neapsisprendžia dėl bendros šalies politikos, norėdamos parodyti didesnę įtaką jos valdymui.

Skirtingos ministerijų pažiūros bei mąstymas atsispindi ir jų naudojamuose ženkluose. Susidaro įspūdis, kad kiekviena  nori išsiskirti ir būti tarsi atskira „kunigaikštyste“ su savo išskirtine simbolika, kuri egzistuoja šalia oficialios, įtvirtintos Konstitucijoje. Bet ar taip gali būti?

Pagal Konstituciją ir logiką, ministerijos savo ženkle turėtų naudoti tik oficialius valstybės simbolius: Lietuvos herbą – Vytį, trispalvę.  Ministerijos ar departamentai  yra oficialios valstybės institucijos ir turi atstovauti Lietuvos respublikai. Taip turi atrodyti iškabos, raštai, interneto puslapiai ir t.t.  Deja, situacija yra kitokia.

Iš visų keturiolikos tik trys ministerijos: Energetikos ministerija, Kultūros ministerija, Vidaus reikalų ministerija,  naudoja herbą Vytį. Kai kurios jų valstybinį simbolį modifikavo: Krašto apsaugos ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Žemės ūkio ministerija. Tačiau visos kitos naudoja savo sukurtą logo, pagal kurį visiškai neaišku, kad tai oficiali  Lietuvos Respublikos ministerija .

Kaip pavyzdį galėtume pasirinkti Finansų, Susisiekimo ar Sveikatos apsaugos ministerijas, kurių ženklai apskritai yra nesuprantami ir neatspindi institucijos paskirties. Iš tokių pastebėjimų galima daryti išvadą, kad kiekviena ministerija bando deklaruoti ne tik savo savarankišką politikos suvokimą, bet ir kartu susikurti atskirus simbolius, kas buvo madinga kunigaikštysčių Lietuvoje, kai kiekvienas turėjo savo „herbą“ ir nepriklausomybę.

Gal šiose detalėse ir slypi pamestas vieningos politikos kelias.

Finansų ministerija
Aplinkos ministerija
Energetikos ministerija
Krašto apsaugos ministerija
Kultūros ministerija
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Susisiekimo ministerija
Sveikatos apsaugos ministerija
Švietimo ir mokslo ministerija
Teisingumo ministerija
Užsienio reikalų ministerija
Ūkio ministerija
Vidaus reikalų ministerija
Žemės ūkio ministerija

Absurdas, tačiau Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atstovai ėmė svarstyti galimybę, kad atsisakiusiems kyšio asmenims reikėtų mokėti premijas, kurios siektų nuo 500 iki 1000 litų. Argi negalima būtų visko sutvarkyti kitaip? Pirmiausia, reikia radikaliai pakeisti partijų ir rinkimo kampanijų finansavimo tvarką. Tačiau, rodos, toks projektas dar ilgai klaidžios Seimo koridoriais.

Dar 2004 metais Vilniaus savivaldybė buvo pirmoji Lietuvos valdžios ir viešo valdymo institucija, užsakiusi korupcijos  tyrimą. Deja, „kovotojų“ palaikymo tą kartą nebuvo sulaukta. Nemaža dalis žmonių teigė, kad situacija iš tiesų yra prasta, tačiau jokio paskatinimo tuometinė Savivaldybė nesulaukė.

Pažaboti korupcijai įdiegtas vieno langelio principas ir sprendimas viešai skelbti Savivaldybės tarnautojų bei jai priklausančių įmonių darbuotojų atlyginimus taip pat nebuvo palaikytas. Taigi rezultatas toks - visi mato ir kalba apie akivaizdžią problemą, tačiau jokių priemonių aukščiausioji Lietuvos valdžia nesiima.

Kaip vieną iš svarbiausių ir, tikriausiai, efektyviausių sprendimų siūlyčiau projektą, kuris pakeistų dabartinį politinių partijų finansavimo principą. Kriterijai turėtų būti tokie:
1.Visiškai atsisakyti juridinių asmenų paramos partijoms ir rinkimų kampanijoms.
Toks sprendimas didintų partijų savarankiškumą, mažintų verslo ir interesų grupių įtaką; ribotų prielaidas politinei korupcijai ir panaikintų „pilkąją“ partijų finansavimo zoną, kai kyšininkavimas pridengiamas tariamu partijos finansavimu; gerintų politinių sprendimų priėmimo kokybę, paremtą viešuoju interesu; verslas sutaupytų dideles sumas lėšų, kurias šiuo metu priverstas skirti politinių partijų finansavimui.
2.Atsisakyti fizinių asmenų paramos partijoms ir rinkimų kampanijoms, suteikiant įstatymu tik vieną naują finansavimo formą – gyventojai galėtų savarankiškai perskirstyti papildomą 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tik partijoms remti.
Pensininkai ar asmenys, kurie nėra šio mokesčio mokėtojai per kalendorinius metus gali paaukoti vienai politinei partijai ne didesnę kaip 10 MGL dydžio auką - t.y. 1300 Lt per metus. Asmuo, paaukojęs partijai daugiau kaip 5 MGL dydžio auką, privalo deklaruoti turtą ir pajamas.
Kaip rodo statistika, gyventojai vis aktyviau naudojasi galimybe skirti 2% GPM nevyriausybinėms organizacijoms remti. 2006m. surinkta 2,04 mlrd. Lt GPM ir perskirstyta apie 70 mln. Lt.
Jei įstatymu gyventojams būtų suteikta galimybė skirti papildomą 1% GPM partijoms remti, tai skatintų partijas nusisukti nuo finansinių rėmėjų ir atsisukti į rinkėją; sudarytų galimybę piliečiams „balsuoti pinigais“ ir išreikšti savo politinę valią kiekvienais metais, o ne vieną kartą per ketverius metus; padidintų partijų finansavimo skaidrumą ir sumažintų prielaidas korupcijai, ilgainiui paskatintų visuomenę labiau pasitikėti politinėmis partijomis bei valstybės institucijomis; mokesčių mokėtojai, o tai reiškia – dirbantys asmenys, įgytų didesnį svorį darant įtaką partijų programoms bei vykdomai politikai.
Kartu išliktų šiuo metu esantis politinių partijų finansavimas ir iš valstybės biudžeto, tačiau įsigaliojus naujai tvarkai ir susiformavus piliečių GPM perskirstymo tradicijoms, finansavimas iš biudžeto galėtų laipsniškai mažėti.
Taigi ar nevertėtų pamąstyti ir imtis realių darbų, o ne tik kalbomis „puošti Tėvynę“?

Graikija skęsta milijardinėse skolose. Europai tai tapo bene didžiausiu galvos skausmu, o Vokietijos kanclerė ilgai dvejojo – padėti Graikijai ar ne?Tačiau kodėl Vokietija turi imtis gelbėtojos vaidmens? Vietinė šalies spauda juokauja: „jeigu jau mes išleidžiame milijardus, kad padėtume atsigauti Graikijai, mums, be abejo, reikia ir grįžtamojo ryšio. Ką pasakytumėte apie kelias gražias salas pavyzdžiui: Korfu“.

Tačiau visa esmė slypi ne meilėje ir ne salose, o ekonominių – prekybinių santykių labirintuose. Kaip teigia Vokietijos spauda, pasirodo, net ir būdama visiškoje skolų duobėje Graikijos Vyriausybė leido didžiulius pinigus ginkluotės įsigijimui. Naujausi šarvuočiai, povandeniniai laivai buvo perkami iš Vokietijos, fregatos – iš Prancūzijos ir t.t Tai tik dar labiau didino Graikijos skolas ir artino krizę.

Nedarbo lygis Graikijoje išaugo iki 18 proc. ir dar vis didėja, mažmeninė prekyba nukrito net 20 proc., o socialinės pašalpos palaipsniui mažėja. Vargiai ar graikai bemato šviesą tunelio gale.

Tačiau koks gi čia Vokietijos vaidmuo? Pirkdama povandeninius laivus ir kitą karinę techniką iš Vokietijos, Graikija labai prisidėjo prie vokiečių pramonės ir eksporto. Ir čia Vokietijai dėl paramos apsispręsti padėjo mažas šantažas – nebus pritarta paramai, bus sustabdyti apmokėjimai Vokietijos įmonėms už įsigytą karinę techniką. Kai nėra pinigų, tai nėra. Atrodo, kanclerei Angelai Merkel šis argumentas buvo įtikinamas. Po ilgo dvejojimo buvo pritarta planui, jog reikia gelbėti Graikiją.

Istorijos paradoksas – Graikija ginkluojasi, greičiausiai, prieš Turkiją, nors abi šalys yra NATO aljanso narės. Štai tau ir pagalba, ir draugystė.

Kodėl? Kokie rezultatai būtų pasiekti? Pirmiausia, valstybės ir savivaldybių mokamas nekilnojamo turto mokestis papildytų savivaldybių biudžetus. Antra – tai priverstų valstybę ir savivaldybes įvertinti savo valdomą nekilnojamą turtą: ar juo disponuojama efektyviai ir ar tikrai jis duoda naudos žmonės. Pagaliau, tokia NT kontrolė priverstų valstybines įmones nelaikyti NT apleisto ir nenaudojamo. Trečia – NT mokesčio įvedimas padėtų apskaityti nekilnojamą turtą ir sutvarkyti valstybės bei savivaldybių nekilnojamojo turto registrą. Todėl tikėtina, kad atsiras daugiau tvarkos ir nekilnojamasis turtas nebegalės būti suvokiamas kaip nemokama gėrybė.

Geru pavyzdžiu galėtume laikyti Jungtinės Karalystės Nacionalinės audito institucijos paskaičiavimus. Jie parodė, kad šios valstybės ministerijos galėtų sutaupyti iki 38 proc. dabartinių išlaidų, jei savo pastatų erdvės panaudojimu ir kaštais prilygtų privačiame sektoriuje esantiems standartams. Taigi premjerui, nuolatos kalbančiam apie taupymą, yra apie ką pagalvoti.

Pažangios valstybės naudoja skirtingą praktiką. Vienos realiai moka už valstybinėms įstaigoms priklausantį nekilnojamąjį turtą ir šis mokestis papildo savivaldybių biudžetus, kitos tik apskaičiuoja ir atlieka užskaitas, bet visos sutinka, kad NT mokestis sudrausmina valstybės institucijas ir priverčia savo turtą naudoti efektyviau.

Pavyzdžiui: Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje valstybinėms institucijoms yra taikomas kapitalo naudojimo mokestis. Jis lygus maždaug 8-9 proc. naudojamo nekilnojamo turto vertės, kuriuo institucijos valstybei „turi kompensuoti“ tą vertę, kuri būtų sukurta, jei institucijų naudojamo nekilnojamojo turto vertė būtų panaudota kitoms valstybės funkcijoms įgyvendinti. Ar tai nebūtų pažangi praktika ir mums?

Be jokios abejonės, kai kurios valstybinės įstaigos pavyzdžiui: švietimo, sporto ir kultūros funkcijas vykdančios įstaigos, turėtų tik apskaičiuoti nekilnojamojo turto mokestį, kad bent jau žinotų, ką reiškia išlaikyti pastatus. Tačiau ministerijos, departamentai ir kitos biudžetinės įstaigos privalo mokėti NT mokestį. Kodėl verslo įmonės gali mokėti? Galiausiai norima apmokestinti ir fizinius asmeninis, o taikoma išimtis valstybei bei savivaldybėms. Pradėkime nuo valstybės NT mokesčio įvedimo, o ne nuo lengviausio ir abejotino žingsnio – apmokestinti visų gyventojų nekilnojamąjį turtą.