A. Zuoko kampas virtualioje erdvėje

Norėdamas sumažinti šilumos kainas, energetikos ministras turi „pavasarį roges ruošti žiemai“

Wed, 09 May 2012 11:46:47 +0000

Nors energetikos ministras Arvydas Sekmokas tikina, kad šilumos kaina nedidės, tačiau ekspertų ir ankstesnių metų patirtis verčia abejoti ministro žodžiais. Todėl būtina jau dabar ruoštis šildymo sezonui ir imtis visų priemonių, kad kitą šildymo sezoną gyventojams šilumos kainos būtų mažesnės.

Kitaip sakant, dabar pats laikas roges ruošti žiemai.

Praėjusį šildymo sezoną visi Lietuvos gyventojai gavo rekordines sąskaitas. Dėl tokio brangaus šildymo sezono žmonės turi „dėkoti“ Energetikos ministerijai ir Vyriausybei, kurios nepadarė nieko, kad sumažintų šilumos kainą, nors buvo galima tai padaryti. Lietuvos šilumos vartotojai 2011-2012 m. šildymo sezoną permokėjo apie 156 mln. litų arba vidutiniškai po 700 litų už 50 kv.m ploto butą.

Vilniaus miesto savivaldybė dar 2011-ųjų rugpjūtį pasiūlė sprendimus (padidinti elektros supirkimo kvotas termofikacinėms elektrinėms ir gauti už jų gaminamą elektrą tokią pačią kainą, kokią nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Lietuvos elektrinei Elektrėnuose), kuriuos įgyvendinus šilumos kaina dar 2011-2012 m. sezoną Lietuvoje galėjo būti 4 ct/kWh mažesnė. Šį siūlymą palaikė ir jam pritarė energetikos specialistai, kurie vieningai sutiko, kad tai vienintelis ir greitas būdas apsaugoti gyventojus nuo brangiausio šildymo sezono. Tačiau dėl politinių motyvų arba dėl keisto užsispyrimo į šį pasiūlymą nebuvo atsižvelgta.

Kreipiuosi į energetikos ministrą ir Vyriausybę ragindamas dar kartą nepakartoti šios klaidos ir racionaliai pažvelgti į šildymo kainų problemą. Būtent dabar pats laikas teisingai perskirstyti elektros supirkimo kvotas termofikacinėms elektrinėms, kad jau kitam šildymo sezonui būtų pasiruošta ir gyventojams šilumos kaina sumažėtų 20 procentų. Ko, galbūt, ir nepavyko padaryti dėl laiko stokos, galima padaryti kitam šildymo sezonui.

Energetikos ekspertai vieningai tvirtina, kad šiuo metu Lietuvoje neracionaliai panaudojami elektros gamybos įrenginiai, o ežerą šildanti Elektrėnų elektrinė yra ryškiausias tokio Energetikos ministerijos neracionalumo pavyzdys.

Elektros gamybos teisingas ir ekonomiškai pagrįstas kvotų paskirstymas situaciją pakeistų. Vilniaus, Kauno, Panevėžio termofikacinės elektrinės 90 proc. pirminės kuro energijos paverčia galutiniu produktu – šiluma ir elektra, o Lietuvos elektrinė Elektrėnuose tik 40 proc. pirminės kuro energijos paverčia elektra. Be to, kuro sąnaudos 1 MWh elektros pagaminti Lietuvos elektrinėje yra 240 kg/Mwh, o Vilniaus termofikacinėje elektrinėje Nr.3 – iki 130 kg/MWh.

Tuo metu elektros supirkimo kvotos termofikacinėms elektrinėms sumažintos ir šios negali dirbti optimaliu režimu. Net ne energetikui aišku, kad tai nėra racionalu, o už visą tai moka ir elektros, ir ypač šilumos vartotojai, kurie permoka už šilumą.

Šilumos kaina tiesiogiai priklauso nuo dujų kainos, kurios 2011-2012 m. šildymo sezono metu pabrango net 38 procentais. Nors buvo garsiai skelbiama, kad Vyriausybė derasi su „Gazprom“ ir sumažins dujų kainą, bet ar energetikos ministras už ką nors atsako. Iš dujų išgaunama šiluma 2011-2012 m. vidutiniškai kainavo 30 ct/kWh, o iš biokuro – 20 ct/kWh.

Tačiau Vyriausybė taip ir nesugebėjo padidinti biokuro naudojimo, nors tai įrašyta 2008-2012 m. Vyriausybės programoje. Vyriausybė, savo programoje žadėjusi šilumos ūkyje dujų naudojimą sumažinti nuo 80 iki 40 proc., per savo kadenciją sumažino tik pusė procento. Lietuvoje šilumos ūkyje iki 2011 m. viso įdiegta biokuro įrenginių apie 400 MW už ~300 mln. Lt., iš kurių ~150 mln. Lt. ES parama. 2009-2011 m. dabartinės Vyriausybės pastangomis Lietuvoje buvo įrengta tik apie 20 MW.

Todėl dar kartą primygtinai siūlau šiai Vyriausybei pradėti ruoštis naujam šildymo sezonui ir perskirstyti elektros gamybos kvotas: t.y. pakeisti energetikos ministro A.Sekmoko išleistą įsakymą „Dėl elektrinių, kuriomis nustatoma remtinos elektros energijos gamybos apimtis, sąrašo ir remtino elektros energijos gamybos apimties ir masto 2012 metais bei prognozių nustatymo“ ir priimti Vyriausybės nutarimą, kurio pagrindu Valstybinė kainų kontrolės ir energetikos komisija perskaičiuotų šilumos kainą, ir šilumos vartotojams atpiginti šilumos kainą visoje Lietuvoje 20 proc., o tai yra visa pensininko pensija, beje, iki krizinė, per šildymo sezoną.

Vyriausybė privalo nustoti trypčioti vietoje ir pakelti minimalią mėnesinę algą iki 1000 litų

Tue, 24 Apr 2012 09:20:54 +0000

Judėjimas-sąjunga TAIP primygtinai ragina Vyriausybę minimalią mėnesinę algą (MMA) padidinti iki 1000 litų, nekeičiant neapmokestinamojo pajamų dydžio. Premjero Andriaus Kubiliaus Vyriausybės oficiali pozicija MMA pakelti tik 50 litų neatitinka šių dienų realijų ir yra pasityčiojimas iš Lietuvos gyventojų.

„Paskutinį kartą MMA didinta prieš keturis metus. Kiekvienas iš mūsų žino, kaip per tą laiką išaugo kainos ir gyvenimas už 800 litų virto, tiesiogine žodžio prasme, išgyvenimu, – kalbėjo judėjimo-sąjungos TAIP lyderis, Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. – Konservatorių vadovaujamos Vyriausybės noras pakelti MMA iki 850 litų yra juokingas. Laikas Vyriausybei nustoti trypčioti vietoje ir ne tik atimti, bet kažką duoti Lietuvos žmonėms.“

Pasak judėjimo-sąjungos TAIP lyderio, MMA padidinimas iki 1000 litų, nekeičiant neapmokestinamojo pajamų dydžio, turės minimalų poveikį viešiesiems finansams ir sudarys 3,1 mln. litų dydžio valstybės pajamų padidėjimą. Gyventojams uždirbant daugiau, mažėtų jiems taikytinas neapmokestinamojo pajamų dydis, todėl būtų gaunama daugiau gyventojų pajamų mokesčio, kuris padengtų valstybės biudžeto nuostolį dėl MMA didinimo.

Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, MMA Lietuvoje yra viena mažiausių Europos Sąjungoje.

„Minimalios algos padidinimas iki 1000 litų yra būtinybė. Tokiu būdu ne tik įtvirtintume socialinį teisingumą, bet ir padidintume žmonių motyvaciją dirbti bei ieškotis legalaus darbo“, – sakė Vilniaus meras A.Zuokas.

Judėjimas TAIP (Tėvynės Atgimimas Ir Perspektyva) – tai talentingų, kūrybingų ir veikiančių žmonių sąjunga, kuri brėžia naujas Lietuvos politinės sistemos gaires. Šiuo metu judėjimas TAIP vienija apie 10 tūkst. narių bei simpatikų ir turi savo skyrius daugiau nei pusėje Lietuvos savivaldybių.

Sėskime prie derybų stalo

Fri, 13 Apr 2012 12:58:36 +0000

Gerbiu Finansų ministrę Ingridą Šimonytę ir suprantu, koks sudėtingas ir nelengvas yra jos darbas valdant šalies finansus. Tačiau, reaguodamas į viešumoje pasirodžiusią ministrės nuomonę apie Vilniaus miesto tarybos ieškinį teismui, jos komentarus vadinčiau daugiau politiniais ir emociniais argumentais, kuriais siekiama nukreipti dėmesį nuo esminių valstybės ir savivaldybių finansinių problemų.

Vilniaus miesto finansinė „realybė“ nuo 2008 kvėpuoja Vilniaus miesto savivaldybei į nugarą. Deja, ši „realybė“ yra ne tik pavaldi, bet ir visiškai priklausoma nuo Lietuvos Vyriausybės ir Finansų ministerijos sprendimų, kuriuos kartais logiškai sunku suprasti ir paaiškinti.

Todėl norėčiau diskutuoti tik skaičių ir faktų kalba, o ne būdvardžiais.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybai yra suprantama valstybės finansinė situacija, tačiau šiuo atveju Vilnius kalba apie teisingą biudžetų paskirstymą ir atsakingą finansų valdymą, ką dažnai pabrėžia ir ministrė. Šiemet, kad Vilnius išgyventų šį sudėtingą laikotarpį ir galėtų įgyvendinti savo kreditorinius įsipareigojimus, būtų užtekę Vilniaus savivaldybei 5 proc. padidinti paliekamą gyventojų pajamų mokesčio dalį ir bendrą skolinimosi limitą.

Tačiau tai nebuvo padaryta ir miestas priverstas mokėti delspinigius bei skolintis gerokai brangiau, nei tai galėtų padaryti Vyriausybė, kas mokesčių mokėtojams papildomai kainuos beveik 20 mln. litų. Tai sunku pavadinti atsakingu finansų valdymu.

Vilniaus miesto savivaldybės finansiniai įsipareigojimai 2007 metų balandžio 1 dieną, kai baigėsi mano ankstesnė kadencija, buvo 273 mln. litų. Per 4 metus įsiskolinimas išaugo daugiau kaip 500 mln. litų ir 2012 m. sausio 1 dieną siekė 863 mln. Lt.

Priminsiu, kad savivaldybės biudžetą kartu su šalies biudžetu rengia Vyriausybė. Nuo praėjusių metų vidurio būtent ant Ministro Pirmininko ir Finansų ministrės stalo guli miesto kreditorių ir bankų užsakyta savivaldybės finansų analizė, kurią atliko tarptautiniai finansų ekspertai. Tad Vyriausybei puikiai žinoma tai, ką dabar, tik jau garsiai sako Vilniaus miestas.

Pacituosiu šių ekspertų išvadas: „Savivaldybė neturi realių svertų, leidžiančių daryti įtaką GPM surinkimui. Valstybės biudžeto bendrosios dotacijos kompensavimo taisyklės remiasi Finansų ministerijos prognozėmis, kurios dažnai nėra patikimos, todėl nuo 2007 metų kiekvienais metais į savivaldybės biudžetą GPM surenkama mažiau nei planuota“, dėl ko „2007-2010 m. GPM surinkta 227 mln. Lt mažiau nei planuota. Tai buvo vienas iš svarbiausių veiksnių, sąlygojusių Vilniaus savivaldybės skolų didėjimą“.

Nepriklausomų ekspertų išvada aiški: „Esamas pajamų lygis nepakankamas veiklos išlaidoms finansuoti. Nėra laisvo pinigų srauto, kurį būtų galima panaudoti paskoloms aptarnauti. Turi būti tęsiama griežta sąnaudų kontrolė. Rekomenduojame siekti GPM skirstymo taisyklių pakeitimo didinat GPM dalį Vilniaus miesto savivaldybei“.

Beje, priminsiu ministrei jos pasisakymą Seime 2010 metais: „Taip, suprantame, kad Vilniaus finansinė situacija yra tokia, kad reikalauja skubių sprendimų, todėl siūlome Vilniaus miestui specifinį skolinimosi limitą, kad būtų galima priimti greito laikotarpio sprendimus“.

Ministrė kalbėjo apie sudėtingą sostinės finansinę padėtį ir skubių sprendimų poreikį tais pačiais 2010 metais, kai Vyriausybė pritarė ir padidino Kauno miestui paliekamą GPM dalį nuo 74 iki 94 proc., Klaipėdai – nuo 64 iki 86 proc., tuo tarpu Vilniui palikta 40 proc. GPM dalis.

Dėl biudžeto metodologijos netobulumo, vilniečių indėlis į valstybės iždą yra 28 kartus didesnis nei Kauno ir 23 kartus didesnis nei Klaipėdos gyventojų (vilniečiai į valstybės iždą sumoka 508 mln., kauniečiai – 18 mln., klaipėdiečiai – 21,5 mln. litų).

Priminsiu ir faktą, kad Vilniaus gyventojų skaičius pastaruosius dešimt metų išlieka stabilus, tuo tarpu kitų miestų gyventojų mažėja dešimtimis tūkstančių (Statistikos departamento duomenimis, Kaune nuo 1996 metų gyventojų skaičius sumažėjo 78 tūkst., Klaipėdoje – 26 tūkst.).

Dėl išvardintų priežasčių 2012-aisiais situacija ne tik išlieka nepakitusi, bet tapo dar sudėtingesnė, nes Vilniaus miesto savivaldybė turi išpirkti 2010 metais parduotas įmonių skolas, kurių bendra suma siekia 200 mln. litų, iš kurių 78 mln. bankui „Snoras“. Miestas planavo pratęsti šios sumos išmokėjimą, tačiau situacija pasikeitė, kai Vyriausybė paskelbė banko „Snoras“ bankrotą. Taip pat Vyriausybei žinoma Skandinavų bankų pozicija nedalyvauti Vilniaus miesto skolinimosi konkursuose, nes būtent Vyriausybė neatsižvelgė į bendros Finansų ministerijos, bankų, ir Vilniaus savivaldybės darbo grupės siūlymus.

Ši darbo grupė buvo sudaryta po susitikimo su Finansų ministre 2011 m. liepos 22 dieną. Darbo grupės 2011 m. rugpjūčio 4 d. pateiktose išvadose „finansų ministerijos atstovai sutiko, kad tikslinga didinti Vilniaus miesto savivaldybės biudžetui tenkančią gyventojų pajamų mokesčio dalį“.

Priminsiu Finansų ministrei, kad dar anksčiau, t.y. 2011 m. vasario 14 d., ji savo įsakymu Nr. 1K-061 sudarė dar vieną darbo grupę, kuri taip pat sprendė šį klausimą. Išvadose, pasirašytose 2011 m. balandžio 29 d., taip pat siūloma „pritarti gyventojų pajamų mokesčio dalies, tenkančios Vilniaus m. savivaldybės biudžetui, padidinimui“.

Nepaisant to, Vyriausybės teikimu Vilniui iki šiol skiriama tik 40 proc. gyventojų pajamų mokesčio.

Žinoma, Vilnius neturėtų būti lyginamas su Lietuvos miestais. Sostinę turėtume gretinti su kitų šalių sostinėmis, pavyzdžiui, Ryga ir Talinu, kurie gerokai lenkia Vilnių pagal vienam miesto gyventojui skiriamą biudžetą: Rygoje ši suma siekia 3029 Lt, Taline – 3271 Lt, tuo tarpu Vilniuje – 1841 Lt. Ar ten nebuvo krizės? Kiek girdėjome, Latvijoje krizė buvo didesnė, tačiau ten nacionalinė valdžia neperkėlė savo problemų dalies ant sostinės pečių.

Teisminiai ginčai tarp miestų ir valstybių yra normali praktika Europos Sąjungos šalyse, kai pažeidžiamos miestiečių teisės yra ginamos teisiniu keliu. Todėl šis miesto tarybos sprendimas kreiptis į teismą buvo neišvengiamas, nes Vyriausybė, būdama puikiai informuota apie situaciją, nesiėmė jokių priemonių ir net nediskutavo, kaip spręsti 2007-2011 metais susidariusias Vilniaus miesto finansines problemas. Dėl tokio neveikimo negali ir neturi kentėti Vilniaus gyventojai.

Norėčiau paminėti, kad Finansų ministrės žiniasklaidoje pateiktas palyginimas, jog Vilniaus ieškinys prieš Vyriausybę yra analogiškas situacijai, jeigu Vyriausybė pateiktų „kreipimąsi į teisines institucijas, skųsdama „Lehman Brothers“, kad pastarojo veikla lėmė 2009 m. beveik 15 procentų siekusį Lietuvos BVP nuosmukį ir 9,5 procento BVP deficitą“, nėra tinkamas šiai situacijai.

Palyginimui su Vilniumi tiktų Lietuvos banko, „Snoro“ ir jo kreditorių situacija: „Snoro“ kreditoriai padavė valstybę į teismą, nes Lietuvos bankas (valstybės institucija) prastai prižiūrėjo „Snoro“ banką ir būtent dėl šios prastos priežiūros nukentėję kreditoriai reikalauja žalos atlyginimo. Būtent toks palyginimas atitiktų realią situaciją tarp Vilniaus savivaldybės ir Vyriausybės.

Ši Vyriausybė, vengdama dialogo ir neįsiklausydama į kitų argumentus, ne pirmą kartą patiria nesėkmę teismuose. Pavyzdžiui, Premjeras viešaisiais ryšiais vadino Seimo narių kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl to, kad Vyriausybės siūlymu buvo sumažintos dirbančių pensininkų pensijos. Rezultatas: Konstitucinis Teismas pripažino, kad tokia nuostata prieštarauja Konstitucijai ir ši Vyriausybė turės kompensuoti padarytą žalą. Suprantama, mokesčių mokėtojų pinigais.

Niekada nevėlu sėsti prie derybų stalo. Kviečiu Vyriausybės ir Finansų ministerijos vadovus pasitelkti faktus, o ne emocijas, ir ieškoti sprendimų, kurie įmanomi šioje situacijoje.

Esu pasiruošęs atvykti bet kuriuo paros metu, kad rastume sprendimus nelaukdami teismo išvadų, nes esu tikras, kad ne tik Vilniaus tarybai, bet ir Vyriausybei turi rūpėti miestas, pagrindinis šalies donoras, sukuriantis 40 proc. šalies BVP.

Na, nebent tai yra tik ciniška rinkimų taktika, siekiant galimos politinės naudos.

Laikas atgimti Seimui

Fri, 13 Apr 2012 11:49:13 +0000

Judėjimas TAIP pradeda rinkti parašus dėl referendumo, kurio metu būtų pakeisti Seimo veiklą reglamentuojantys Konstitucijos 55, 56 ir 57 straipsniai. Seimo atgimimas būtinas tiek pastaruoju metu krizę išgyvenančiai Lietuvos politinei sistemai, tiek tikėjimą politikais praradusiai visuomenei.

Pasak Europos Sąjungos rengtų apklausų, per pastaruosius aštuonerius metus daugiau kaip dvigubai sumažėjo Lietuvos gyventojų pasitikėjimas Seimu (iki 8 proc.), o 89 proc. Lietuvos piliečių tiesiai sako, kad netiki įstatymų leidžiamąja institucija.

Kompanijos „Sprinter tyrimai“ vasario pabaigoje atliktos apklausos rodo, kad net 90 proc. šalies gyventojų pritaria siūlymui sumažinti iki 101 Seimo narių skaičių. 80 proc. respondentų pritaria siūlymui riboti Seimo narių kadencijų skaičių iki dviejų. 59 proc. tyrimo dalyvių pritaria siūlymui, apribojus Seimo narių kadencijų skaičių, ilginti vienos kadencijos trukmę iki 5 metų. 59 proc. respondentų pritaria siūlymui perkelti Seimo rinkimų datą į pavasarį.

Todėl inicijuodamas referendumą dėl Konstitucijos pataisų judėjimas TAIP siūlo:

Pirma, reikia sumažinti Seimo narių skaičių iki 101. Per 20 metų laikotarpį Lietuva neteko beveik 700 tūkst. gyventojų ir vienas parlamentaras dabar atstovauja apie 22 tūkst. gyventojų. Pavyzdžiui, Danijoje, kurios gyventojų skaičius 5,485 mln. vienas parlamentaras atstovauja 31 tūkst. gyventojų.

Kroatijoje, kurios gyventojų skaičius yra 4,491 mln., vienas parlamentaras atstovauja 29 tūkst. gyventojų. Tarpukario Lietuvoje Seimo narių skaičius svyravo nuo 121 iki 78. Sumažinus dabartinio Seimo narių skaičių iki 101 bus atsispirta nuo sovietinio paveldo, atsižvelgta į Lietuvos realijas, užkrauta didesnė atsakomybė kiekvienam įstatymų leidėjui ir per 4 kadencijos metus sutaupyta apie 100 mln. litų.

Per pastarųjų penkiolika metų Seimo išlaikymas mokesčių mokėtojams pabrango beveik dvigubai. 1995 m. Seimo kanceliarijai buvo skirta 45 mln. litų, o šiemet – 84,3 mln. litų.

Antra, būtina sugrąžinti Seimo narius į darbo rinką, kad jie nenutoltų nuo žmonių bei realaus gyvenimo ir kad turėtų galimybę pagyventi pagal taisykles, kurias patys sukūrė. Reikia įtvirtinti, kad politikas Seime galėtų dirbti tik dvi kadencijas iš eilės, kaip įtvirtinta Lietuvos Respublikos Prezidento atveju. Šiuo metu kai kurie politikai Seimo nario kėdę trina jau penkias kadencijas – apie 20 metų. Iš viso šiame Seime yra 76 politikai, t.y. daugiau nei pusė Seimo narių, kurie yra parlamentarais dvi ir daugiau kadencijų iš eilės. Nenuostabu, kad viena svarbiausių valstybės institucijų – Seimas – virsta uždaru „paslaugų banku“, kuomet mainai už tam tikrų pasiūlymų ir projektų palaikymą užgožia rinkėjų interesus ir ideologines nuostatas.

Trečia, reikia Seimo nario kadenciją prailginti iki 5 metų, kad įstatymų leidėjai galėtų sulaukti savo sprendimų rezultatų ir prisiimtų atsakomybę už juos. Taip būtų padidintas politinis stabilumas valstybėje ir sumažėtų populizmas, o retesni rinkimai taupytų mokesčių mokėtojų pinigus. Penkiems metams ir ilgesniam laikotarpiui savo parlamentus renka 15 Europos šalių (Austrija, Prancūzija, Airija, Italija, Portugalija, Didžioji Britanija ir t.t.). Tarpukario Lietuvoje Seimo kadencija taip pat buvo 5 metai.

Ketvirta, būtina užkirsti kelią „naktinėms mokesčių reformoms“ ir suirutei, kuri atsiranda, nes naujai išrinktas Seimas ir naujai suformuota Vyriausybė nespėja tinkamai parengti kitų metų biudžeto. Todėl reikia perkelti Seimo rinkimus iš rudens į pavasarį. Be to, panašiu metu vyksta ir prezidento bei Europos parlamento rinkimai, tad sudubliavus rinkimus galima būtų sutaupyti mokesčio mokėtojų pinigų.

Penkta, privaloma stiprinti Seimo frakcijų ir parlamentarų įstatymų leidybos kompetencijas. Seimo narys turi būti susikoncentravęs tik į darbą Seime, o ne sėdėti ant dviejų kėdžių, t.y. užimti postą ir Vyriausybėje, ir Seime. Šiuo metu pusė Vyriausybės narių yra ir Seimo nariai.

Seimui reikia priskirti mokslinius institutus, kurie kurtų ir atliktų valstybės vizijos bei strategijos stebėseną, analizuotų ekonomikos, socialinių ir sociakultūrinių procesų raidą, rengtų Vyriausybės pateiktų įstatymų projektų vertinimą, palaikytų dialogą su Lietuvos ir užsienio universitetais bei mokslo centrais.

Taip pat, atsižvelgiant į frakcijos dydį, reikia padidinti Seimo frakcijų referentų ir patarėjų skaičių, griežtai reglamentuojant jų funkcijas, bet kartu būtina sumažinti Seimo nario patarėjų ir padėjėjų skaičių nuo trijų iki vieno. Nuo 1992 m. Seimo narių patarėjų ir padėjėjų skaičius išaugo net tris kartus – nuo 141 iki 455.

Kodėl aš nedalyvausiu kovo 11-osios eitynėse

Sat, 10 Mar 2012 10:26:48 +0000

Kodėl aš nedalyvausiu eitynėse sekmadienį, kurios, anot organizatorių, skirtos paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną?
Kovo 11 d. sostinėje eitynes pavadinimu „Tėvynei“ organizuoja Lietuvių tautinis centras ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga su šūkiu „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“. Ketvirtadienį susitikau su šių eitynių organizatoriais. Organizatorių paprašiau, kad eisenoje nenaudotų plakatų ir šūkių ,,Lietuva –lietuviams!’’. Tiesiog paklausiau, kaip turėtų jaustis 300 tūkstančių mūsų tautiečių, kurie gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje, kai matytų britų eiseną su plakatais ,,Britanija tik britams!’’? Arba Airijoje ar Norvegijoje? Kaip turi jaustis mūsų piliečiai ne lietuviai, kurie kartu sausio 13-ąją stovėjo prie Televizijos bokšto ar Seimo.
Nors organizatoriai turi ne vieną paaiškinimą, kad toks šūkis nieko neįžeidžia, aš visgi pritarčiau Dariaus Kuolio nuomonei, kad „Šitas šūkis yra pasenęs, jis nėra laisvos tautos šūkis. Šiandien mes esame suverenūs, jeigu sakai „Lietuva – lietuviams“ suvereniame krašte, šitas tavo šūkis yra nukreiptas prieš kitus.’’
Apie šias eitynes kalbėjausi su viena Lietuvos respublikos piliečių šeima ne lietuvių tautybės, kuri myli savo kraštą ir norėjo ateiti prie Seimo į trispalvės pakėlimo ceremoniją. Tačiau dėl minėtų eitynių keliamos baimės neis. Čia, matyt, ir yra atsakymas į požiūrių skirtumus apie patriotizmą. Iš vienos pusės – baimė ir jėga, iš kitos pusės – meilė ir pagarba. Aš renkuosi meilę Tėvynei ir pagarbą.
Tikiu, kad eitynės įvyks be incidentų. Organizatoriai pokalbio metu pažadėjo, kad viskas gerai organizuota ir jie tikrai nenori užtraukti Lietuvai ir Vilniui gėdos. Plakatų su šūkiu “Lietuva – lietuviams!” nebus, nors bus garsiai skanduojama „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“. Policijos pareigūnai informavo organizatrorius apie jų atsakomybę.
Eisenoje laukiama nemažai svečių iš užsienio: Švedijos, Italijos, Latvijos, Vokietijos ir Čekijos. Tik nesuprantu, kodėl eisenoje, kurios šūkis „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“, bus užsieno svečiai. Gal jie nesupranta lietuvių kalbos, o gal jų dalyvavimo tikslas ir yra parodyti, kad lietuvio vieta tik Lietuvoje. Tikėkimės, kad užsienio svečiai sugrįžę į savo šalis beisbolo lazdų pagalba nepuls įgyvendinti idėjos ,,Lietuva – lietuviams’’. O gal tai eisenoje dalyvausiančių Lietuvos politikų veiksmingas planas, kaip stabdyti emigraciją ir susigrąžinti tautiečius iš užsienio?

“Gazprom” dujos atpigo Europai ir “Achemai”, o Lietuva liko…

Mon, 20 Feb 2012 12:57:49 +0000

Praėjusią savaitę gerų žinių sulaukė dujų vartojai Europoje. Tuo metu, kai Lietuvos premjeras po susitikimo su „Gazprom export“ generaliniu direktoriumi Aleksandru Medvedevu per Lietuvos radiją skundėsi, kad Lietuva už dujas moka 11 proc. brangiau nei estai ir net 20% brangiau nei latviai, Rusijos dujų koncernas „Gazprom“ paskelbė, kad 10 proc. sumažino tiekiamų dujų kainas partneriams Europoje.

Tiesa, gerų žinių sulaukė ir “Achema”, nes po susitikimo su A.Kubiliumi tas pats A.Medvedevas pranešė, kad “Gazprom export“ ir bendrovė „Achema“ susitarė dėl mažesnės dujų kainos ir pasirašė ilgalaikę dujų tiekimo sutartį. Nors sutarties galiojimo laikas tarp “Achemos” ir “Gazprom” viešai nebuvo paskelbtas, bet žinoma, kad sutartis galios ne trumpiau kaip iki 2020 metų. Suprantamas ,,Achemos’’ noras turėti ilgalaikį kontraktą ir mažesnę dujų kainą, nes įmonės produkcijos konkurencingumas visiškai priklauso nuo dujų kainos. Svarbus faktas, kad ši įmonė yra didžiausias ir pastovus dujų vartotojas Lietuvoje, kuris suvartoja iki 50 proc. viso Lietuvos dujų poreikio.

Premjero pastangas galima palyginti su vienu šūviu, bet į tris zuikius: pirmas – tarpininkavimas derybose padėjo sumažinti dujų kainą ,,Achemai’’; antras - tai praktiškai sunaikino suskystintų dujų terminalo projektą, nes pasitraukė didžiausias dujų pirkėjas; trečias – sužlugdė viltį sumažinti šilumos kainas gyventojams, nes Vyriausybė nebeleis šilumos ūkiui pereiti prie biokuro. Šilumos įmonių perėjimas prie biokuro mažintų dujų vartojimą ir galutinai palaidotų ne tik terminalo projektą Klaipėdoje, bet ir dujotakio jungtį su Lenkija. Nei vienas iš šių projektų ekonomiškai nebeatsipirktų, ypač žinant, kad naujasis terminalas, esant bet kokioms suskystintų dujų kainoms turės nuolat veikti minimaliu našumu ir taip patiekti į dujų sistemą ne mažiau kaip 0,5 milijardo gamtinių dujų per metus.

Atrodo, kai Lietuvoje kalbama apie dujas logika ir skaičiai, ekonomika ir matematika praranda prasmę. Visi skaičiai tarsi tampa dujomis ore, kurių nepasversi ir nesudėsi. Dabartinėje ,,politekonomikoje” viskas pateisinama terminu – ,,nacionalinis interesas ir energetinė nepriklausomybė”.

Visgi, bandykime paskaičiuoti. Lietuva per metus suvartoja 2,5 – 3 milijardus kubinių metrų gamtinių dujų, kurias perkame iš vienintelio tiekėjo ,,Gazprom” kompanijos ir sumokame per metus apie 2,8 milijardo litų.

Pagrindiniai dujų vartotojai : Achemos koncernas, kuris suvartoja iki 1,5 milijardo kubinių metrų, ir šilumos ūkis, kuris gamindamas šilumą ir elektrą sudegina apie 1 milijardą kubinių metrų dujų. Likusį kiekį suvartoja elektros gamintojai ir buitiniai dujų vartotojai.

Kaip supratome, ,,Achema” dujomis dešimtmečiui jau apsirūpino ir sutartimi įsipareigojo dujas pirkti iš Rusijos.

Kartu žinome, kad Lietuvos Vyriausybė aktyviai siekia įgyvendinti du didelius dujų infrastruktūrinius projektus: suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdoje statyba ir naujo dujotakio iš Lenkijos į Lietuvą statyba.

Taigi, planai ir veiksmai aiškūs, ypač po praėjusios savaitės Vyriausybės pasitarimo, kai premjeras A.Kubilius pareiškė: ,,Kuo daugiau vamzdžių, kuo daugiau alternatyvų, tuo yra geriau“.

Skaičiuojame: suskystintų dujų terminalo statybos kaina – apie 1 milijardas litų, o planuojamas metinis terminalo pajėgumas – apie 2-2,5 mlrd. kub. metrų dujų per metus. Tai yra praktiškai visų metų Lietuvos dujų importo kiekis.

Planuojamas 562 kilometrų ilgio dujotakis iš Lenkijos į Lietuvą kainuos apie 1,6 mlrd. litų, iš kurių Lietuvos dalis būtų 438 milijonai litų. Projektinis pajėgumas –2,3 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Tai yra, vėlgi, praktiškai metinis Lietuvos dujų poreikis. Projektas įmanomas, jei Europos Komisija finansuos ne mažiau 60-70 proc. projekto vertės.

Lietuvos Premjeras nuleido negirdomis Lenkijos dujų perdavimo sistemos operatorės „Gaz-System“ atstovo Rafalas Wittmanno pareiškimą, kad pastačius suskystintų dujų terminalus Lietuvoje ar Latvijoje, dujų jungties tarp Lietuvos ir Lenkijos investicija būtų rizikingesnė, o Lenkijos vartotojai nefinansuotų projekto, jei jis ekonomiškai nepagrįstas. „Gaz-System“ ir bendrovė „Lietuvos dujos“ dėl dujotiekio statybos ketina apsispręsti per 1-2 metus, išanalizavusios šio projekto ekonominę naudą.

Turime įvertinti ir Lietuvos Vyriausybės 2008–2012 METŲ VEIKLOS STRATEGIJOJE numatytus energijos taupymo, biokuro plėtros, dujų vartojimo mažinimo bei konkurencijos didinimo energetikos sektoriuje, priemones. XII skirsnyje ,,ENERGETIKA’’ numatyta:

1.Vykdysime miestų šilumos ūkio diversifikavimo programą, kurios įgyvendinimas užtikrins pusės miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro, dujų naudojimo lyginamąją dalį šiluminėse jėgainėse sumažinant nuo dabartinių 80 proc. iki 40 proc.

2.Energijos taupymas bus vienas iš Vyriausybės energetikos politikos prioritetų. Sieksime Europos Komisijos finansinės paramos, kad daugiabučių namų modernizavimas taptų masiškas ir per metus būtų atnaujinama apie 2 000 daugiabučių pastatų.

3. Per 2009 m. peržiūrėsime ir pradėsime intensyviai įgyvendinti miestų šilumos ūkio diversifikavimo programą. Jos įgyvendinimas leis didinti miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro.

Tiesa, šių priemonių įgyvendimo rezultatai iki šiol – apverktini. Jei vis dėlto Vyriausybės planai bus įgyvendinti ir ekspertų nuomonės dėl biokuro bus išgirstos, tai dujų naudojimas šilumos ūkyje sumažės nuo 1 mlrd. iki 0,4 mlrd. kub. metrų per metus. Ir tai yra vientelė reali priemonė sumažinti šilumos tarifą.

Suskaičiavus visas Lietuvos Vyriausybės iniciatyvas, matome, kad šiuo metu planuojami statyti nauji dujų tiekimo pajėgumai siekia 5 mlrd. kub. metrų per metus. Faktas ir tai, kad šiuo metu esantys ,,Lietuvos dujų” pajėgumai viršija 5 mlrd. kub. metrų per metus.

Naujai įnicijuojamų projektų kaina sieks 2 milijardus litų. Tuo tarpu realus Lietuvos dujų poreikis, ypač po “Achemos” ilgalaikės sutarties pasirašymo su “Gazprom”, sumažėjo iki 0,9 mlrd. kub. metrų per metus.

Planuojame turėti 10 mlrd. kub. metrų dujų importo ir tiekimo pajėgumų per metus, kai nepadengtas poreikis nesiekia net 1 milijardo.

Tai galima palyginti su 4 asmenų šeima, kuri sau perka ne lengvąjį automobilį, bet didelį autobusą, ir dar prailgintą. Taip, laisvė pasivaikščioti po autobusą bus didelė, bet kas apmokės ir išlaikys tokią nepriklausomybę?

Atrodo, kad šiai Vyriausybei tik ir terūpi, anot premjero pasisakymo, ,,vamzdžių politika“: daug skolintis, daug pirkti ir daug statyti. Dabar suprantama, kodėl per beveik ketverius metus Vyriausybė savo biokuro programoje numatytus tikslų sugebėjo įgyvendinti tik pusę procento. Per 2009-2011 m. dabartinės Vyriausybės pastangomis Lietuvoje buvo įrengta tik apie 20 MW biokuro įrenginių. Palyginimui, iki 2008 metų Lietuvoje buvo įrengta 400 MW biokuro įrenginių skirtingose savivaldybėse, kuriose šiuo metu ir yra mažiausia šilumos kaina gyventojams.

“Achemai” pasitraukus iš suskystų dujų terminalo Klaipėdoje klientų rato, Vyriausybei liko vienintelis kelias norint išlaikyti terminalo projektą gyvybingą ir įgyvendinti kažkam pažadėtą verslo planą – sužlugdyti didžiuosiuose miestuose šilumos ūkio perėjimą nuo dujų prie biokuro. Ką, deja, premjeras ir Eenergetikos ministerija sėkmingai daro.

Kažkaip norėtųsi premjero paklausti apie atsakomybę…

Grąžinkime Seimo narį į darbo rinką

Mon, 06 Feb 2012 12:09:58 +0000

Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė, jog yra svarstomi rinkiminių apygardų ribų ar rinkėjų skaičiaus pakeitimai. Vienas šių pasiūlymų – vieną vienmandatę rinkimų apygardą iš Kauno perkelti į Vilnių, atsižvelgiant į gyventojų skaičiaus pokyčius. Pasirodo, Kaune per Nepriklausomybės laikotarpį pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 100 tūkst. Nors Vyriausybė sprendžiant miestų pajamų klausimus gyventojų skaičiaus pasikeitimų nenori matyti, šis faktas pagaliau parodė demografinių pokyčių Lietuvos miestuose bent jau politinį pripažinimą. Tačiau toks siūlymas mažai ko vertas, nes norit atkurti Seimo autoritetą ir jo, kaip įstatymo leidėjo, pajėgumą yra reikalinga esminė reforma, kurią ir noriu pristatyti diskusijai. Manau sutiksite, kad Lietuvos parlamentas seniai neatitinka modernios ir šiuolaikiškos visuomenės poreikių. Kyla abejonių ar Lietuva dar vis parlamentinė respublika, greičiau ji partinė – biurokratinė.

Siūlau penkis žingsnius. Pirmas – sumažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 101 nario, antras – apriboti parlamentarų kadencijų skaičių, kad Seimo narys iš eilės galėtų būti renkamas tik dvi kadencijas, trečias – prailginti Seimo nario kadencijos trukmę iki 5 metų, ketvirtas – stiprinti Seimo įstatymų leidybos kompetencijas, penktas – perkelti Seimo rinkimų datą iš rudens į pavasarį.

2008 m. į Seimą buvo perrinkti 76 ankstesnės kadencijos nariai, o tai sudaro 54 proc. visų Seimo narių. Dar dalis išrinkti po pertraukos, t.y. iš ankstesnių kadencijų. Perrenkamų parlamentarų skaičius nuo 1992 m. tik didėjo. Tik 2000-ųjų metų rinkimai galėtų būti laikomi išimtimi. Tai greičiausiai lėmė nusivylimas konservatorių valdymu ir ekonominė krizė Rusijoje, kuri stipriai sukrėtė ir Lietuvos ekonomiką. Nesibaigiantis sunkmetis gali padėti rinkėjams atskirti pelus nuo grūdų ir tai gali būti puiki proga Seimo atgimimui.

Pirmiausiai būtina sumažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 101. Per 20 metų laikotarpį Lietuva neteko beveik 700 000 savo gyventojų, tuo tarpu politinė valdžia nesumažėjo, o tik augo, valstybės tarnyba taip pat. Remiantis Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje vienas parlamentaras atstovauja 22 tūkstančių gyventojų. Tuo tarpu Danijoje, kurios gyventojų skaičius 5,5 mln. – vienas parlamentaras atstovauja 31 tūkst. gyventojų, Slovakijoje, kurios gyventojų skaičius toks pat, vienas parlamentaras atstovauja 36 tūkst. gyventojų, Kroatijoje, kurioje gyvena 4,5 mln. žmonių, parlamentarui tenka 29 tūkst. gyventojų.

Pagal faktines išlaidas vieno Seimo nario išlaikymas valstybei ir mokesčių mokėtojams kainavo apie vieną milijoną litų per metus. Preliminariais skaičiavimais LR Konstitucijos 55 straipsnio pakeitimas leistų sutaupyti daugiau nei 80 mln. litų per ketverių metų Seimo kadenciją. Nors ne ekonominiai argumentai dabar yra esmė, svarbiau didesnė konkurencija ir Seimo nario kompetencija bei autoritetas.

Antras siūlomas pokytis – parlamentarų kadencijų skaičiaus apribojimas. Seimo narys iš eilės galėtų būti renkamas tik dvi kadencijas, o po to sugrįžtų į darbo rinką, turėtų galimybę pagyventi pagal taisykles, kurias pats kūrė, nenutoltų nuo žmonių ir realaus gyvenimo. Kaip minėta anksčiau, daugiau negu pusė Seimo narių Lietuvoje yra perrenkami. Dalis parlamentarų, Seime dirba daugiau negu dvi ar tris kadencijas. Faktiškai Seimo dauguma, nors ir skirtingų partijų, nesikeitė beveik visą nepriklausomybės laikotarpį, o Seimo autoritetas tik prastėja. Reali situacija rodo, jog šie Seimo nariai yra paprasčiausiai atitolę nuo realybės. Be to, dvi kadencijos padėtų išlaikyti konkurenciją ir kompetenciją, nes buvusiam Seimo nariui reikėtų įrodyti savo gebėjimus realioje darbo rinkoje. Dabar gi buvęs Seimo narys dažniausiai tikisi ,,peržiemoti’’ dirbdamas patarėju ar padėjėju partijos draugų rate.

Trečias siūlymas – įvedus dviejų kadencijų ribojimą, prailginti Seimo nario kadencijos trukmę iki 5 metų. Per šį laikotarpį parlamentarai sulauktų savo inicijuotų ir priimtų sprendimų rezultatų bei prisiimtų atsakomybę už tai. Ilgesnės kadencijos taip pat sumažintų populizmą ir padidintų stabilumą valstybėje, įgalintų įgyvendinti reikalingas reformas ir pertvarkas. Be to, sudėtingi ekonominiai projektai, ES procedūros reikalauja ilgo pasirengimo ir derinimo, retesni rinkimai taupytų ir mokesčių mokėtojų pinigus rinkimams organizuoti. Kas penkerius metus parlamentą renka 15 Europos šalių, tarp jų, Prancūzija, Didžioji Britanija, Austrija, Airija ir kitos.

Taip pat yra labai svarbu stiprinti Seimo įstatymų leidybos kompetencijas bei galimybes. Šiandien Seimo nariai realiai tik formaliai vertina Vyriausybės atneštus įstatymų projektus, dažniausiai atliekamas tik teisinis vertinimas. Tačiau nėra atliekamas ekonominis (sąnaudų ir naudos), socialinis vertinimas, poveikio analizė apskritai neegzistuoja. Dabartinis Seimas nepajėgus vesti lygiaverčio dialogo nei su Vyriausybės įstatymų projektų rengimo mašina, nei su interesų grupėmis. Norint pataisyti šią situaciją reikia stiprinti tiek Seimo frakcijų kompetencijas, tiek Seimo, kaip institucijos, analitinį ir intelektinį potencialą.

Frakcijų įstatymų leidybos kokybę sustiprintų frakcijos patarėjų ir referentų skaičiaus padidinimas, atsižvelgiant į frakcijos dydį ir identifikuojant konkrečias kompetencijas, reikalingas įstatymų leidyboje. Tam reikėtų sumažinti Seimo nario padėjėjų ir patarėjų etatų skaičių nuo 3 iki vieno. Seimo įstatymų leidybos kompetencijas galima sustiprinti reorganizuojant valstybėje esančių institutų veiklą, dalį jų priskiriant Seimui. Seimui būtų galima priskirti mokslinius institutus, kurie atliktų valstybės vizijos ir strategijos monitoringą, analizuotų ekonomikos, socialinių ir kultūrinių procesų raidą, rengtų Vyriausybės pateiktų įstatymų projektų vertinimą, palaikytų dialogą su Lietuvos ir užsienio universitetais bei mokslo centrais. Būtina išspręsti ir dviprasmybę, kai Seimo narys gali būti ir Ministru.

Galiausiai Seimo rinkimų datą reikėtų perkelti iš rudens į pavasarį. Tokiu būdu būtų išvengta situacijų, kai senoji valdžia formuoja biudžetą, su kuriuo turės dirbti naujoji valdžia, sumažės naktinių mokesčių reformų. Kviečiu diskusijai, nes puikiai žinome lietuvišką patarlę ,,Žuvis genda nuo galvos’’, o pagal Lietuvos konstituciją mūsų šalies galva – Seimas. Nors gal ir sunku tuo tikėti.

Geriau bloga taika nei geras karas

Mon, 30 Jan 2012 09:28:35 +0000

Geriau bloga taika nei geras karas – yra toks išmintingas posakis. Vyriausybės ir Lietuvos banko sprendimas nacionalizuoti „Snoro“ banką, o netrukus pakeista pozicija ir priimtas sprendimas inicijuoti banko bankrotą, padidino banko nuostolius ar lėšų stygių nuo Lietuvos banko pradžioje skelbto 1 milijardo iki 3,8 milijardo litų. Tikėtina, kad būtent toks gerokai išaugęs nuostolių ar lėšų stygius atsirado po sprendimo inicijuoti „Snoro“ banko bankrotą, nes pirminiai Vyriausybės veiksmai sukėlė pradžioje nenumatytus padarinius, tame tarpe ir Latvijos „Krajbanko“ bankrotą. Veikiantis verslas gali generuoti pajamas, o sustabdytas ir laukiantis – kol administratorius padalins, kas liko – tik didins nuostolius.

Priminsiu – bankrutavo ne privatus bankas, o valstybinis bankas, nes Lietuvos vyriausybė jį prieš tai nacionalizavo.

Taigi, vien šie veiksmai Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuos papildomus milijardus, kurių taip karštligiškai ieškoma įvairias iniciatyvas skelbiant – pradedant mokesčių didinimu ar pensijų kompensavimo atidėjimu vėlesniems laikams. Papildomas valstybės lėšų poreikis kompensuoti apdraustus indėlius, kurių draudimo fonde trūksta, vėl reikalaus papildomai skolintis.

Kas geriau susipažinęs su „Litempekso“ banko bankroto ir likvidavimo procedūra, žino kad banką likvidavus paaiškėjo, kad nebuvo jokio reikalo jam skelbti bankrotą. Aišku, šią išvadą dabar geriau nutylėti.

Gaila, kad Seimo dauguma, ypač konservatoriai, taip ilgai trukdė sudaryti specialią komisiją, kuri nagrinėtų Vyriausybės priimtą sprendimą skelbti banko „Snoras“ nacionalizaciją ir bankrotą. Negi niekas ir nepaaiškins, kodėl dar 2011 m. gegužę Lietuvos banko ataskaitoje minimi Lietuvos bankai buvo labai geri, o staiga vienas jų tapo labai blogas? Cituoju: „Lietuvos bankų sistemos likvidumo rodiklis 2011 m. kovo 31 d. sudarė 40,7 procento ir daugiau kaip 10 procentinių punktų viršijo Lietuvos banko nustatytą minimalų normatyvą – likvidaus turto ir einamųjų įsipareigojimų santykis turi būti ne mažesnis kaip 30 procentų. Visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytą likvidumo normatyvą. Likvidumo rizikos testavimas parodė, kad indėliams staiga sumažėjus 11,9 procento, vidutinis bankų sistemos likvidumo rodiklis vis dar nebūutų mažesnis už 30 procentų normatyvą.

Didelę likvidumo rodiklio sklaidą lemia patronuojančiuosius bankus turinčių bankų likvidumo rizikos valdymas grupės mastu – šių finansų institucijų likvidumo rodiklis yra žemesnis. Nepatronuojamieji bankai laiko DIDESNES likvidaus turto atsargas. Pirmojo ketvirčio duomenimis, likvidžių lėšų bankų sistemoje užtektų atlaikyti itin didelį 35,6 proc. indėlių sumažėjimą“ (http://www.lb.lt/pranesimas_seimui_2011_m_geguze)

Reikėtų atsakyti į pagrindinį klausimą, ar Vyriausybė ir Lietuvos bankas negalėjo perimti banko „Snoras“ valdymo be tokių drastiškų veiksmų ir tokių skaudžių finansine prasme padarinių. Koks valdžios tokių sprendimų pagrindinis motyvas – nubausti (pasodinti) du bankininkus ar išsaugoti banką ir indėlininkų pinigus? Pagal oficialių valdžios atstovų viešus, gana kryptingus propagandinius pranešimus, atrodo, kad pirmasis tikslas „nubausti“ – ir buvo svarbiausias. O vieši išankstiniai Premjero kaltinimai, kad banko akcininkų veikla yra kriminalinis nusikaltimas, atrodo, tam ir skirti, kad Londono teismas kuo ilgiau neišduotų Vladimiro Antonovo bei Raimundo Baranausko Lietuvos teisėsaugai. Nekaltumo prezumcijos pažeidimas – puikiausia dovana eksbankininkų advokatams.

Panašiai Vyriausybė elgėsi 2009 metų pradžioje, kai buvo subankrotintas nacionalinis oro vežėjas „FlyLAL“. Vyriausybė, turėjusi visas galimybes perimti įmonę ir išsaugoti ,„FlyLAL“, ryžosi „nubausti“ verslininkus-savininkus. Rezultatas? Lietuvos BVP neteko 1,5 milijardo pajamų, dvejus metus į Lietuvą praktiškai nebuvo įmanoma atskristi, o atkurti gana vidutinišką susisiekimą su Lietuvos sostine prireikė dešimčių milijonų išlaidų ir daug pastangų. Šią naudą svetimi gaudo, nes savo oro vežėjo iki šiol neturime.

Gaila, kad kol kas visuomenei Vyriausybės ir Lietuvos banko sprendimų priėmimo motyvai nėra žinomi. Tikiuosi, kad tai tik laiko klausimas, nes gal dabar Seimo dauguma nebijos viešumo ir netrukdys sudaryti tyrimo komisijos. Nutylėtos istorijos linkusios kartotis, o atviros leidžia pagerbti teisiuosius.

Į priekį, bet pasižvalgius praeityje

Wed, 04 Jan 2012 08:11:42 +0000

Dar 2009 metais būdamas Seimo nariu siūliau įnicijuoti darbo grupės įkūrimą, kuri kartu su skirtingų sričių ekspertais bei mokslo žmonėmis būtų atlikusi išsamų ir objektyvų tyrimą, kokios priežastys ir sprendimai (įstatymai, nutarimai, institucijų veikimas ar greičiau neveikimas, politinė ar kita įtaka) lėmė 2008 metų finansų krizės ypač sudėtingas pasekmes Lietuvoje. Dabartinės koalicijos Seime ir Vyriausybės vadovai pradžioje gana entuziastingai palaikė tokią idėją ir siūlymą, ypač tai, kad darbo grupė bus skirta ne kaltųjų paieškai, o tik dalykinei analizei. Skubiai parengėme Seimo nutarimą, bet staiga didieji koalicijos partneriai konservatoriai įjungė stabdį. Tokia darbo grupė tapo nereikalinga, o gal net pavojinga. Tačiau, kaip eiti pirmyn, jei nežinome, kur ir kodėl esame.

Praėjo treji metai ir daug kas pasikeitė. Lietuvos Respublikos skola ir BVP santykis 2007-siais metais sudarė 16.8%, o 2012 m., ekspertų nuomone, skolos ir BVP santykis pasieks beveik 50%. Didėjo socialinė gyventojų atskirtis ir skurdo lygis. Socialinės paramos gavėjų skaičius Lietuvoje nuo 2008 metų iki 2012 metų išaugo daugiau nei 6 kartus (2008 m. pašalpas gaudavo daugiau nei 37 tūkstančiai žmonių, dabar – daugiau nei 238 tūkstančiai). Nedarbo lygis siekia apie 15%.

Pagal Statistikos departamento pirminius surašymo duomenis Lietuvoje gyventojų liko apie trys milijonai, dauguma išvykstančiųjų yra jauni, išsilavinę, darbingo amžiaus žmonės (2010 m. 77 proc. emigrantų buvo 15-44 metų). 2011-siais, pagal Europos Komisijos duomenis, Lietuvą apleido 2 proc. šalies gyventojų. Tai sparčiausia emigracija visoje Europos Sąjungoje ir mūsų šalis emigracijos mąstais ES lyderiauja jau antrus metus iš eilės.

Nors Lietuvoje nuo 2008 m. mokesčiai didėjo, bet santykinis surenkamų mokesčių dydis sumažėjo. 2007 m. Lietuvoje pajamos iš mokesčių siekė beveik 30 proc. nuo BVP, o 2010 m. Lietuvoje pajamos iš mokesčių sumažėjo iki 27.4 proc. nuo BVP ir yra mažiausios ES. Santykinis surenkamų mokesčių dydis sumažėjo nepaisant, kad 2009 m. buvo atsisakyta daugumos PVM lengvatų, o pats PVM mokestis padidintas nuo 18 proc. iki 21 proc. Buvo pakeista gyventojų pajamų mokesčio (GPM) skaičiavimo tvarka, įvestas privalomas socialinis draudimas, padidinti akcizai degalams, alkoholiui, tabakui, peržiūrėti verslo liudijimai ir t.t. Deja, tik PVM mokestis surenkamas taip, kaip planavo Finansų ministerija. Nepriklausomi ekspertai nurodo, kad šešėlinė ekonomika nuo 2008 metų iki 2011 padidėjo apie 11 proc. nuo BVP ir šiuo metu pagal Lietuvos laisvos rinkos instituto skaičiavimus gali sudaryti apie 25 mlrd.lt., t.y. 29 proc. nuo BVP.

Nors Vyriausybės programoje daug dėmesio skiriama energetinei Lietuvos nepriklausomybei ir kuro konversijai atsisakant dujų bei pereinat prie biokuro, deja, skaičiai rodo ką kita. Lietuvoje tolygiai didėja ir paskutiniais metais tiesiog drąstiškai augo priklausomybė nuo importuojamos energijos ir iškastinio kuro. Iki 2004 m. Lietuva sumokėdavo už energijos importą 1.5-2 mlrd. lt per metus, o dabar už dujas, naftą ir elektrą per metus į užsienį, daugiausiai Rusiją, iškeliauja 8 milijardai litų.

Tai tik keletas skaičių ir faktų, kurie viešai žinomi, tačiau Vyriausybės ir Seimo daugumos tarsi nepastebimi arba nutylimi. Be jokių abejonių, kad yra ir gerų žinių bei įkvepiančių pavyzdžių, bet gal galėtume iš jų daugiau pasimokyti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė rengia gerą dokumentą – Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“, tačiau jokia vizija negali tapti strateginiu įgyvendinimo planu, jei nėra atvirai ir objektyviai įvertinta esama valstybės situacija ir tai nulėmusios priežastys. Ir nėra ko bijoti. Tik atvira diskusija ir profesionali analizė gali šalį nukreipti teisinga kryptimi, ir nesvarbu kas vairuos – kairieji ar dešinieji. Dažnai minime Estiją kaip gerą pavyzdį, o ar bandome pasimokyti iš gerų pavyzdžių, įvertinti kas ir kodėl pas mus ne taip?

Nepavyko prieš trejetą metų suburti ekspertų grupės Seime, todėl judėjimas ir sąjunga „Taip“ imasi iniciatyvos suburti nevyriausybinę ekspertų darbo grupę. Ji atliks išsamią politinių, ekonominių ir socialinių procesų Lietuvoje analizę, taip pat priimtų įstatymų ekonominę naudą ar atvirkščiai – padarytą žalą. Bandysime įvardinti finansų ir ekonomikos krizės, bedarbystės ir emigracijos priežastis Lietuvoje bei pasiūlysime įmanomas konkrečias priemones ir rekomendacijas problemoms spręsti, taip pat pateiksime prevencinių priemonių sąrašą. Ekspertų grupės išvados ir rekomendacijos po aptarimo su visuomene bus pateiktos Prezidentei, Vyriausybei, Seimui ir visuomenei.

Kviečiu bendradarbiauti skirtingų sričių ekspertus, visuomenės atstovus, kuriems nesvetima bendrojo gėrio ir viešojo intereso sąvoka, o judėjimas ir sąjunga „Taip“ atliks moderatoriaus vaidmenį.

Renkame ekspertų grupę, kad įvardintų šalies krizės priežastis, ko niekas iki šiol taip ir nepadarė

Mon, 02 Jan 2012 14:46:35 +0000

Judėjimas-sąjunga „Taip“ renka ekspertų grupę, kuri atliks išsamią politinių, ekonominių ir socialinių procesų Lietuvoje analizę, nulėmusią 2008 metų finansų krizės pasekmes Lietuvai. Ekspertai įvardins finansų ir ekonomikos krizės, bedarbystės ir emigracijos priežastis bei pasiūlys konkrečias rekomendacijas, prevencines priemones.

“Lietuvos skola ir BVP santykis 2007 m. sudarė 16.8 %, o 2012 m., ekspertų nuomone, jis pasieks beveik 50 %. Socialinės paramos gavėjų skaičius Lietuvoje nuo 2008 metų išaugo daugiau nei 6 kartus. Nedarbo lygis siekia apie 15%. Lietuvoje gyventojų liko apie trys milijonai, dauguma išvykstančiųjų yra jauni, išsilavinę, darbingo amžiaus žmonės. Tai tik keli labai liūdni faktai, o šalyje dar niekas taip ir neatliko išsamios ir objektyvios analizės, kas tai nulėmė, kokie buvo priimti netinkami įstatymai ar sprendimai“, – sako judėjimo-sąjungos „Taip“ pirmininkas Artūras Zuokas.

Ekspertų grupės išvados ir rekomendacijos po aptarimo su visuomene bus pateiktos Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos Seimui bei visuomenei.

Rezoliucija: