Gyventojų apklausos (Spinter tyrimai) rodo, kad saugumo mieste užtikrinimas yra viena iš labiausiai pageidaujamų sostinės mero veiklų. Beveik pusė apklaustųjų miesto saugumą įvardino kaip prioritetinę sritį. Daugiausia nusikaltimų bei teisės pažeidimų yra padaroma neapšviestose viešose vietose (45,8%), didėja ir nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis (34,5%), todėl apšviestas ir saugus miestas yra būtinybė.
 

Šio trečiadienio saulės pasitikimas diskutuojant apie saugų Vilnių praėjo neįtikėtinai greitai. Problemų, pasirodo, tiek, jog visų aptarti vienu kartu net ir nespėjome. Su Vilniaus viešosios tvarkos, seniūnijų, policijos, visuomeninių organizacijų atstovais daug diskutavome, koks turėtų būti Vilnius, kad kiekvienas jame jaustųsi saugus ir gerbiamas.

Diskusijos pradžioje pristačiau dar 2002 metais inicijuotą  programą „Saugus miestas“. Gaila, bet šiuo metu vienas pagrindinių tikslų atnaujinti geras iniciatyvas, kurios tiesiog užmirštos. Strateginis tikslas – tai Miesto municipalinė policija, taip kaip yra beveik visuose Europos sostinėse, kuri rūpinasi viešąją tvarka bei prevencija. Tai būtina, ypač dabar kai po Naujųjų metų miesto viešosios tvarkos tarnybos įgyja daugiau pareigų, bet ne teisių.
Kalbėjomės, jog reikėtų atnaujinti programą „Saugi mokykla“ labiau susirūpinti ir mokyklų saugumu, įrengti stebėjimo kameras ar sutvarkyti teritorijas. Nesuvokiama yra, kaip šiandien nemažai sostinės mokyklų neturi net ir telefono ryšio, kuris už neapmokėtas skolas yra atjungtas.

Prisiminėme ir projektus, kurie yra pasiekę gerų rezultatų, tokius kaip: rugsėjo 1 -7 dienos akcija „Apsaugok mane“,  „NE alkoholio vartojimui viešose vietose“, „Saugi kaimynystė“. O projektai „Nesaugiausias naktinis klubas ar baras“, „Nesaugiausia gatvė ir seniūnija“, deja,  šiandien praktiškai merdėja. Išgirdau įdomių diskusijos dalyvių siūlymų, jog seniūnijų bendruomenes reikėtų labiau įtraukti į tokius projektus, skatinant žmones pačius stengtis apsaugoti vieniems kitus, kartu ir savo turtą.

Plačiau…

Šiandien, 8.34 val. saulei kylant virš sostinės, viename miesto viešbučių surengiau antrąją diskusiją „Rūpestingas miestas“. Kartu  su įvairių senjorų organizacijų atstovais diskutavome apie jiems labiausiai rūpimas miesto problemas.

Nustebino senjorų susidomėjimas naujovėmis bei šiuolaikinėmis technologijomis. Nustebino mūsų senjorų atvirumas idėjoms ir aktyvumas: mokosi dirbti kompiuteriais, internetą vadina langu į pasaulį. Nemažai diskutavome kaip mažinti komunalinių paslaugų kainas panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, pvz.: kalbėjome apie saulės energetiką, jos panaudojimą vandeniui šildyti ar gaminti elektros energiją, biomasės naudojimas ir .t.t.apie tai rašiau savo Blog‘e.

Kalbėjome ir apie visuomeninio transporto,  kokybę ir bilietų kainas. Paklausiau jų, kiek susisiekimo paslaugoms jie išleidžia per metus. Daugelis jų patvirtino, jog šioms paslaugoms per metus išleidžia visą vieno mėnesio pensiją.

Diskusijos metu pasiūliau idėją, jog visiems sostinės senjorams būtų galimybė už specialią kainą įsigyti vieną metinį bilietą,  kuriuo būtų galima naudotis ne piko valandomis – kiekvieną dieną nuo 10 val. ryto iki 16 val.

Nemažiau aktyvūs senjorai nori būti ir kultūriniame Vilniaus gyvenime. Jie išreiškė nuomonę, jog būtų labai gerai turėti bendruomenės namus, kuriuose galėtų veikti ne tik įvairios jų organizacijos, bet ir kultūriniai kolektyvai. O ir pasimokyti dirbti kompiuteriu tai būtu ideali vieta. Kalbėdami apie tai prisiminėme medinius pastatus Sapiegų parko teritorijoje. Šie pastatai dabar priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir galime juos suteikti senjorams.

Plačiau…

Angeliukai vėl grįžta į VIlnių.

Šiandien netoli Katedros esančiame viešbutyje surengtoje spaudos konferencijoje viešai pareiškiau, jog ketinu kandidatuoti į Vilniaus miesto Tarybą ir siekti sostinės mero posto.

Deja, reikia pripažinti, kad pastaruosius ketverius metus Vilnius išgyveno „kūrybinę pauzę“ ir iš optimistų miesto tapo pesimizmo sostine. Šiandien Vilnius yra, ko gero, tamsiausia Europos sostinė, į kurią beveik neįmanoma atvykti, o bedarbystė pasiekė 15 proc. Vilnius visada buvo tarsi  didelis sunkvežimis, kuris „vežė“  šalies ekonomiką, nes beveik 40 proc. BVP sukurdavo būtent Vilniaus apskritis.  Šiandien jis nevažiuoja ir stovi nuleistomis padangomis, neturintis pinigų net benzinui. Ir tai, pirmiausia,  – miesto valdymo kokybės ir centrinės valdžios požiūrio į Lietuvos sostinę klausimas.

Manau, kad nereikia gaišti laiko naujoms vizijoms ir strategijoms, tereikia tęsti Vilniaus miesto tarybos ir vilniečių parengtą bei 2002 patvirtintą  miesto strategiją.  Vilnius turi būti moderniausias Vidurio ir Rytų Europos miestas. Regiono, kuriame gyvena 16 milijonų gyventojų, tarptautinis verslo, mokslo ir kultūros centras. Būtent tiek gyventojų gyvena  300 kilometrų spinduliu aplink Vilnių. Pagal galiojantį Vilniaus miesto  strateginį planą sostinėje nedarbas neturi viršyti 4 proc., o mėnesio vidutinis atlygimas turi pasiekti 6400 lt.
Kartu su manimi kaip nepriklausomi kandidatai į Vilniaus miesto tarybą  kandidatuos daugiau nei šešiasdešimt vilniečių. Tai ne „žvaigždės“, tai sąžiningų profesionalų komanda, kurių darbus sostinei įvertino patys vilniečiai. Tai šv. Kristoforo laureatai, ekonomistai, žinomi medikai, švietimo sistemos darbuotojai, kultūrininkai, sporto žmonės, jaunimo organizacijų lyderiai.

Tikrai žinau, kad su tokia komanda, sostinę mylinčiais žmonėmis, galiu ir privalau ištraukti Vilnių iš duobės ir paversti patogiu bei laimingų žmonių miestu, kuriame jie turės gerai apmokamą darbą, gatvės bus šviesios ir saugios, o šildymas bus ne prabanga, o higieninė būtinybė.

Plačiau…