Prieš kelias dienas Vilniaus arkivyskupijos organizacija „Caritas“ paragino Vyriausybę, Seimą ir savivaldybes keisti socialinio būsto aprūpinimo sistemą ir vietoj būsto skyrimo mokėti nuompinigius. Jų vertinimu, tai padėtų aprūpinti namais jų neturinčius ir sutaupytų valstybės lėšų.
Pritariu, tai – neabejotinai geras ir teisingas pasiūlymas. Nuoma padėtų išspręsti keletą problemų: greitai aprūpinti būstu daugumą žmonių, kurie metų metais laukia eilėje. Šiuo metu Vilniuje apie 5000  vilniečių laukia socialinio būsto. Būsto nuoma padėtų socialiai sudėtingoms šeimoms  gyventi skirtingose miesto vietose. Dabartinė socialinio būsto statybos programa Vilniaus mieste praktiškai koncentruota vienoje vietoje – Pilaitėje, o specialistai puikiai žino, kad tai apsunkina tokių šeimų integraciją bei didina socialinę atskirtį.
Ką reikėtų padaryti? Be abejonės, pirmiausia atsisakyti termino „socialinis būstas“.  Modernūs miestai nebeturi tokios sąvokos, nes ji laikoma žeminančia. Tiesiog tai vadinkime „miesto būsto fondu“, kuris nuomojamas skirtingoms šeimoms pagal įstatymų nustatytas paramos programas. Žmonės, laukiantys miesto būsto, siekia turėti ilgalaikę garantuotą nuomos sutartį ir mažesnę nuomos kainą. Vilniuje „socialinio būsto nuomos kaina“ yra nuo 2.0 iki 3.50 lt. už 1. kv.m. Taigi, 40 kv.m. būsto nuoma  mėnesiui kainuoja apie  100 – 130 Lt,  plius komunaliniai mokesčiai.
Antra – turime pradėti naują municipalino būsto  programą, kuri skatintų būsto nuomą, o ne pirkimą. Tokios programos esmė – ilgalaikė būsto nuoma ir keitimo pagal poreikį galimybė. Jauna šeima nuomojasi vieno kambario būstą, susilaukus vaikų – dviejų ar trijų ir t.t. Turime ne vieną gerą pavyzdį Europos miestuose.

Plačiau…

Vilniaus miesto  vizija ir strateginis tikslas iki 2020 metų – tapti Vidurio ir Rytų Europos moderniausiu miestu, politikos, verslo bei kultūros centru. Tačiau šis tikslas yra aiškus ir suvokiamas tik specialistams,  o žmonėms ir net politikams reikia aiškiai suprantamo tikslo, kuris būtų konkretus ir priimtinas daugeliui žmonių. Būtų labai gerai, kad toks tikslas taptų kriterijumi ir priimant sprendimus bei atsakant į klausimą – „tai mus priartina prie tikslo ar ne?“. 

Todėl ir išsikeliame tokį ambicingą tikslą –Vilniuje 2020 metais  vidutinis atlyginimas su mokesčiais bus 6400 Lt.  Būtent toks 2020 m. atlyginimo dydis  buvo numatytas 2002 metais patvirtintame Vilniaus miesto strateginiame plane. Taigi, tai – ne naujas pažadas, o ir šiuo metu galiojantis sprendimas, kuris politikų buvo tiesiog užmirštas. Daugelis politikų užmiršta ką pasižadėję ar patvirtinę įvairiose strategijose.
Didesnis atlyginimas – aktualus visiems. Politikai bei tarnautojai turi skirti visą savo energiją bei žinias tam, kad didėtų žmonių pajamos. Jos padės atkurti žmonių orumą, stabdys tautiečių emigraciją, skatins miesto, o kartu ir šalies, ekonomikos augimą bei miesto biudžeto didėjimą.
Be abejonės, tai – ambicingas tikslas, kurį pasiekti bus nelengva. Ne politikai padidins atlyginimus. Mano pažadas ir įsipareigojimas, padaryti viską, kad tai pavyktų visų bendromis pastangomis.

Su ekonomistais atlikome ne vieną analizę ir skaičiavimus. Per aštuonerius metus nuo 2000 iki 2008 metų atlyginimas Vilniuje padidėjo daugiau nei dvigubai, nuo 1100 iki 2540 Lt. Nuo 2009 metų dėl ekonomikos nuosmukio vidutinis darbo užmokesčio augimas mūsų šalyje sustojo ir net apie 8 proc.  sumažėjo. Vilniaus apskrityje 2008 metais buvo sukuriama BVP už 43,6 milijardus litų. Vienas vilnietis 2008 metais sukurdavo BVP už 51 tūkstantį litų. Bet tai mažiau nei mūsų kaimynių sostinių gyventojai, pavyzdžiui: Talino gyventojas už 68.6 tūkstančius, o Rygos už 60 tūkstančių. Turime išsiaiškinti, kodėl ir kas nulėmė šiuos skirtumus. Siekiant tikslo – 6400 Lt vidutinio atlyginimo, iki 2020 metų turėsime padidinti BVP Vilniuje daugiau nei dvigubai, o vienas vilnietis turės sukurti vertės už 112 tūkstančių litų. Toks tikslas aiškiai formuoja uždavinius ir padeda parinkti konkrečias priemones, kurios skatintų augti atskirus ekonomikos sektorius. Pavyzdžiui, turistų ir lankytojų skaičių turime padidinti per 10 metų nuo 650 tūkstančių iki 2,3 milijono per metus. Tam būtina atkurti bazinį oro vežėją. Bankrutavus avia kompanijai „FlyLAL“ šalies, o ypač Vilniaus BVP prarado apie 1.5 milijardo litų BVP.  Siekiant tikslo – 6400 Lt visuotinio atlyginimo – reikės nemažiau kaip 20 proc. padidinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbo efektyvumą, skatinti tiesiogines užsienio investicijas, plėtoti konkurencingą ir didelę pridėtinę vertę turinčias verslo šakas. Turėsime eksportuoti medicinos paslaugas, o ne  medicinos specialistus. Būtina skatinti užsienio studentų mokamas  studijas Vilniuje. Tai koreguotų ir švietimo programas, nes kiekvienas vilnietis turi puikiai šnekėti angliškai ir rusiškai.
Pinigai, kurie gali likti Vilniuje, turi likti čia ir skatinti mūsų ekonomiką, pvz.: biokuro gamyba vietoje šilumai gaminti naudojamų dujų.

Plačiau…

Dėkoju Jums už parodytą didelį dėmesį mano iniciatyvai pradėti spręsti problemas, susijusias su gyvenamosios vietos deklaravimu Vilniuje (straipsnis).
Neabejoju, kad nė vienas iš jūsų nenorėjo grasinti dešimtims tūkstančių vilniečių, kurie jau daugelį metų gyvena sostinėje, baigė čia mokslus, dirba bei augina savo vaikus ir tik dėl sudėtingų biurokratinių procedūrų nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos Vilniuje. Neabejoju, kad jūsų skundas ir grasinimas baudžiamosiomis bylomis dešimtims tūkstančių vilniečių dėl galimo dokumentų klastojimo yra tiesiog ženklas, kad rinkimų kampanija vyksta.

Taigi problema aiški: Vilniaus mieste gyvena ir dirba apie 50 000 vilniečių, kurie iki šiol nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos sostinėje. Pagal valstybės ir savivaldybių  biudžeto planavimo metodiką, Vilniaus miestas praranda apie 80 milijonų litų Vilniaus meras Raimondas Alekna net Seimo pirmininkę informavo apie šiuo metu galiojančią gyventojų pajamų mokesčio skaičiavimo ir skirstymo tvarką, kuri nėra palanki Vilniaus miestui. Seimo pirmininkės nuomone, šį klausimą būtų galima svarstyti artėjančiose Seimo pavasario ir rudens sesijose keičiant Biudžeto sandaros įstatymą ir įtvirtinant nuostatas, kurios atitiktų Vilniaus miesto gyventojų poreikius.

Vilniaus savivaldybė tvirtina, kad dėl sostinėje dirbančių, bet kituose miestuose registruotų gyventojų beveik pusė šiemet Vilniuje surinkto pajamų mokesčio nukeliavo į kitas savivaldybes. Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus Vytauto Milėno pateiktais skaičiavimais, vien iki šių metų spalio mėnesio 207 mln. litų, surinktų Vilniuje, išdalinti kitoms savivaldybėms. Tai sudaro apie 19 proc. viso šiemet sostinėje surinkto GPM, o Vilniaus savivaldybei pagal dabar galiojančius įstatymus atitenka 40 proc. sostinėje surenkamo GPM. Taigi, V.Milėno žodžiais, beveik pusė GPM lėšų, turėjusių atsidurti Vilniaus kišenėje, išdalinta kitoms savivaldybėms, kuriose registruoti Vilniuje dirbantys mokesčių mokėtojai.

Plačiau…

Pastaruoju metu degalų kainos šalyje šokteli į viršų vos ne kasdien. Kai kas siūlo boikotuoti vieną ar kitą degalinę ar protestuoti prie Vyriausybės. Taigi, tokie įvykiai skatina pasidomėti, kiek šiandien kainuoja išlaikyti, pastaruoju metu labai brangiu tapusį „šeimos draugą“ – automobilį.

Neseniai „Verslo žinių“ dienraštyje radau pateiktą statistiką, kiek turėtų kainuoti degalai, kad žmonės atsisakytų automobilio.  Maždaug 30 proc. apklaustųjų teigė, kad atsisakytų automobilio jei degalų kaina siektų 7 -10 litų ir daugiau, 20 proc. jei benzino kainos pasiektų 5 -7 litus, o 11 proc. vairuotojų ir dabar jau rečiau naudoja automobilį. Degalų kainų kylimas skatina žmones atsisakyti nuosavos transporto priemonės ir dažniau naudotis viešuoju transportu, nes automobilis jau  tampa labai brangiu „šeimos nariu“. Tokia situacija reikalauja ir didesnių investicijų  į viešąjį transportą, juk jis gerokai naudingesnis ir pigiau kainuoja, lyginant su automobiliui skiriamomis išlaidomis.

Verta atkreipti dėmesį ir į vienos degalų bendrovės prezidento pasisakymą, jog  litras benzino, ir litras dyzelino be mokesčių  galėtų kainuoti apie 2 Lt. Paradoksalu, bet  per visus kainų kylimo metus degalų kaina be mokesčių, padidėjo kažkur apie 50 ct litrui, o visą kitą dabartinės degalų kainos dalį sudaro mokesčiai.

Taigi, kiek kainuoja vieno automobilio išlaikymas? Dar 2006 metais, kai už litrą benzino mokėdavome šiek tiek daugiau nei 3 litus, automobilio išlaikymas asmeniui kainuodavo beveik 9000 litų, o savivaldybei –1000 litų (įskaičiuojant kelių valymą, remontą, priežiūrą). O kiek automobilio išlaikymas kainuoja šiandien, kai degalų kaina siekia apie 4,5 lito…?

 Vieno portalo paskaičiavimais šiandien išlaikyti automobilį reikia apie 11 tūkst. litų, plius dar eksploatacinės išlaidos, kurios yra beveik 5 tūkst. litų.  Automobilio išlaikymas tampa prabanga. Palyginus su europinėmis degalų kainomis Lietuvoje šiuo metu vyraujančios kainos yra sąlyginai  labai didelės, nes žmonių atlyginimai, lyginant su kitų Europos sąjungos šalių,  yra labai maži. Degalų kainų augimas, be jokios abejonės, turės įtakos ir kitų paslaugų bei produktų kainų augimui.

Praėjusią savaitę premjero pareiškimai stebino nenuoseklumu ir buvo permainingi kaip ir orai Lietuvoje. Vieną dieną Andrius Kubilius viešai džiūgauja dėl didelių sąskaitų už šildymą ir tikisi, kad jos paskatins gyventojus renovuoti daugiabučius, o kitą išreiškia susirūpinimą didelėmis sąskaitomis Vilniuje. Keistai nuskambėjo premjero A. Kubiliaus pareiškimas ir susirūpinimas didelėmis šilumos kainomis Vilniuje. Taip pat premjeras savo pranešime priekaištauja „Vilniaus energijai“ už tai, kad įmonė platina informaciją, kuri informuoja vartotojus apie tai, kad šilumos kainas reguliuoja valstybė vadovaudamasi įstatymais. Kartu pateikiama informacija, kas sudaro šilumos kainą. Kaip visada, ši Vyriausybė imasi efektyvių veiksmų  – sausio 25 d. skubiai bus sušauktas pasitarimas dėl sąskaitų už  šildymą vartotojams Vilniaus mieste, kuriam vadovaus pats Ministro Pirmininko kancleris.
Taip šilumos kainos didelės ir  ypač dabar, kai labiau nei šalčiai žmones spaudžia bedarbystė, sumažėję atlyginimai bei padidėję mokesčiai.
Tik niekaip nesuprantu, kodėl Ministras Pirmininkas pasipiktino teiginiu, kad šilumos kainas reguliuoja valstybė? Ar tai blogai? O gal taip visuomenė rengiama naujam Vyriausybės sprendimui – atsisakyti šilumos kainų reguliavimo? Vyriausybė jau nusprendė atsisakyti elektros kainų antkainių reguliavimo, palikdama tai rinkai ir konkurencijai.
Keista, kad premjero dėmesio susilaukė tik vilniečiai, kurių šilumos kainos didelės, bet  tikrai nėra didžiausios. Kaune šilumos kaina 25.59 ct./kWh, Prienuose  32,26 ct/kWh., o Anykčiuose net 34,4 ct/kWh.  Daugiau informacijos apie šilumos kainas Lietuvoje čia .

Plačiau…