Praėjusią savaitę Vilniaus miesto taryba turėjo balsuoti dėl gana formalaus sprendimo: ,,dėl „Vilniaus energijos“ akcijų perleidimo „Dalkia“ grupės viduje, „Dalkia International“ dukterinei (holdingo) įmonei SVD22 (Societe Valmy Defense 22)“. Leidimas perleisti akcijas sudarytų galimybę pritraukti tarptautinių institucijų, kurių dalyvavimas įmonių veikloje laikomas skaidrumo ir patikimumo garantu – Pasaulio banko (IFC) bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (EBRD) – investicijas, net 200 milijonų eurų.

Kodėl Vilniaus miesto tarybos sprendimas formalus? Todėl, kad Lietuvos Vyriausybė, dalyvaudama Pasaulio banko Tarptautinės finansų korporacijos (IFC) vykdomojoje valdyboje ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (EBRD) direktorių valdyboje, neprieštaravo šių institucijų planams investuoti po 100 mln. eurų į „Dalkia“ naujai steigiamą holdingo įmonę. Pritarimą IFC investicijoms išreiškė ir Lietuvos Respublikos Finansų, Ūkio, Aplinkos bei Energetikos ministerijos.

Plačiau…

Šiandien minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, kuri jau tapusi ir žurnalistų diena, todėl nenuostabu, jog žiniasklaidos tema prieš ir šią dieną kalba politikai, patys žurnalistai ar filosofai .
Man įsiminė tai, ką apie žiniasklaidą sakė popiežius Benediktas XVI, kai 2007 metais pirmą kartą oficialiai kreipėsi į ją. Popiežius teigė, jog žiniasklaida negali tarnauti pati sau ar vaikytis vien pelno, bet privalo jausti atsakomybę už bendrąjį gėrį ir propaguoti žmogiškąsias vertybes.
„Tikroji komunikacija reikalauja principinės drąsos ir pasiryžimo“, – buvo rašoma Pasaulinei komunikacijos dienai, kuri Katalikų Bažnyčioje minima gegužės 28-ąją, skirtoje Popiežiaus žinioje.
„Tam reikalingas dirbančiųjų žiniasklaidoje nusiteikimas nesulinkti nuo tokios galybės informacijos svorio ir nesitaikstyti su dalinėmis ar kintamomis tiesomis, – teigia Popiežius. – Vietoj to būtina siekti ir skelbti, kas yra svarbiausias žmogiškosios, asmeninės ir visuomeninės būties pagrindas bei prasmė. Taip žiniasklaida gali prisidėti prie visko, kas yra gera ir teisinga, propagavimo.“
Popiežius taip pat nurodė, kad žiniasklaida turi stengtis per daug nesupaprastinti dalykų ir nenumenkinti kultūrinių skirtumų bei religinių įsitikinimų vertės.
„Šių nukrypimų randasi tada, kai žiniasklaidos verslas ima tarnauti pats sau arba siekia vien tik pelno ir praranda atsakomybės už bendrąjį gėrį jausmą“, – rašė Popiežius.
Pasak jo, žiniasklaida yra visada įpareigota tiksliai informuoti apie įvykius, iki galo išaiškinti visuomenei rūpimus klausimus ir sąžiningai pateikti skirtingus požiūrius.

Šių savivaldos rinkimų pagrindinė tema buvo sąskaitos už šildymą ir šilumos ūkis.  Aktyviai diskusijose dalyvavo ne tik kandidatai į miesto tarybas, bet ir Lietuvos Vyriausybė, įskaitant ir Energetikos ministeriją. Daugiausiai kaltinimų dėl aukštų šilumos kainų susilaukė pačios šilumos tiekimo įmonės ir savivaldybės. Tuo tarpu pagrindinė aukštų šilumos kainų priežastis – kuro kainos, likdavo  nutylėtos. 
Kaip pertvarkyti šilumos ūkį, kad būtų daugiau skaidrumo ir aiškumo šilumos vartotojams, o Vyriausybė neliktų nuošalyje ir padėtų savivaldybėms valdyti sudėtingą ūkį, ypač tą dalį, kuri išskirtinai yra nacionalinės valdžios kompetencijoje?
Siūlymas: Lietuvos Vyriausybė turi centralizuoti viso kuro (dujos, mazutas, biokuras), naudojamo šilumai, užpirkimą, šį darbą pavedant Energetikos ministerijai (naujai įsteigtai valstybinei įmonei).
Iki šiol dujas, mazutą ar biokurą šilumos tiekimo įmonės perka savarankiškai, skelbdamos viešuosius pirkimus.  Tačiau derybos su dujų tiekėjais sunkiai įmanomos, nes sąlygas monopolinėje dujų rinkoje diktuoja tiekėjas. Todėl tik Energetikos ministerija, apjungusi visus reikalingus metinius kuro kiekius šilumai gaminti, gali efektyviai derėtis dėl kuro užpirkimų. Prie derybų dėl mažesnių kainų prisidėtų ir masto ekonomija. Toks žingsnis paskatintų integruotai suvokti bei spręsti vietos savivaldos ir nacionalines energetikos problemas. Ypač tai aktualu mažesnėms savivaldybėms, kurioms savarankiškai sudėtinga derėtis su kuro tiekėjais dėl mažesnių kainų, įgyvendinti projektus leidžiančius naudoti pigesnį vietinį kurą, ir taip mažinti šilumos kainas gyventojams.  Be to, dažnai importuojamo kuro kainas gali nulemti ir vykdoma užsienio politika, kurios savivaldybės negali įtakoti. Šilumos skirtos būstams Lietuvoje šildyti gamybai 2009 metais buvo nupirkta:
• Dujų – už 800 mln. Lt
• Mazuto – už 80 mln. Lt
• Biokuro – už 125 mln.Lt
• Kito kuro (anglis, skalūnų alyva ir pan.) – 6.879 t.
Tai daugiau nei milijardas litų per metus, kuriuos galima naudoti ženkliai efektyviau.  Valstybės centralizuotas kuro užpirkimas  padėtų išvengti kuro tiekimo monopolizacijos, padidintų skaidrumą ir valstybinio reguliuotojo įtaką šilumos ūkio sektoriuje.

Šilumos tiekimo įmonės būtų atsakingos  už šilumos tiekimo paslaugos kokybę, šilumos ūkio priežiūrą bei modernizaciją. Gyventojų gaunamas  sąskaitas sudarytų dvi dalys: pirmoji – už šilumos tiekimo paslaugą, antroji –už kurą, kuris buvo sunaudotas  pateiktai šilumai gaminti ir kurį visiems šilumos gamintojams centralizuotai užpirktų Energetikos ministerija ar jos įsteigta valstybinė įmonė.
Bendras daugiabučių plotas Vilniuje šiuo metu yra 11.043.618 m². Pagal pirminius  skaičiavimus šilumos tiekimo paslauga ir ūkio priežiūra Vilniuje kainuotų apie 0.99 Lt už vieną kvadratinį metrą per mėnesį, kitą kainos dalį sudarytų apmokėjimas už kurą, sunaudotą šilumai gaminti.  Didėjant  vartotojų skaičiui, atitinkamai mažėtų mėnesinė įmoka už vieną kvadratinį metrą, pvz. daugiabučių plotui padidėjus  10 proc., mokestis už šilumos tiekimo paslaugą mažėtų 9,1 proc. (iki 0,90 Lt/ m²/mėn be PVM).  Tokia galimybė numatyta LR šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad šilumos kaina gali būti vienanarė arba dvinarė, ir ją nustatytų Valstybinė kainų energetikos kontrolės komisija.  Be kita ko, vienodas mokestis už šilumos tiekimo paslaugą, skaičiuojant nuo būsto kvadratinio metro, būtų ir socialiai teisingas.

Toks kuro užpirkimo ir  tiekimo būdas sudarytų puikias galimybes Vyriausybei pagaliau susiskaičiuoti ir teisingai pasirinkti kuro rūšis, kurios mažintų sąskaitas už šilumą, didintų energetinę šalies nepriklausomybę ir skatintų būsto renovaciją. Pagaliau būtų aiškumas, kiek ir už ką moka vartotojai.

Vilniaus miesto taryba                2011 04 19

Kandidato į Vilniaus mero postą Artūro Zuoko kalbos tezės:

Gerbiamas posėdžio pirmininke, gerbiami  miesto tarybos nariai ir posėdžio svečiai,
Šią atsakingą akimirką  pristatau Jums savo kandidatūrą į Vilniaus miesto vadovo postą  ir naujos Vilniaus miesto tarybos darbų prioritetus. Darbų prioritetai parengti vadovaujantis koalicijos partnerių, visuomeninio judėjimo TAIP, Darbo ir LSD partijų bei Rusų aljanso atstovų, bendrai parengta koalicijos darbų programa, kurią jau pristatėme visuomenei.
Kalbėdamas apie praėjusios kadencijos tarybos vadovų darbą  pateiksiu ne savo nuomonę, o vilniečių apklausos duomenis: (1 skaidrė)

Plačiau…

             Trumpalaikiai pasipiktinimo protrūkiai dėl netikslingo tarnybinio automobilių naudojimo dažniausiai yra absoliutus populizmas ir lengvas būdas atkreipti dėmesį į save kitokių idėjų neturintiems politikams ar visuomenės veikėjams. Eiliniam piktam šurmuliui nutilus, tarnybiniai automobiliai toliau rieda įvairiomis kryptimis iki sekančios kovos su privilegijomis bangos. Žiniasklaidoje matome  -  ši ,,kova” vėl suaktyvėjo.
            Galima padaryti labai paprastai ir aiškiai. Pradėkime nuo klausimo, ar valstybės tarnautojui  jo veiklai vykdyti ir statusui užtikrinti reikalingas tarnybinis automobilis. Automobilis turi būti reikalingas kaip darbo įrankis.  Jeigu į šį klausimą atsakome teigiamai, tuomet turėtume sutarti, kad šis automobilis turi būti naudojamas, nes net stovėdamas garaže jis kasdien praranda dalį savo vertės. Taigi, valstybės tarnautojas, kuriam skiriamas automobilis gali juo važinėti tiek darbo reikalais, tiek iš namų į darbą bei atgal. Priminsiu atvejį, kai prieš keletą metų Vilniaus vicemerai pasveikino merą namuose su gimtadieniu, į kurį atvyko tarnybiniu transportu. Šis atvejis VTEK buvo pripažintas tarnybinės etikos pažeidimu ir minėti asmenys neteko 3 metus teisės užimti valstybės tarnautojo pareigas!  Dar keisčiau, kai Generalinis prokuroras pradeda kovą dėl tarnybinių automobilių naudojimo ir pats savo patvirtintą tvarką bando pažeisti.  
             Ir nereikia piktintis, kad tuo pačiu automobiliu jis važinės ir vakarais, ar savaitgalį, tereikia nustatyti konkretų kuro automobiliui kiekį – kiek kuro reikia valstybės tarnautojo pareigoms atlikti. Už papildomai sunaudotą kurą jis turėtų sumokėti pats, kaip pats turėtų apmokėti ir už ne darbo metu atsiradusius automobilio gedimus.
             Juk nelogiška, nepraktiška ir net ekonomiškai nenaudinga, kad tarnybinį automobilį turintis darbuotojas į darbą atvažiuotų savo automobiliu, jį statytų garaže, sėstų į tarnybinį, darbo metu važinėtų šiuo automobiliu, o pasibaigus darbo dienai, vėl grįžtų į garažą ir namo grįžtų savo transporto priemone. Pradėkime nuo to, kad reikia dviejų vietų automobiliams statyti. Įvertinkime tai, kad taip tik didiname automobilių kiekį, nors šiuo metu ir taip, bent jau Vilniuje, automobilių tūkstančiui gyventojų yra daugiau nei daugelyje kitų Europos sostinių.
              Pagaliau kasdien būna situacijos, kai darbo dienos pabaigoje atsidūręs toje miesto vietoje, iš kurios labai patogu pasiekti namus, valstybės tarnautojas priverstas grįžti į darbovietę tik tam, kad garaže paliktų tarnybinį automobilį, naudos iš tokių „kelionių“ neturi niekas.
               Todėl tarnybinių automobilių „gaudymas“ problemos tikrai neišsprendžia, tik suteikia progą pasireikšti populistams.
               Pakartosiu aukščiau išdėstytą mintį – nusprendę, kad tarnybinis automobilis reikalingas valstybės tarnautojo statusui užtikrinti ir jo pareigoms vykdyti, skirkime lėšas reikalingam kuro kiekiui įsigyti, ir leiskime naudotis automobiliu, nes stovintis garaže jis nereikalingas.   Ir baikime šią medžioklę, kuri dažniausiai tik priežastis priekabiavimui, nors tikslai greičiausiai visai kiti.