Šių savivaldos rinkimų pagrindinė tema buvo sąskaitos už šildymą ir šilumos ūkis. Aktyviai diskusijose dalyvavo ne tik kandidatai į miesto tarybas, bet ir Lietuvos Vyriausybė, įskaitant ir Energetikos ministeriją. Daugiausiai kaltinimų dėl aukštų šilumos kainų susilaukė pačios šilumos tiekimo įmonės ir savivaldybės. Tuo tarpu pagrindinė aukštų šilumos kainų priežastis – kuro kainos, likdavo nutylėtos.
Kaip pertvarkyti šilumos ūkį, kad būtų daugiau skaidrumo ir aiškumo šilumos vartotojams, o Vyriausybė neliktų nuošalyje ir padėtų savivaldybėms valdyti sudėtingą ūkį, ypač tą dalį, kuri išskirtinai yra nacionalinės valdžios kompetencijoje?
Siūlymas: Lietuvos Vyriausybė turi centralizuoti viso kuro (dujos, mazutas, biokuras), naudojamo šilumai, užpirkimą, šį darbą pavedant Energetikos ministerijai (naujai įsteigtai valstybinei įmonei).
Iki šiol dujas, mazutą ar biokurą šilumos tiekimo įmonės perka savarankiškai, skelbdamos viešuosius pirkimus. Tačiau derybos su dujų tiekėjais sunkiai įmanomos, nes sąlygas monopolinėje dujų rinkoje diktuoja tiekėjas. Todėl tik Energetikos ministerija, apjungusi visus reikalingus metinius kuro kiekius šilumai gaminti, gali efektyviai derėtis dėl kuro užpirkimų. Prie derybų dėl mažesnių kainų prisidėtų ir masto ekonomija. Toks žingsnis paskatintų integruotai suvokti bei spręsti vietos savivaldos ir nacionalines energetikos problemas. Ypač tai aktualu mažesnėms savivaldybėms, kurioms savarankiškai sudėtinga derėtis su kuro tiekėjais dėl mažesnių kainų, įgyvendinti projektus leidžiančius naudoti pigesnį vietinį kurą, ir taip mažinti šilumos kainas gyventojams. Be to, dažnai importuojamo kuro kainas gali nulemti ir vykdoma užsienio politika, kurios savivaldybės negali įtakoti. Šilumos skirtos būstams Lietuvoje šildyti gamybai 2009 metais buvo nupirkta:
• Dujų – už 800 mln. Lt
• Mazuto – už 80 mln. Lt
• Biokuro – už 125 mln.Lt
• Kito kuro (anglis, skalūnų alyva ir pan.) – 6.879 t.
Tai daugiau nei milijardas litų per metus, kuriuos galima naudoti ženkliai efektyviau. Valstybės centralizuotas kuro užpirkimas padėtų išvengti kuro tiekimo monopolizacijos, padidintų skaidrumą ir valstybinio reguliuotojo įtaką šilumos ūkio sektoriuje.
Šilumos tiekimo įmonės būtų atsakingos už šilumos tiekimo paslaugos kokybę, šilumos ūkio priežiūrą bei modernizaciją. Gyventojų gaunamas sąskaitas sudarytų dvi dalys: pirmoji – už šilumos tiekimo paslaugą, antroji –už kurą, kuris buvo sunaudotas pateiktai šilumai gaminti ir kurį visiems šilumos gamintojams centralizuotai užpirktų Energetikos ministerija ar jos įsteigta valstybinė įmonė.
Bendras daugiabučių plotas Vilniuje šiuo metu yra 11.043.618 m². Pagal pirminius skaičiavimus šilumos tiekimo paslauga ir ūkio priežiūra Vilniuje kainuotų apie 0.99 Lt už vieną kvadratinį metrą per mėnesį, kitą kainos dalį sudarytų apmokėjimas už kurą, sunaudotą šilumai gaminti. Didėjant vartotojų skaičiui, atitinkamai mažėtų mėnesinė įmoka už vieną kvadratinį metrą, pvz. daugiabučių plotui padidėjus 10 proc., mokestis už šilumos tiekimo paslaugą mažėtų 9,1 proc. (iki 0,90 Lt/ m²/mėn be PVM). Tokia galimybė numatyta LR šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad šilumos kaina gali būti vienanarė arba dvinarė, ir ją nustatytų Valstybinė kainų energetikos kontrolės komisija. Be kita ko, vienodas mokestis už šilumos tiekimo paslaugą, skaičiuojant nuo būsto kvadratinio metro, būtų ir socialiai teisingas.
Toks kuro užpirkimo ir tiekimo būdas sudarytų puikias galimybes Vyriausybei pagaliau susiskaičiuoti ir teisingai pasirinkti kuro rūšis, kurios mažintų sąskaitas už šilumą, didintų energetinę šalies nepriklausomybę ir skatintų būsto renovaciją. Pagaliau būtų aiškumas, kiek ir už ką moka vartotojai.