Šiandien „Siemens“ arenoje  pirmą kartą Vilniaus miesto  istorijoje vyks sporto mugė „Sportuojantis Vilnius“, skirta vaikų užimtumo programos skatinimui. Sporto mugės metu vyks MHP pasaulio rąsto kėlimo čempionatas bei Lietuvos ir Pasaulio galiūnų dvikova.

Prisiminiau sporto prekių gamintojų marketingo tyrimus, kurie teigė, kad žmogus jaučiasi didžiausiu sportininku, kai renkasi ir perka sporto prekes, drabužius ar įrangą ir  kai stebi sporto rungtynes. Įdomus buvo pastebėjimas, kad žmogus, kai perka sporto inventorių,  jį panaudoja tik apie 20 proc. nuo planuoto tikslo. Pvz.: perka slides, su kuriomis galvoja slidinėti 10 kartų per metus, bet realiai tai nutinka tik kelis kartus

Taigi visi skubėkite į sporto mugę, kurioje bus ne prekės, o mūsų sporto mokyklų ir būrelių pasirodymai. Čia galėsite išsirinkti geriausią sporto užsiėmimą sau ar savo atžalai.

Belieka, tik dar kartą pakartoti poziciją, kurią buvau išsakęs dar 2009 metų sausio mėnesį,  kai Vyriausybė  ketino įrengti kasos aparatus turgavietėse. Tuo metu tarp koalicijos partnerių vyko didelės ir aštrios diskusijos dėl tokio Vyriausybės ketinimo. Buvo atlikta ir ne viena analizė bei vertinimas. Vyriausybės siūlymas įrengti kasos aparatus buvo grindžiamas tuo, kad turgavietėse nelegaliai prekiaujama iš Lenkijos atvežta mėsa su lengvatiniu pridėtinės vertės mokesčiu, todėl nukenčia vietos gamintojai ir perdirbėjai. Tačiau tokio ketinimo atsisakyta, nes buvo priimta nuomonė, kad kasos aparatai šešėlio nesumažins, tik stipriai paveiks smulkųjį verslą. Faktiškai jis bus priverstas keisti juridinę veiklos formą arba nutraukti veiklą, o tai reiškia – papildyti bedarbių gretas.

Kas nutiko per tuos dvejus metus, kad Vyriausybė vėl taip aršiai stumia privalomą kasos aparatų įvedimą turgavietėse. Negi, tai bus parodomoji kovos su šešėliu akcija?
Reikia priminti, kad atsisakius kasos aparatų turgavietėse tais pačiais 2009 metais buvo priimti geri ir teisingi sprendimai, kurie išsprendė neapskaitytos lenkiškos produkcijos pardavimo problemą. Pirma – įsigaliojus sugriežtintoms verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklėms, verslo liudijimų savininkai neteko teisės parduoti žemės ūkio ir maisto produktus gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus. Antra – turgaviečių administracijos privalėjo fiksuoti prekių įvežimą ir išvežimą iš turgaviečių, o kilmės dokumentus, važtaraščius ir sąskaitas faktūras laikyti užantspauduotus.
Sugriežtinta kontrolė ir papildomai priskirtos valstybinės kontroliuojančios institucijos, taip pat ir policija turi tikslią informaciją apie apyvartą turgavietėse. Taigi, čia kasos aparatas nieko neišspręs.  Jis neprivers prekybininkų su verslo liudijimais, pasiekus 100  tūkst. litų apyvartą, registruotis PVM mokėtoju vien dėl sudėtingos apskaitos ir mažo prekybos pelningumo. Taigi, tai vėl administracinėmis priemonėmis bandoma priversti smulkųjį verslą keisti veiklos formą, persiregistruoti į uždarąją akcinę bendrovę.
Ši Vyriausybė nuo 2008 metų „naktinės mokesčių reformos“ kryptingai ar tiesiog dėl kompetencijos stokos naikina smulkųjį ir vidutinį verslą. VMI duomenimis, verslo liudijimus turinčių gyventojų skaičius per pastaruosius dvejus metus sumažėjo net 35 proc.: 2008 m., juos turėjo 99,2 tūkst. gyventojų, o 2010 m. -  jau tik 64,6 tūkst. gyventojų. Atitinkamai, pagal paskelbtus „Eurostat“ bedarbystės rodiklius, Lietuva aplenkė Latviją. Tik Ispanijoje nedarbo lygis (20,6 proc.) yra didesnis nei Lietuvoje, kurioje šiuo metu bedarbystė pasiekė 18,3 procento, o Latvijoje – 18,2 procento. Kasos aparatų įrengimas ir dėl to išaugusi administracinė našta paskatintų dalį legaliai dirbančių smulkių verslininkų pereiti į šešėlį, nemokėti jokių mokesčių ir papildyti socialiai remtinų asmenų gretas. 

Plačiau…

Gyventojų apklausos (Spinter tyrimai) rodo, kad saugumo mieste užtikrinimas yra viena iš labiausiai pageidaujamų sostinės mero veiklų. Beveik pusė apklaustųjų miesto saugumą įvardino kaip prioritetinę sritį. Daugiausia nusikaltimų bei teisės pažeidimų yra padaroma neapšviestose viešose vietose (45,8%), didėja ir nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis (34,5%), todėl apšviestas ir saugus miestas yra būtinybė.
 

Šio trečiadienio saulės pasitikimas diskutuojant apie saugų Vilnių praėjo neįtikėtinai greitai. Problemų, pasirodo, tiek, jog visų aptarti vienu kartu net ir nespėjome. Su Vilniaus viešosios tvarkos, seniūnijų, policijos, visuomeninių organizacijų atstovais daug diskutavome, koks turėtų būti Vilnius, kad kiekvienas jame jaustųsi saugus ir gerbiamas.

Diskusijos pradžioje pristačiau dar 2002 metais inicijuotą  programą „Saugus miestas“. Gaila, bet šiuo metu vienas pagrindinių tikslų atnaujinti geras iniciatyvas, kurios tiesiog užmirštos. Strateginis tikslas – tai Miesto municipalinė policija, taip kaip yra beveik visuose Europos sostinėse, kuri rūpinasi viešąją tvarka bei prevencija. Tai būtina, ypač dabar kai po Naujųjų metų miesto viešosios tvarkos tarnybos įgyja daugiau pareigų, bet ne teisių.
Kalbėjomės, jog reikėtų atnaujinti programą „Saugi mokykla“ labiau susirūpinti ir mokyklų saugumu, įrengti stebėjimo kameras ar sutvarkyti teritorijas. Nesuvokiama yra, kaip šiandien nemažai sostinės mokyklų neturi net ir telefono ryšio, kuris už neapmokėtas skolas yra atjungtas.

Prisiminėme ir projektus, kurie yra pasiekę gerų rezultatų, tokius kaip: rugsėjo 1 -7 dienos akcija „Apsaugok mane“,  „NE alkoholio vartojimui viešose vietose“, „Saugi kaimynystė“. O projektai „Nesaugiausias naktinis klubas ar baras“, „Nesaugiausia gatvė ir seniūnija“, deja,  šiandien praktiškai merdėja. Išgirdau įdomių diskusijos dalyvių siūlymų, jog seniūnijų bendruomenes reikėtų labiau įtraukti į tokius projektus, skatinant žmones pačius stengtis apsaugoti vieniems kitus, kartu ir savo turtą.

Plačiau…

„Pew Global Attitudes Projec“ atlikto tyrimo duomenimis, vos 17%  lietuvių 2009 metais, palyginus su 40% 1991-aisiais, manė, jog žmonės turi siekti savo tikslų be valstybės įsikišimo. Tai buvo mažiausias skaičius tarp 14-os  tirtų valstybių. Pateikti  tyrimai yra aiškus signalas, kad per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos švietimo sistema, auklėjimas šeimoje bei skirtingų politinių partijų veikla formavo nesavarankišką žmogų. Tokia sistema naikino visuomenės lyderius ir tapo netolerantiška idėjoms bei iššūkiams. Teko matyti tyrimus, kuriuose dauguma abiturientų labiau norėtų dirbti valstybės tarnyboje, o ne bandyti kurti savo verslą ar imtis kitokios savarankiškos veiklos. Jaunimo emigracija taip pat yra liūdna šios statistikos dalis. Žiniasklaidos paviršutiniškumas ir primityvumas stipriai prisidėjo prie pesimistinių nuomonių formavimo. Nemalonu konstatuoti, bet per 20 metų netapome laisvesni. Turėdami minties ir žodžio laisvę, daugybę idėjų ir pasirinkimo galimybių, patekome į biurokratinių procedūrų ir visko neigimo priklausomybę.

Gal tai ir neišvengiama kaina, kurią mokame už galimybę eiti laisvės keliu, ir kurį galime pažinti tik savo klaidų sąskaita.

Tačiau ne viskas taip blogai. Dažnai nepastebime, kiek vis dėlto Lietuvos piliečiai daug nuveikė per tuos 20 metų.

2002  metais teko garbė priimti Dalai Lamą Vilniuje. Apžiūrėjęs miestą ir palyginęs įspūdžius su  1992 metų vizitu,  jis tarė: „matau, kad žmonės jūsų šalyje moka naudotis laisve“.

Plačiau…

Šiandien, saulei kylant virš Vilniaus, susitikau su sportininkais, sporto srities specialistais, įvairių federacijų bei klubų atstovais. Tenka pripažinti, kad nesitikėjau, kad prieš šventes jų taip gausiai susirinks.  Pokalbio metu supratau kodėl, nes valdžios dėmesio ir racionalių diskusijų bei sprendimų trūkumas visus sporto aistruolius verčia ieškoti permainų.
Neseniai perskaičiau ES vienos iš institucijų padarytus tyrimus, jog beveik pusė Lietuvos gyventojų apskritai nesportuoja ir net nedaro mankštos.

Susitikimo metu sporto srities atstovai iškėlė daug aktualių klausimų ir problemų. Vilniaus savivaldybė skiria mažiausią finansavimą sportui ir kūno kultūrai lyginant su kitomis Lietuvos savivaldybėmis, apleistas sporto bazių remontas, nėra aiškios koncepcijos dėl nacionalinio stadiono, kurio statyba Šeškinėje šiuo metu yra sustojusi. Norint pabaigti stadioną reikia dar apie 300 milijonų litų ir viso šio komplekso išlaikymas kainuotų apie 30 mln. kasmet. Diskusijos dalyviai pripažino, kad toks stadionas būtinas Vilniui, tik ar tam reikia skirti visą sporto programoms bei infrastruktūrai skirtą finansavimą? Buvo nutarta, kad čia galėtų prisidėti ir finansiškai paremti šalies valdžia, t.y. Vyriausybė,  nes stadionas vis dėlto būtų nacionalinio lygio.

Diskusijoje aptarėme kaip pasiekti, kad Vilnius taptų sporto sostine. Tačiau diskusijoje buvo akcentuota problema, jog sostinėje nėra sporto politikos, ir apskritai nėra žmonių, kurie galėtų administruoti ir įgyvendinti visas geras idėjas, kurių šiandien buvo išsakyta labai daug.

Pirmiausia Vilnius turi plėtoti masinį sportą, sudaryti palankią aplinką moksleiviams, studentams ir kitiems miesto gyventojams kokybiškam laisvalaikio užimtumui, sportui bei sveikatos stiprinimui.
Sudaryti sąlygas visiems norintiems sportuoti, ugdyti talentingus sportininkus, siekiant deramai atstovauti miestui ir Lietuvai įvairaus lygio varžybose.

Sporto bazių bei aikštynų turėtojai susitikimo metu nuogąstavo, jog šiuo metu jiems privalomas turto mokesti, nors daugiau kaip 90% viso turimo ploto  yra panaudojama treniruotėms ir sportinei veiklai, todėl turi būti laikomasi sprendimo, kad tokiems objektams taikomas  nulinis turto mokestis. Taip pat yra būtinas ilgalaikis ir skaidrus sporto klubų, kurie dalyvauja tarptautiniuose turnyruose bei skatina sportinį turizmą, finansavimas – klubų žaidėjų sumokėto GPM ar dalies jo sugrąžinimas klubams.

Plačiau…