|
|
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Maždaug 1994 – ieji, Kalnų Karabachas, kur dirbome su kolegomis iš WTN. Baigiantis mūsų kelių mėnesių “ekspedicijai“, britas operatorius sumontavo maždaug trijų minučių filmuką. Apie 60 procentų jame panaudotos vaizdo medžiagos filmavau aš.
Prisiminimai, kurie aktualūs ir šiandien, žinant, kas vyksta tame regione.
Vakar kalbėdamas su šiaip jau gan stipriai gyvenimu nesiskundžiančiais Birštono gyventojais, išgirdau ir tas pačias pastabas ir patarimus, kuriuos girdėjau ir girdžiu ir kituose Lietuvos miestuose.
Kodėl dalijamos pašalpos tiems, kurie gali dirbti, bet nenori, nes gali gyventi ir iš jų, kodėl remiamos šeimos, kurios vaikams skirtos pinigus prageria, o mažieji taip ir lieka neprižiūrėti, kodėl kalinių maistui valstybė skiria daugiau pinigui nei ligonių maitinimui ?
Ir nuolat klausiama, kodėl tiek daug reikia Seimo narių, jei televizijos ekranuose matyti tuščios kėdės net gana svarbių balsavimų metu. Pastebėjau, kad žmonės tikrai mato toliau nei jų pačių virtuvė ir kiemas, ir tai yra ženklus pokytis gerąja prasme. Plačiau…
Vakar, grįždami iš susitikimų Marijampolėje, užsukome į populiarų Kauno muzikinį klubą „Combo“, kur vyksta tradicinio festivalio „Kauno Jazz“ vakarai. Aukščiausio lygio muzika, fantastinė atmosfera. Visiems norėčiau priminti, kad šį savaitgalį laikinojoje sostinėje vyksta, kaip visada net išrankiausius džiazo muzikos gerbėjus stebinantis festivalis.
Bet jei susiruošite keliauti, būkite pasiruošę ir ne patiems maloniausiems siurprizams. Gal tai, ką dabar pasakosiu ir atrodys nerimta ar neverta dėmesio, bet, manyčiau, situacijos bus pažįstamos ne vienam, kuris verslo ar asmeniniais reikalais priverstas nemažai laiko praleisti automobilyje.
Taigi, pakiliai nusiteikę po geros muzikos dozės išvykome link Vilniaus. Kaune esančioje degalinėje „Statoil‘ nusprendėme pagirdyti savo plieninį žirgą ir sutvarkyti kai kuriuos raitelių reikalus. Tačiau ant degalinės durų kabojo nuo sovietmečio gerai pažįstamas raštelis „Vyksta perdavimas“ (pamenate laikus, kai net restoranai skelbdavo pietų pertraukas, o „perdavimai“ arba „prekių priėmimai“ prasidėdavo taip pat netikėtai kaip ir baigdavosi). Plačiau…
Kaip jau rašiau, praėjusį savaitgalį lankiausi Vašingtone, kur buvau pakviestas dalyvauti metiniame JAV – Baltijos šalių fondo vakare, kurio svečiams ir rėmėjams pristatėme ir Vilniaus Ermitažo – Guggenheimo muziejaus projektą.
Vakare vyravo estiška tema, įsimintiną ir optimistinę kalbą pasakė Estijos prezidentas Thomas Ilvesas (žemiau nuotraukoje kaip tik kalbamės su juo). Man patiko Estijos vadovo išsakytas tvirtas tikėjimas puikia savo šalies ateitimi, neslepiamas pasididžiavimas dėl pasiekimų ir atsakymas į klausimą, kodėl Baltijos šalys palankiau nei daugelis kitų Europos Sąjungos valstybių žiūri į Ameriką. Kaip teisingai pastebėjo T. Ilvesas, JAV buvo vienintelės, kurios nepripažino mūsų šalių okupacijos, kurių lyderiai konkrečiais veiksmais rėmė mūsų nepriklausomybės siekį, kai Europa tylėjo, todėl suprantama ir mūsų pagarba. Plačiau…
Šį sekmadienio rytą kartu su visa šeima nuvykome į Antakalnio kapines, kur padėjome gėlių ant Sausio 13-ąją Vilniuje ir Medininkų poste žuvusiųjų kapų.
Teisus norvegų rašytojas H. Ibsenas teigdamas, kad „kiekviena maža tauta per kančią tampa didelė“.
