„Kiekviena maža tauta per kančią tampa didelė“ (H. Ibsenas)

Teisus norvegų rašytojas Henrikas Ibsenas, sakydamas, kad tik kančia padeda išaugti. Rytoj bus praėję lygiai dvidešimt metų nuo dienos, kai pajutome, kokia brangi yra Laisvė, koks vis dėlto nepamirštamas ir prasmingas 1991-ųjų sausio 13-ąją žuvusiųjų atminimas. Tada buvo padėtas didžiulis ir tvirtas pagrindas mūsų Laisvei.

Ir taip sakau ne todėl, kad prisidėčiau prie visų išsakytų padėkos žodžių, prisiminimų, gražių pasisakymų, ne. Tokiu įrašu noriu pabrėžti, kad tik laisvai mąstantis ir egzistuojantis žmogus gali kurti valstybę, kuri, deja,  ilgą laiką buvo ne mūsų rankose.

Ir visos kalbos, vaizdo įrašai, atsiminimų knygos apie 1991-ųjų sausio 13-ąją bus prasmingos tiek, kiek sugebės paveikti kiekvieno mūsų sąmonę, uždegti mus naujiems žygiams ir darbams.

Taigi šiandien, prisimindamas tos dienos įvykius, galiu pasakyti, kad kiekvienam iš mūsų ta diena bus svarbi tol, kol  ji bus gyva istorija, kol nenustosime pasakoti, kalbėti ir didžiuotis tais, kurie dėl Laisvės aukojo gyvybes. Belieka tik pridurti, kad Sausio 13-oji tai tautos vienybės ir Laisvės ginimo diena.

Nuo sausio 1 d. nacionalinės vizos į Lenkiją baltarusiams bus nemokamos –tokia gerą žinią paskelbė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai. „Tai yra aiškus Lenkijos solidarumo su Baltarusijos visuomene simbolis. Ypač norime paremti europietiškas tendencijas Baltarusijoje, taip ryškiai išreikštas gruodžio 19 dieną“, – pridūrė URM atstovas spaudai.
Puikus užsienio diplomatijos pavyzdys – paremti demokratinius procesus ne politiniais pranešimais, kurie dažniausiai lieka išgirsti ne tų, kuriems jie skirti, o konkrečiais sprendimais, kurių laukia daugelis baltarusių. O kartu tai ir ekonominės diplomatijos pavyzdys, nes neabejotinai atvykstantys turistai iš Baltarusijos į Lenkiją, prisidės ir prie taip augančio Lenkijos BVP augimo.   
Ir kaip beviltiškai atrodo Lietuvos Užsienio reikalų ministro skubi reakcija į paskelbtą žinią iš Lenkijos: „Lietuva vėl žada imtis iniciatyvos, kad Baltarusijos piliečiai nacionalines Lietuvos vizas gautų nemokamai arba už simbolinę kainą“, – pranešė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Dar kartą ramiai perskaitykite ministro pareiškimą: „Lietuva vėl žada imtis iniciatyvos“. Iniciatyvos po to, kai Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius 2009 m. susitiko su buvusiu Lenkijos prezidentu Aleksanderiu Kwasniewskiu, kuris įteikė Lietuvos Premjerui naujausią organizacijos raportą apie padėtį Baltarusijoje. Buvęs Lenkijos Prezidentas teigė, kad jo vadovaujamos organizacijos nuomone, šiuo metu svarbiausia pakeisti dabartinį ES ir Baltarusijos vizų režimą, kuris sukelia nereikalingas kliūtis baltarusiams lankytis ES šalyse. Ministras Pirmininkas A. Kubilius pritarė nuomonei, kad ES neturėtų dirbtinai trukdyti eiliniams Baltarusijos piliečiams atvykti į ES šalis. (www.lrv.lt) Premjeras pritarė, o „Lietuva vėl žada imtis iniciatyvos“.
URM Ministras gali pasimokyti iš privačių iniciatyvų, kai 2008 – 2009 kaimyninės Baltarusijos piliečiai, nusipirkę bilietus į muzikos ir menų festivalį „Be2gether“, Lietuvos vizą gavo nemokamai. Tokia galimybe pasinaudojo apie 1000 baltarusių.  Perkant įprastai Lietuvos viza kainuoja 60 Eurų. Pasirodo, kai norime, tai atsiranda ir  galimybių. Svarbiausia – norėti.

Net Baltarusija prieš kurį laiką padarė žingsnį siekdama  geresnio susisiekimo tarp kaimynų ir sumažino mokesčius už vienkartines vizas, todėl to paties tikisi ir iš Lietuvos. Tačiau Lietuva neskuba džiuginti savo kaimynės ir vėl gi oficialus biurokratinis viešas aktas. URM pranešimas – „Kadangi mes esami Šengeno erdvės nariai, tai Lietuva dabar neturi didelės galios keisti sprendimų. Šiuo metu viskas Europos Bendrijos rankose. Mūsų šalis, kad ir kaip norėtų, neturi didelio lankstumo derėtis dėl vizų kainų mažinimo ar didelių nuolaidų baltarusiams“. Lenkija gali, o Lietuva ne. 
 
Dar 2008 rašiau savo Blog‘e  apie  Vilniuje įvykusį užsienyje dirbančių Lietuvos diplomatų, kuruojančių ekonomiką, komercijos atašė ir Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA) atstovų metinį tradicinį suvažiavimą: „Ekonominės diplomatijos iššūkiai ekonominės krizės akivaizdoje“. Kalbėjusieji pateikė nemažai pavyzdžių, kurie liudija, kad atsainus požiūris  Lietuvai kainuoja milijonus, kurių dabar taip reikia valstybės biudžetui.

Plačiau…

Tai buvo 1992 m.gruodžio pabaiga, greitai Nauji metai. Paskambino iš WTN biuro Maskvoje (pasaulinė video naujienų agentūra) ir paklausė gal galėčiau vykti į komandiruotę į Kalnų Karabachą, kur spėjama, kad būtent per Naujuosius metus  turi įsiplieksti smarkūs mūšiai.
Sutikau, ir gruodžio 30 d. vakare atskridau į Baku, o iš ten atsidūriau Kalnų Karabacho pasienyje. Taip 1992 metus ir sutikau vienas. Nuvykau į Agdamą, maždaug dvidešimt tūkstančių gyventojų turintį
azerbaidžaniečių miestą, esantį pasienyje su Kalnų Karabacho teritorija, kuri kartu buvo ir fronto linija.
Ir Azerbaidžano ir Kalnų Karabacho pusėje tvyrojo įtampos. Vieni, nepaisydami negandų, rengiasi sutikti Naujuosius metus, skamba muzika, kiti tyliai tūno užsibarikadavę namie. Apsistojau viešbutyje, kurio durys buvo nukeltos nuo vyrių ir atremtos į staktą. Norint įeiti vidun, pirmiausia reikėdavo atkelti duris, paskui vėl užstumti įėjimą. Be abejo, šilto vandens viešbutyje nebuvo, bet džiaugiausi, kad bent šaltas teka. Pastačius duris, jas dar reikėjo užstatyti senu šaldytuvu. Nesinorėjo prarasti video kameros, piniginės ar dokumentų. Naujųjų metų išvakarėse nuvykau prie  fronto linijos, skiriančios azerbaidžaniečius ir armėnus. Įsiminė, kad ji ėjo per kapines, o Azerbaidžaniečių kariai tiesiog slapstėsi už antkapių. Keletą valandų pafilmavau, susipažinau su kovotojais ir vadais. Susirinkau informaciją ir grįžau į miestą. Apie 11 nusprendžiau eiti į šalia esantį barą, jame buvo įrengta tais laikais madinga videoteka. Išvydau nepamirštamą vaizdelį: sėdi vien vadinamosios azerbaidžaniečių fronto armijos kovotojai, ant kelių pasidėję kalašnikovus, ir žiūri Silvestre‘o Stalone‘s filmą „Rembo“, „Pirmasis kraujas“. Geras vaizdas, ginkluoti vyrai užvertę galvas pavydžiai žiūrėjo kaip Rembo tvarkėsi su priešais.  Visi keistai apžiūrinėjo mane, matyt, todėl, kad nes vienintelis būvau be kalašnikovo automato. Naujųjų metų ten nelaukiau. Išgėriau arbatos, grįžau į viešbutį, užsisakiau vientelio buvusio patiekalo – koldūnų , įsijungiau televizorių ir dar prieš 12 val. užmigau.

Plačiau…

Man patinka gruodžio mėnuo. Dėl daugelio dalykų. Pirmiausiai  tai – šv. Kalėdos, toks šventiškas  ir pakylėtas laikotarpis, kada pasipuošia miestai ir namai. Kada sveikiname vieni kitus, artimuosius apdovanojame didesniu dėmesiu ir dovanėlėmis. Malonu matyti, kaip mažoji laukia Kalėdų senelio, kuriam visus metus rašo laiškus. Gruodis, tai ir atskaitos mėnuo, kada peržvelgi besibaigiančius metus ir vėl planuoji ką gi reikės nuveikti kitais, jau 2011 metais.
Kuo svarbūs 2010 metai? Štai ir prabėgo pirmas naujo tūkstantmečio dešimtmetis. Atrodo, dar taip neseniai Užupyje, namų kieme su šeima ir draugiais skanavome šampaną ir grožėjomės fejerverkais virš Gedimino bokšto. Prisimenu tam tikrą jaudulį, vis gi istorinis momentas – prasideda naujas tūkstantmetis!
Kaip pasikeitėme mes, galime suprasti tiesiog pažiūrėję į veidrodį, o kaip pasikeitė pasaulis per šį pirmąjį naujo tūkstantmečio dešimtmetį? Žmogui dešimt metų daug, o pasauliui?
Pasaulyje 2000 metais gyveno 6.1 milijardo gyventojų, o jau 2010 – 6.9 milijardo. Nors Lietuvoje gyventojų  per dešimtmetį oficialiai sumažėjo 200 tūkstančių,  nuo 3.5 milijono iki 3.3 milijono, bet  pasaulyje 2011 metais   gyventojų bus vienu milijardu daugiau nei prieš dešimtmetį. Tiek daug galimų draugų! Matyt todėl 2004 metais atsirado „facebook“ ir dabar jau turi daugiau nei pusę milijardo vartotojų, o  2005 gimė  „youtube“. Blogerių skaičius per šį laikotarpį padidėjo nuo 3 milijonų iki 130 milijonų. Nepamirškime ir Wikipedijos (2001). Šiandien sunkiai įsivaizduojamas mūsų gyvenimas be šių puikių pagalbininkų, kurie dar tokie jauni, o taip keičia mūsų bendravimą bei darbo įgūdžius.
Popierinio pašto laiškų sumažėjo  per pusę, nuo 55.1 milijardų iki 29.8 milijardo.
 Prieš dešimt metų nei vienoje šalyje nebuvo sutuokiami vienos lyties atstovai, o dabar tokios santuokos įmanomos 10-yje valstybių.  Per 10  metų atsirado 705 nauji milijardieriai ir jų šiuo metu yra 1011.
Per dešimtmetį JAV gynybos išlaidos padidėjo daugiau nei dvigubai, nuo 316 milijardo dolerių iki 693 milijardo, dolerių, iš kurių 102 milijardai skiriami karui Afganistane ir 61 milijardas Irake. Teroristų išpuoliai padidėjo nuo 423 2000- aisiais iki 11 000 2010 – aisiais, iš kurių beveik pusė (4584) įvyko Irake ir Afganistane.

Plačiau…

„Pew Global Attitudes Projec“ atlikto tyrimo duomenimis, vos 17%  lietuvių 2009 metais, palyginus su 40% 1991-aisiais, manė, jog žmonės turi siekti savo tikslų be valstybės įsikišimo. Tai buvo mažiausias skaičius tarp 14-os  tirtų valstybių. Pateikti  tyrimai yra aiškus signalas, kad per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos švietimo sistema, auklėjimas šeimoje bei skirtingų politinių partijų veikla formavo nesavarankišką žmogų. Tokia sistema naikino visuomenės lyderius ir tapo netolerantiška idėjoms bei iššūkiams. Teko matyti tyrimus, kuriuose dauguma abiturientų labiau norėtų dirbti valstybės tarnyboje, o ne bandyti kurti savo verslą ar imtis kitokios savarankiškos veiklos. Jaunimo emigracija taip pat yra liūdna šios statistikos dalis. Žiniasklaidos paviršutiniškumas ir primityvumas stipriai prisidėjo prie pesimistinių nuomonių formavimo. Nemalonu konstatuoti, bet per 20 metų netapome laisvesni. Turėdami minties ir žodžio laisvę, daugybę idėjų ir pasirinkimo galimybių, patekome į biurokratinių procedūrų ir visko neigimo priklausomybę.

Gal tai ir neišvengiama kaina, kurią mokame už galimybę eiti laisvės keliu, ir kurį galime pažinti tik savo klaidų sąskaita.

Tačiau ne viskas taip blogai. Dažnai nepastebime, kiek vis dėlto Lietuvos piliečiai daug nuveikė per tuos 20 metų.

2002  metais teko garbė priimti Dalai Lamą Vilniuje. Apžiūrėjęs miestą ir palyginęs įspūdžius su  1992 metų vizitu,  jis tarė: „matau, kad žmonės jūsų šalyje moka naudotis laisve“.

Plačiau…