Lygiai prieš 21-erius metus nuo žodžio „Nepriklausomybė“ daugeliui suspausdavo širdį, net kvapą užgniauždavo išgirdus šį magišką žodį. Asmeniškai man tai primena laikus, kai žmonės buvo tokie ryžtingi ir laisvi savo vidumi ir mąstymu, jog galėjo imtis atsakomybės už savo gyvenimą, ir nepriklausomą Tėvynę. Tokie įvykiai kaip Baltijos kelias, mitingas prie Mickevičiaus paminklo tik paskatino tokiam ryžtingam ir drąsiam žingsniui lietuvaičius.

Tuos laikus prisimenu, kaip vienus iš romantiškiausių, kai visi buvome kupini gražių ir teisingų svajonių, drąsos ir entuziazmo. Norėtųsi tikėti, kad ir šiandien tokie esame.

Todėl sveikinu visus su Nepriklausomybės atkūrimo diena ir linkiu, kad mums ir šiandien būtų gera visiems kartu ir nenorėtume bėgti gyvenimo kurti  kitose šalyse. Likime atsakingais savo tėvynės piliečiais.

Rinkimų karštinė jau pasibaigė. Rezultatai aiškūs ir viso to nebūtų be Jūsų, vilniečiai, pasitikėjimo. Paskutinėmis rinkimų agitacijos dienomis teko girdėti daug šiltų, gerų, skatinančių eiti į priekį žodžių.

Prieš pat rinkimus gavau vieną SMS žinutę:
„Mano šeima balsuos už Jus, dėl visos Vilniaus vizijos ir mano vaikų ateities“.

Kokie svarbūs ir reikšmingi žodžiai,  kurie nusako didelį pasitikėjimą ir atsakomybės pajautimą. Noriu padėkoti visiems vilniečiams, kurie pasitikėjo manimi visą šį laiką. Ačiū ir tiems, kurie buvo suabejoję, nes turėjo tam pagrindo, tačiau suteikė galimybę atkurti pasitikėjimą.

Taip pat dėkoju  komandai ir rinkimų  štabui, „TAIP“ judėjimo simpatikams ir nariams, nes dirbome daug, kruopščiai, negailėdami jėgų bet su džiaugsmu ir užsidegimu. Kiekvieno net mažiausias indėlis buvo pastebėtas.

Todėl šiandien drąsiai galiu pasakyti:  AČIŪ!

Vakar ant Tauro kalno, šalia Profsąjungų rūmų susirinkome paminėti Tautos namų idėjos. Šiame pastate turėjo veikti lietuvių kultūros židinys. Prieš  ketverius metus,  pažymėdami 100-to metų sukaktį, kai Jonas Basanavičius per Lietuvių mokslo draugijos steigiamąjį susirinkimą iškėlė Tautos namų idėją, pastatėme ant kalno paminklinį akmenį. Nors vakar poetas Justinas Marcinkevičius ceremonijoje negalėjo dalyvauti, prisiminėme dar 2007 metais pasakytus poeto žodžius: „statome Valdovų rūmus tuo metu, kai savų namų neturi Tauta. Bet tikiu, kad turės. Ir aš ne vienas toks“.
Iš štai šiandien, vasario 16 dieną, išgirdau liūdna žinią – Lietuva neteko didžio Poeto ir Piliečio. Nėra žodžių, kuriuos šią akimirką būtų galima ištarti. Tiesiog geriau prisiminti jo žodžius…

Dažnai aprašau savo įdomiausius gyvenimo susitikimus, pokalbius ar keliones. Gal ir gera knyga kada nors būtų. Pasidalinsiu vieno tokio pokalbio fragmentu.

Vieną vakarą sėdėjau prie bendro stalo kartu su legendiniu violončelininku ir dirigentu  maestro Mstislavu Rostropovičiumi  ir maloniai bendravome  rusų ir anglų kalbomis. Maestro puikiai žinojo situaciją Lietuvoje (2004 metai), todėl  pasižymėjau keletą jo pasakytų minčių, kurios tada ir dabar man asmeniškai yra labai svarbios:
„Patikėkite manimi, aš gerai pažįstu politikus. Dažniausiai jie nieko konkretaus nedirba ir nekuria, todėl jie baisiai nemėgsta tų, kurie kažką veikia ir padaro. Prieš dirbantį politiką nuolatos kovoja minios dykaduonių. Aš asmeniškai imuosi atsakomybės už jūsų ateitį, nes jūs dar jaunas ir jums visas gyvenimas priešakyje“.
Maestro prisiminė ir kai jis buvo išvarytas iš Sovietų sąjungos 1974 m. Vėliau jis koncertavo Romoje, o po pasirodymo jį pasikvietė Popiežius Paulius VI ir padovanojo šventintą kryželį. Linkėdamas  sėkmės, Popiežius pasakė grąžų palinkėjimą: ,,Žemę ir dangų jungia savotiškos kopėčios, tikintį žmogų ir Dievą taip pat. Šiuo metu jūs esate viduryje šių kopėčių, todėl kiekvieną kartą, kai tik žengsite žingsnį pagalvokite – ar šis žingsnis kopėčiomis aukštyn, ar žemyn.
Maestro linktelėjo prie manęs ir  pridūrė: ,,Visada prieš kažką darydamas taip ir galvoju, o jei žengteliu laiptelį žemyn, tai po to šaunu dešimt  laiptelių į viršų …“

Vakar baigėsi tris savaites trukęs nepriklausomų kandidatų į Savivaldybių tarybas parašų rinkimo laikas. Norėčiau padėkoti visiems, kurie pasirašė, agitavo ir savo noru rinko parašus už mane ir mano komandos narius. Jūsų dėka asmeniškai surinkau beveik penkis su puse tūkstančio balsų. Bendrai už mane ir mano komandą buvo surinkta apie    80 000 vilniečių parašų. Žinoma, kai kurie balsai kartojasi, tačiau tai vis tiek yra labai didelis palaikančiųjų skaičius. Dėkoju už tai visiems ir kiekvienam.

Šiais metais  pirmą kartą buvo galima kandidatus paremti internetu. Manau, kad tai pirmas žingsnis link to, jog kada nors ir pačių rinkimų metu savo balsą bus galima atiduoti internetu ir taip atlikti pilietinę pareigą. Partijos nebegalės  ilgai priešintis tokio sprendimo priėmimui.

Dėkingas esu ir už palaikymo žodžius, betarpišką norą padėti, jau buvau primiršęs tą jausmą, kai aktyvus žmonių  skatinimas siekti tikslo, jų palaikymas įpareigoja vykdyti pažadus.

Parašų rinkimas man kartu buvo ir galimybė susitikti su  žmonėmis, padiskutuoti apie tuos laikus, kai Vilnius buvo optimistų miestas, kai jame žmonės jautėsi gerai ir žinojo, jog viskas yra įmanoma.

Dar vienas įdomus pastebėjimas, netgi sakyčiau apklausa,  buvo tokia, jog paaiškėjo, kad net 50 procentų Vilniaus gyventojų nėra  deklaravę savo gyvenamosios vietos mieste. Tai problema, apie kurią jau ne kartą esu kalbėjęs. Keista, jog nuo pat studijų laikų čia gyvenantys, dirbantys piliečiai vis dar neužsiregistravę Vilniuje. Teko nustebti, kai vieno draugo advokato kontoroje, renkant parašus, paaiškėjo, kad tik 6 iš 25 darbuotojų savo gyvenamąją vietą deklaravę Vilniuje, nors čia gyvena ir dirba jau nuo studijų pabaigos.
 Tokių pavyzdžių priežastys labai paprastos: pirma, atvažiavę iš kito miesto ir pradėję dirbti Vilniuje, žmonės tiesiog pamiršta persiregistruoti, antra, kai kurie teigia, jog nedeklaruoja savo gyvenamosios vietos sostinėje, nes draudimas pigiau kainuoja mažesniame mieste ir t.t. Ką tai reiškia?

Plačiau…