Belieka, tik dar kartą pakartoti poziciją, kurią buvau išsakęs dar 2009 metų sausio mėnesį,  kai Vyriausybė  ketino įrengti kasos aparatus turgavietėse. Tuo metu tarp koalicijos partnerių vyko didelės ir aštrios diskusijos dėl tokio Vyriausybės ketinimo. Buvo atlikta ir ne viena analizė bei vertinimas. Vyriausybės siūlymas įrengti kasos aparatus buvo grindžiamas tuo, kad turgavietėse nelegaliai prekiaujama iš Lenkijos atvežta mėsa su lengvatiniu pridėtinės vertės mokesčiu, todėl nukenčia vietos gamintojai ir perdirbėjai. Tačiau tokio ketinimo atsisakyta, nes buvo priimta nuomonė, kad kasos aparatai šešėlio nesumažins, tik stipriai paveiks smulkųjį verslą. Faktiškai jis bus priverstas keisti juridinę veiklos formą arba nutraukti veiklą, o tai reiškia – papildyti bedarbių gretas.

Kas nutiko per tuos dvejus metus, kad Vyriausybė vėl taip aršiai stumia privalomą kasos aparatų įvedimą turgavietėse. Negi, tai bus parodomoji kovos su šešėliu akcija?
Reikia priminti, kad atsisakius kasos aparatų turgavietėse tais pačiais 2009 metais buvo priimti geri ir teisingi sprendimai, kurie išsprendė neapskaitytos lenkiškos produkcijos pardavimo problemą. Pirma – įsigaliojus sugriežtintoms verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklėms, verslo liudijimų savininkai neteko teisės parduoti žemės ūkio ir maisto produktus gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus. Antra – turgaviečių administracijos privalėjo fiksuoti prekių įvežimą ir išvežimą iš turgaviečių, o kilmės dokumentus, važtaraščius ir sąskaitas faktūras laikyti užantspauduotus.
Sugriežtinta kontrolė ir papildomai priskirtos valstybinės kontroliuojančios institucijos, taip pat ir policija turi tikslią informaciją apie apyvartą turgavietėse. Taigi, čia kasos aparatas nieko neišspręs.  Jis neprivers prekybininkų su verslo liudijimais, pasiekus 100  tūkst. litų apyvartą, registruotis PVM mokėtoju vien dėl sudėtingos apskaitos ir mažo prekybos pelningumo. Taigi, tai vėl administracinėmis priemonėmis bandoma priversti smulkųjį verslą keisti veiklos formą, persiregistruoti į uždarąją akcinę bendrovę.
Ši Vyriausybė nuo 2008 metų „naktinės mokesčių reformos“ kryptingai ar tiesiog dėl kompetencijos stokos naikina smulkųjį ir vidutinį verslą. VMI duomenimis, verslo liudijimus turinčių gyventojų skaičius per pastaruosius dvejus metus sumažėjo net 35 proc.: 2008 m., juos turėjo 99,2 tūkst. gyventojų, o 2010 m. -  jau tik 64,6 tūkst. gyventojų. Atitinkamai, pagal paskelbtus „Eurostat“ bedarbystės rodiklius, Lietuva aplenkė Latviją. Tik Ispanijoje nedarbo lygis (20,6 proc.) yra didesnis nei Lietuvoje, kurioje šiuo metu bedarbystė pasiekė 18,3 procento, o Latvijoje – 18,2 procento. Kasos aparatų įrengimas ir dėl to išaugusi administracinė našta paskatintų dalį legaliai dirbančių smulkių verslininkų pereiti į šešėlį, nemokėti jokių mokesčių ir papildyti socialiai remtinų asmenų gretas. 

Plačiau…

Nuo sausio 1 d. nacionalinės vizos į Lenkiją baltarusiams bus nemokamos –tokia gerą žinią paskelbė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai. „Tai yra aiškus Lenkijos solidarumo su Baltarusijos visuomene simbolis. Ypač norime paremti europietiškas tendencijas Baltarusijoje, taip ryškiai išreikštas gruodžio 19 dieną“, – pridūrė URM atstovas spaudai.
Puikus užsienio diplomatijos pavyzdys – paremti demokratinius procesus ne politiniais pranešimais, kurie dažniausiai lieka išgirsti ne tų, kuriems jie skirti, o konkrečiais sprendimais, kurių laukia daugelis baltarusių. O kartu tai ir ekonominės diplomatijos pavyzdys, nes neabejotinai atvykstantys turistai iš Baltarusijos į Lenkiją, prisidės ir prie taip augančio Lenkijos BVP augimo.   
Ir kaip beviltiškai atrodo Lietuvos Užsienio reikalų ministro skubi reakcija į paskelbtą žinią iš Lenkijos: „Lietuva vėl žada imtis iniciatyvos, kad Baltarusijos piliečiai nacionalines Lietuvos vizas gautų nemokamai arba už simbolinę kainą“, – pranešė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Dar kartą ramiai perskaitykite ministro pareiškimą: „Lietuva vėl žada imtis iniciatyvos“. Iniciatyvos po to, kai Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius 2009 m. susitiko su buvusiu Lenkijos prezidentu Aleksanderiu Kwasniewskiu, kuris įteikė Lietuvos Premjerui naujausią organizacijos raportą apie padėtį Baltarusijoje. Buvęs Lenkijos Prezidentas teigė, kad jo vadovaujamos organizacijos nuomone, šiuo metu svarbiausia pakeisti dabartinį ES ir Baltarusijos vizų režimą, kuris sukelia nereikalingas kliūtis baltarusiams lankytis ES šalyse. Ministras Pirmininkas A. Kubilius pritarė nuomonei, kad ES neturėtų dirbtinai trukdyti eiliniams Baltarusijos piliečiams atvykti į ES šalis. (www.lrv.lt) Premjeras pritarė, o „Lietuva vėl žada imtis iniciatyvos“.
URM Ministras gali pasimokyti iš privačių iniciatyvų, kai 2008 – 2009 kaimyninės Baltarusijos piliečiai, nusipirkę bilietus į muzikos ir menų festivalį „Be2gether“, Lietuvos vizą gavo nemokamai. Tokia galimybe pasinaudojo apie 1000 baltarusių.  Perkant įprastai Lietuvos viza kainuoja 60 Eurų. Pasirodo, kai norime, tai atsiranda ir  galimybių. Svarbiausia – norėti.

Net Baltarusija prieš kurį laiką padarė žingsnį siekdama  geresnio susisiekimo tarp kaimynų ir sumažino mokesčius už vienkartines vizas, todėl to paties tikisi ir iš Lietuvos. Tačiau Lietuva neskuba džiuginti savo kaimynės ir vėl gi oficialus biurokratinis viešas aktas. URM pranešimas – „Kadangi mes esami Šengeno erdvės nariai, tai Lietuva dabar neturi didelės galios keisti sprendimų. Šiuo metu viskas Europos Bendrijos rankose. Mūsų šalis, kad ir kaip norėtų, neturi didelio lankstumo derėtis dėl vizų kainų mažinimo ar didelių nuolaidų baltarusiams“. Lenkija gali, o Lietuva ne. 
 
Dar 2008 rašiau savo Blog‘e  apie  Vilniuje įvykusį užsienyje dirbančių Lietuvos diplomatų, kuruojančių ekonomiką, komercijos atašė ir Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA) atstovų metinį tradicinį suvažiavimą: „Ekonominės diplomatijos iššūkiai ekonominės krizės akivaizdoje“. Kalbėjusieji pateikė nemažai pavyzdžių, kurie liudija, kad atsainus požiūris  Lietuvai kainuoja milijonus, kurių dabar taip reikia valstybės biudžetui.

Plačiau…

Gyventojų apklausos (Spinter tyrimai) rodo, kad saugumo mieste užtikrinimas yra viena iš labiausiai pageidaujamų sostinės mero veiklų. Beveik pusė apklaustųjų miesto saugumą įvardino kaip prioritetinę sritį. Daugiausia nusikaltimų bei teisės pažeidimų yra padaroma neapšviestose viešose vietose (45,8%), didėja ir nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis (34,5%), todėl apšviestas ir saugus miestas yra būtinybė.
 

Šio trečiadienio saulės pasitikimas diskutuojant apie saugų Vilnių praėjo neįtikėtinai greitai. Problemų, pasirodo, tiek, jog visų aptarti vienu kartu net ir nespėjome. Su Vilniaus viešosios tvarkos, seniūnijų, policijos, visuomeninių organizacijų atstovais daug diskutavome, koks turėtų būti Vilnius, kad kiekvienas jame jaustųsi saugus ir gerbiamas.

Diskusijos pradžioje pristačiau dar 2002 metais inicijuotą  programą „Saugus miestas“. Gaila, bet šiuo metu vienas pagrindinių tikslų atnaujinti geras iniciatyvas, kurios tiesiog užmirštos. Strateginis tikslas – tai Miesto municipalinė policija, taip kaip yra beveik visuose Europos sostinėse, kuri rūpinasi viešąją tvarka bei prevencija. Tai būtina, ypač dabar kai po Naujųjų metų miesto viešosios tvarkos tarnybos įgyja daugiau pareigų, bet ne teisių.
Kalbėjomės, jog reikėtų atnaujinti programą „Saugi mokykla“ labiau susirūpinti ir mokyklų saugumu, įrengti stebėjimo kameras ar sutvarkyti teritorijas. Nesuvokiama yra, kaip šiandien nemažai sostinės mokyklų neturi net ir telefono ryšio, kuris už neapmokėtas skolas yra atjungtas.

Prisiminėme ir projektus, kurie yra pasiekę gerų rezultatų, tokius kaip: rugsėjo 1 -7 dienos akcija „Apsaugok mane“,  „NE alkoholio vartojimui viešose vietose“, „Saugi kaimynystė“. O projektai „Nesaugiausias naktinis klubas ar baras“, „Nesaugiausia gatvė ir seniūnija“, deja,  šiandien praktiškai merdėja. Išgirdau įdomių diskusijos dalyvių siūlymų, jog seniūnijų bendruomenes reikėtų labiau įtraukti į tokius projektus, skatinant žmones pačius stengtis apsaugoti vieniems kitus, kartu ir savo turtą.

Plačiau…

Lankydamasis JAV susitikau su Nobelio taikos premijos laureatu prof. John Byrne. Profesorius vadovauja Energetikos ir aplinkos politikos centrui Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Delavero Universitete dėsto paskaitas apie energetiką ir klimato kaitą.
2007 metais, prof. J.Byrne buvo įteikta Nobelio taikos premiją kartu su kolegomis už jų darbą Tarpvyriausybinėje klimato kaitos komisijoje.  Premija buvo įteikta šiai Jungtinių Tautų globojamai komisijai kartu su buvusiu JAV viceprezidentu Al Gore. 
Prof. Byrne yra vienas iš Tarptautinės saulės energijos miestų programos steigėjų, kuri visame pasaulyje skatina darnią miestų ateitį ir atsinaujinančių energijos šaltinių, ypač saulės energijos naudojimą. Būtent ši profesoriaus veikla mane labiausiai ir domino.

Planavome bendrauti valandą, bet pokalbis užsitęsė daugiau nei keturias valandas. Man padarė didelį įspūdį šį asmenybė, paprastas, daug žinantis apie energetikos politiką pasaulyje ir savo darbais formuojantis energetikos ateities gaires pasaulyje. Papasakojau apie energetikos problemas Lietuvoje ir jos regione, nustebau, nes jis nemažai apie tai žinojo ir pats. Pristačiau jam idėjas ir planus  daugiau panaudoti saulės energiją Vilniuje, dengiant saulės elementais plokščius gyvenamųjų ir viešųjų pastatų stogus. Tam palankios  ir aplinkybė: pirma – Vilniuje statomos dvi saulės elementų gamybos įmonės, todėl nieko nereikia importuoti. Antra – senus pastatus būtina renovuoti ir nors renovacijos programa stringa, bet jai yra skiriamos ES ir valstybės paramos lėšos. Trečia – pati elektros energijos gamyba panaudojant saulės energiją yra skatinama ir šiuo metu remiama. Svarbus  argumentas, kad saulės energija realiai padidintų nepriklausomybę nuo centralizuotų šilumos bei elektros energijos tiekėjų. Dabar atliekame studiją, kokio galingumo saulės elektrinė galėtų tapti Vilnius jei uždengtume visus sovietmečiu statytų gyvenamųjų bei visuomeninių pastatų stogus ar fasadus. Skaičiuojame kokią naudą tai duotų gyventojams. Įsivaizduokite –Vilnius saulės energijos miestas.
Profesorius teigiamai įvertino tokius planus, bet kartu pažymėjo, kad tai tik vienas iš energijos gamybos būdų, kuris gali būti naudojamas šalia kitų energijos šaltinių. Jo nuomone, ateitis neabejotinai priklauso atsinaujinantiems energijos šaltiniams.  Prof. J.Byrne pažymėjo, kad daugelyje šalių būtent miestai yra naujų technologijų įgyvendinimo lyderiai, nes pasiekti reikalingų susitarimų bei priimti nacionalinio lygio sprendimus užtrunka labai ilgai. Jo nuomone, būtina skirti didelį dėmesį energijos vartojimo mažinimui, nors daugelyje valstybių politikai veikia atvirkščiai ir skatina investicijas į energijos gamybos kiekių didinimą. Jei būtų didesnės investicijos į energijos naudojimo efektyvumą, tai nereikėtų daugelio brangių projektų, taip pat ir atominių elektrinių statybos. Jo požiūris į atominę energetiką skeptiškas, nes joms reikia didelių pradinių investicijų, kurios laikui bėgant tik didėja. Be to branduolinių atliekų saugojimas ir apdorojimas iki šiol nėra tiksliai ekonomiškai apskaičiuotas. Jis nemano, kad JAV bus atominės energetikos renesansas, nes tik JAV pietuose galimos naujos AE statybos, kur yra susiformavusios palankios politinės ir ekonominės sąlygos.

Plačiau…

Svarbiausia šios savaitės žinia tai, jog ilgos Energetikos ministerijos  paieškos surasti strateginį investuotoją Atominės elektrinės (AE) statybai  baigėsi be rezultatų. Iš konkurso pasitraukė vienintelis dalyvis – Pietų Korėjos bendrovė „Korea Electric Power Corp“ („Kepco“). 

Nors premjeras Andrius Kubilius ir kreipėsi į P. Korėjos prezidentą, prašydamas paremti „Kepco“ dalyvavimą konkurse, tačiau tai bendrovės nuomonės nepakeitė. Taigi, strateginis Lietuvos energetikos projektas grižo į pradinę padėtį ir kaip toje Marijono Mikutavičiaus dainoje „Trys milijonai“ – „pabandom iš naujo“.
 
Tačiau, tų kurie labiau gilinasi ir stebi Vyriausybės ir Energetikos ministerijos veiksmus bei darbus, tokia žinia nenustebino. Kai dalyvauja tik vienas konkurso dalyvis, tai jau nėra konkursas, ypač jei nedalyvauja nė vienas didysis ir patyręs pasaulio atominės energetikos industrijos atstovas.
Kita įdomi žinia, tai kad JAV netikėtai viešai išreiškė paramą Baltarusijos AE statyboms. Priminsiu, kas užmiršo, kad Baltarusija Atominę elektrinę planuoja statyti šalia Vilniaus.  Prioritetinė naujos AE vieta -Astravo aikštelė Gardino srityje. Atstumas nuo šios aikštelės iki Lietuvos sienos yra 23 km, o iki sostinės Vilniaus – mažiau nei 40 km. Reaktoriaus aušinimui planuojama naudoti Neries upės vandenį. Statybos parengiamieji darbai jau pradėti, o pirmą reaktorių norima eksploatuoti – 2016 m. Aišku, ši data labai jau optimistinė. Apie šiuos planus ir įtaką Vilniui rašiau ne kartą savo Blog‘e:
Ar turime laiko pradėti viską iš naujo, ar šio konkurso rezultatai „be rezultatų“ nepalaidojo  Lietuvos strateginio energetikos projekto, o kartu ir jau dešimtis milijonų tam išleistų litų?
Nieko vertas premjero Andriaus Kubiliaus dūsavimas: „Mes matėme daug pastangų per visus metus, įvairių iniciatyvų tariamai statyti elektrines Baltarusijoje ar Kaliningrade ir daug kitų veiksmų, kai patys Kremliaus vadovai lankėsi daugelyje Europos valstybių, stengdamiesi atkalbėti potencialius investuotojus“. Ir iš kur tas gebėjimas nematyti realybės ir dar nesigėdinti to rodyti visoje Europoje. Deja, ne tariamų iniciatyvų, nes Kaliningrado srityje statybos jau vyksta, o dalis Visagino specialistų jau turi ir sutartis dėl persikėlimo dirbti į Karaliaučiaus apskritį. Be to, Lietuva už savo ir ES pinigus tiesdama jungtis į Švediją ir Lenkija taip pat prisideda prie šio projekto.

Plačiau…