Paradoksali situacija Lietuvoje. Bedarbystė 16 proc., o įmonės skundžiasi, kad neranda darbuotojų. Darbdavių organizacijos ragina Vyriausybę leisti į Lietuvą įvežti pigesnės darbo jėgos iš kitų šalių. Kodėl taip yra?
Pastaruoju metu Lietuvoje įmonės, dalyvaujančios valstybės institucijų ir savivaldybių viešųjų pirkimų konkursuose, siekdamos didesnio konkurencinio pranašumo mažindavo darbuotojų darbo užmokestį, dažnai iki minimumo. Daug įtakos, žinoma, tam turėjo ekonominė krizė bei noras bet kokiomis sąlygomis laimėti konkursus. Suprantamas ir pateisinamas darbuotojų atsisakymas dirbi už minimalų atlygimą.
 
Todėl matydamas šią problemą, siūlau tobulinti Viešųjų pirkimų tvarką. Jau vakar kreipiausi į LR Vyriausybę bei Viešųjų pirkimų tarnybą, siūlydamas papildyti LR viešuosius pirkimus reglamentuojančius teisės aktus reikalavimu, kad valstybės institucijų ir savivaldybių perkančiosios organizacijos, atlikdamos paslaugų ar darbų pirkimus, konkurso sąlygose numatytų šiuos darbus vykdysiančių darbuotojų atlyginimų statistinius vidurkius pagal Statistikos departamento duomenis. Konkurso dalyviai negalėtų pateikti darbų ar paslaugų kainos, kuriose darbuotojų atlyginimų vidurkiai būtų mažesni. Taip būtų sudarytos vienodos konkurencijos sąlygos, nes dabar įmonės, kurios rūpinasi darbuotojais, jų užmokesčiu bei darbo sąlygomis, praktiškai negali konkuruoti su įmonėmis, kurioms darbuotojas tik pigi darbo jėga. Kartu tai verstų darbdavius konkuruoti ne  darbuotojų atlyginimų sąskaita, o geresniu darbo organizavimu ar technologiniais sprendimais. Tačiau čia turi būti aiški ir sąžininga valstybės pozicija. Faktiškai ji ir yra atsakinga už tai, nes skatina darbuotojų  išnaudojimą.

Mano siūlymas labai paprastas: taupyti reikia ir tai yra netgi būtina, tačiau ne darbuotojų atlygio sąskaita. Kodėl mes turime vežtis darbo jėgą iš užsienio, kai turime tiek darbingai nusiteikusių savo tautiečių. Dabartinė situacija darbo rinkoje skatina emigraciją ir šešėlinę ekonomiką.  Siūlomi minimalūs (ar dažnai vokeliuose) atlyginimai  darbuotojus demotyvuoja ir žeidžia žmogiškąjį orumą. 

Plačiau…

Pastaruoju metu degalų kainos šalyje šokteli į viršų vos ne kasdien. Kai kas siūlo boikotuoti vieną ar kitą degalinę ar protestuoti prie Vyriausybės. Taigi, tokie įvykiai skatina pasidomėti, kiek šiandien kainuoja išlaikyti, pastaruoju metu labai brangiu tapusį „šeimos draugą“ – automobilį.

Neseniai „Verslo žinių“ dienraštyje radau pateiktą statistiką, kiek turėtų kainuoti degalai, kad žmonės atsisakytų automobilio.  Maždaug 30 proc. apklaustųjų teigė, kad atsisakytų automobilio jei degalų kaina siektų 7 -10 litų ir daugiau, 20 proc. jei benzino kainos pasiektų 5 -7 litus, o 11 proc. vairuotojų ir dabar jau rečiau naudoja automobilį. Degalų kainų kylimas skatina žmones atsisakyti nuosavos transporto priemonės ir dažniau naudotis viešuoju transportu, nes automobilis jau  tampa labai brangiu „šeimos nariu“. Tokia situacija reikalauja ir didesnių investicijų  į viešąjį transportą, juk jis gerokai naudingesnis ir pigiau kainuoja, lyginant su automobiliui skiriamomis išlaidomis.

Verta atkreipti dėmesį ir į vienos degalų bendrovės prezidento pasisakymą, jog  litras benzino, ir litras dyzelino be mokesčių  galėtų kainuoti apie 2 Lt. Paradoksalu, bet  per visus kainų kylimo metus degalų kaina be mokesčių, padidėjo kažkur apie 50 ct litrui, o visą kitą dabartinės degalų kainos dalį sudaro mokesčiai.

Taigi, kiek kainuoja vieno automobilio išlaikymas? Dar 2006 metais, kai už litrą benzino mokėdavome šiek tiek daugiau nei 3 litus, automobilio išlaikymas asmeniui kainuodavo beveik 9000 litų, o savivaldybei –1000 litų (įskaičiuojant kelių valymą, remontą, priežiūrą). O kiek automobilio išlaikymas kainuoja šiandien, kai degalų kaina siekia apie 4,5 lito…?

 Vieno portalo paskaičiavimais šiandien išlaikyti automobilį reikia apie 11 tūkst. litų, plius dar eksploatacinės išlaidos, kurios yra beveik 5 tūkst. litų.  Automobilio išlaikymas tampa prabanga. Palyginus su europinėmis degalų kainomis Lietuvoje šiuo metu vyraujančios kainos yra sąlyginai  labai didelės, nes žmonių atlyginimai, lyginant su kitų Europos sąjungos šalių,  yra labai maži. Degalų kainų augimas, be jokios abejonės, turės įtakos ir kitų paslaugų bei produktų kainų augimui.

Praėjusią savaitę premjero pareiškimai stebino nenuoseklumu ir buvo permainingi kaip ir orai Lietuvoje. Vieną dieną Andrius Kubilius viešai džiūgauja dėl didelių sąskaitų už šildymą ir tikisi, kad jos paskatins gyventojus renovuoti daugiabučius, o kitą išreiškia susirūpinimą didelėmis sąskaitomis Vilniuje. Keistai nuskambėjo premjero A. Kubiliaus pareiškimas ir susirūpinimas didelėmis šilumos kainomis Vilniuje. Taip pat premjeras savo pranešime priekaištauja „Vilniaus energijai“ už tai, kad įmonė platina informaciją, kuri informuoja vartotojus apie tai, kad šilumos kainas reguliuoja valstybė vadovaudamasi įstatymais. Kartu pateikiama informacija, kas sudaro šilumos kainą. Kaip visada, ši Vyriausybė imasi efektyvių veiksmų  – sausio 25 d. skubiai bus sušauktas pasitarimas dėl sąskaitų už  šildymą vartotojams Vilniaus mieste, kuriam vadovaus pats Ministro Pirmininko kancleris.
Taip šilumos kainos didelės ir  ypač dabar, kai labiau nei šalčiai žmones spaudžia bedarbystė, sumažėję atlyginimai bei padidėję mokesčiai.
Tik niekaip nesuprantu, kodėl Ministras Pirmininkas pasipiktino teiginiu, kad šilumos kainas reguliuoja valstybė? Ar tai blogai? O gal taip visuomenė rengiama naujam Vyriausybės sprendimui – atsisakyti šilumos kainų reguliavimo? Vyriausybė jau nusprendė atsisakyti elektros kainų antkainių reguliavimo, palikdama tai rinkai ir konkurencijai.
Keista, kad premjero dėmesio susilaukė tik vilniečiai, kurių šilumos kainos didelės, bet  tikrai nėra didžiausios. Kaune šilumos kaina 25.59 ct./kWh, Prienuose  32,26 ct/kWh., o Anykčiuose net 34,4 ct/kWh.  Daugiau informacijos apie šilumos kainas Lietuvoje čia .

Plačiau…

Belieka, tik dar kartą pakartoti poziciją, kurią buvau išsakęs dar 2009 metų sausio mėnesį,  kai Vyriausybė  ketino įrengti kasos aparatus turgavietėse. Tuo metu tarp koalicijos partnerių vyko didelės ir aštrios diskusijos dėl tokio Vyriausybės ketinimo. Buvo atlikta ir ne viena analizė bei vertinimas. Vyriausybės siūlymas įrengti kasos aparatus buvo grindžiamas tuo, kad turgavietėse nelegaliai prekiaujama iš Lenkijos atvežta mėsa su lengvatiniu pridėtinės vertės mokesčiu, todėl nukenčia vietos gamintojai ir perdirbėjai. Tačiau tokio ketinimo atsisakyta, nes buvo priimta nuomonė, kad kasos aparatai šešėlio nesumažins, tik stipriai paveiks smulkųjį verslą. Faktiškai jis bus priverstas keisti juridinę veiklos formą arba nutraukti veiklą, o tai reiškia – papildyti bedarbių gretas.

Kas nutiko per tuos dvejus metus, kad Vyriausybė vėl taip aršiai stumia privalomą kasos aparatų įvedimą turgavietėse. Negi, tai bus parodomoji kovos su šešėliu akcija?
Reikia priminti, kad atsisakius kasos aparatų turgavietėse tais pačiais 2009 metais buvo priimti geri ir teisingi sprendimai, kurie išsprendė neapskaitytos lenkiškos produkcijos pardavimo problemą. Pirma – įsigaliojus sugriežtintoms verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklėms, verslo liudijimų savininkai neteko teisės parduoti žemės ūkio ir maisto produktus gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus. Antra – turgaviečių administracijos privalėjo fiksuoti prekių įvežimą ir išvežimą iš turgaviečių, o kilmės dokumentus, važtaraščius ir sąskaitas faktūras laikyti užantspauduotus.
Sugriežtinta kontrolė ir papildomai priskirtos valstybinės kontroliuojančios institucijos, taip pat ir policija turi tikslią informaciją apie apyvartą turgavietėse. Taigi, čia kasos aparatas nieko neišspręs.  Jis neprivers prekybininkų su verslo liudijimais, pasiekus 100  tūkst. litų apyvartą, registruotis PVM mokėtoju vien dėl sudėtingos apskaitos ir mažo prekybos pelningumo. Taigi, tai vėl administracinėmis priemonėmis bandoma priversti smulkųjį verslą keisti veiklos formą, persiregistruoti į uždarąją akcinę bendrovę.
Ši Vyriausybė nuo 2008 metų „naktinės mokesčių reformos“ kryptingai ar tiesiog dėl kompetencijos stokos naikina smulkųjį ir vidutinį verslą. VMI duomenimis, verslo liudijimus turinčių gyventojų skaičius per pastaruosius dvejus metus sumažėjo net 35 proc.: 2008 m., juos turėjo 99,2 tūkst. gyventojų, o 2010 m. -  jau tik 64,6 tūkst. gyventojų. Atitinkamai, pagal paskelbtus „Eurostat“ bedarbystės rodiklius, Lietuva aplenkė Latviją. Tik Ispanijoje nedarbo lygis (20,6 proc.) yra didesnis nei Lietuvoje, kurioje šiuo metu bedarbystė pasiekė 18,3 procento, o Latvijoje – 18,2 procento. Kasos aparatų įrengimas ir dėl to išaugusi administracinė našta paskatintų dalį legaliai dirbančių smulkių verslininkų pereiti į šešėlį, nemokėti jokių mokesčių ir papildyti socialiai remtinų asmenų gretas. 

Plačiau…