Šių savivaldos rinkimų pagrindinė tema buvo sąskaitos už šildymą ir šilumos ūkis.  Aktyviai diskusijose dalyvavo ne tik kandidatai į miesto tarybas, bet ir Lietuvos Vyriausybė, įskaitant ir Energetikos ministeriją. Daugiausiai kaltinimų dėl aukštų šilumos kainų susilaukė pačios šilumos tiekimo įmonės ir savivaldybės. Tuo tarpu pagrindinė aukštų šilumos kainų priežastis – kuro kainos, likdavo  nutylėtos. 
Kaip pertvarkyti šilumos ūkį, kad būtų daugiau skaidrumo ir aiškumo šilumos vartotojams, o Vyriausybė neliktų nuošalyje ir padėtų savivaldybėms valdyti sudėtingą ūkį, ypač tą dalį, kuri išskirtinai yra nacionalinės valdžios kompetencijoje?
Siūlymas: Lietuvos Vyriausybė turi centralizuoti viso kuro (dujos, mazutas, biokuras), naudojamo šilumai, užpirkimą, šį darbą pavedant Energetikos ministerijai (naujai įsteigtai valstybinei įmonei).
Iki šiol dujas, mazutą ar biokurą šilumos tiekimo įmonės perka savarankiškai, skelbdamos viešuosius pirkimus.  Tačiau derybos su dujų tiekėjais sunkiai įmanomos, nes sąlygas monopolinėje dujų rinkoje diktuoja tiekėjas. Todėl tik Energetikos ministerija, apjungusi visus reikalingus metinius kuro kiekius šilumai gaminti, gali efektyviai derėtis dėl kuro užpirkimų. Prie derybų dėl mažesnių kainų prisidėtų ir masto ekonomija. Toks žingsnis paskatintų integruotai suvokti bei spręsti vietos savivaldos ir nacionalines energetikos problemas. Ypač tai aktualu mažesnėms savivaldybėms, kurioms savarankiškai sudėtinga derėtis su kuro tiekėjais dėl mažesnių kainų, įgyvendinti projektus leidžiančius naudoti pigesnį vietinį kurą, ir taip mažinti šilumos kainas gyventojams.  Be to, dažnai importuojamo kuro kainas gali nulemti ir vykdoma užsienio politika, kurios savivaldybės negali įtakoti. Šilumos skirtos būstams Lietuvoje šildyti gamybai 2009 metais buvo nupirkta:
• Dujų – už 800 mln. Lt
• Mazuto – už 80 mln. Lt
• Biokuro – už 125 mln.Lt
• Kito kuro (anglis, skalūnų alyva ir pan.) – 6.879 t.
Tai daugiau nei milijardas litų per metus, kuriuos galima naudoti ženkliai efektyviau.  Valstybės centralizuotas kuro užpirkimas  padėtų išvengti kuro tiekimo monopolizacijos, padidintų skaidrumą ir valstybinio reguliuotojo įtaką šilumos ūkio sektoriuje.

Šilumos tiekimo įmonės būtų atsakingos  už šilumos tiekimo paslaugos kokybę, šilumos ūkio priežiūrą bei modernizaciją. Gyventojų gaunamas  sąskaitas sudarytų dvi dalys: pirmoji – už šilumos tiekimo paslaugą, antroji –už kurą, kuris buvo sunaudotas  pateiktai šilumai gaminti ir kurį visiems šilumos gamintojams centralizuotai užpirktų Energetikos ministerija ar jos įsteigta valstybinė įmonė.
Bendras daugiabučių plotas Vilniuje šiuo metu yra 11.043.618 m². Pagal pirminius  skaičiavimus šilumos tiekimo paslauga ir ūkio priežiūra Vilniuje kainuotų apie 0.99 Lt už vieną kvadratinį metrą per mėnesį, kitą kainos dalį sudarytų apmokėjimas už kurą, sunaudotą šilumai gaminti.  Didėjant  vartotojų skaičiui, atitinkamai mažėtų mėnesinė įmoka už vieną kvadratinį metrą, pvz. daugiabučių plotui padidėjus  10 proc., mokestis už šilumos tiekimo paslaugą mažėtų 9,1 proc. (iki 0,90 Lt/ m²/mėn be PVM).  Tokia galimybė numatyta LR šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad šilumos kaina gali būti vienanarė arba dvinarė, ir ją nustatytų Valstybinė kainų energetikos kontrolės komisija.  Be kita ko, vienodas mokestis už šilumos tiekimo paslaugą, skaičiuojant nuo būsto kvadratinio metro, būtų ir socialiai teisingas.

Toks kuro užpirkimo ir  tiekimo būdas sudarytų puikias galimybes Vyriausybei pagaliau susiskaičiuoti ir teisingai pasirinkti kuro rūšis, kurios mažintų sąskaitas už šilumą, didintų energetinę šalies nepriklausomybę ir skatintų būsto renovaciją. Pagaliau būtų aiškumas, kiek ir už ką moka vartotojai.

Žymus laikraščio „The New York Times“ apžvalgininkas Thomas L.Friedman  viename iš savo komentarų parašė: „Economics is not war. It can be win-win“. (Ekonomika tai ne karas. Laimėtojais turi būti abi pusės.)

Atrodo, kad šį pamatinį tvarių ir ilgalaikių ekonominių santykių principą pamiršome Lietuvoje. Toks įspūdis susidaro vertinant daugelį valdžios veiksmų bei pasisakymų, nors negalima nepaminėti ir verslo atstovų, kurie santykiuose su valdžia tik save įsivaizduoja vieninteliais laimėtojais. Užmirštant, kad ne valdžia lieka pralaimėtoju, o piliečiai.

Tokia karinga ir neprognozuojama aplinka tikrai nekuria palankios aplinkos verslui Lietuvoje veikti, o daugiau primena besivystančių valstybių partijų karus perskirstant rinką ir valstybinius užsakymus, kur žaidžiama ne pagal taisykles, o su taisyklėmis.

Dar praėjusiais metais Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Žilvinas Šilgalis, siekdamas užtikrinti ULEB Eurolygos krepšinio turnyrų transliacijų prieinamumą nemokamų televizijos kanalų žiūrovams, kreipėsi į Vyriausybę ragindamas skubiai parengti visuomenei reikšmingų įvykių sąrašą į jį įtraukiant ULEB Eurolygos krepšinio turnyrą ir kuo skubiau šį sąrašą suderinti su Europos Komisija. Tam, kad Vyriausybei būtų lengviau apsispręsti, Seimas priėmė naujos redakcijos Visuomenės informavimo įstatymą, pagal kurį Lietuvos televizijos programų transliuotojai, įsigiję išimtines teises rodyti įvairias sporto varžybas, privalės tai daryti tiesiogiai nemokamais televizijos kanalais, jei tos varžybos bus įtrauktos į Lietuvai ypatingai svarbių įvykių sąrašą.
Vyriausybė dar 2009 m. turėjo parengti naują visuomenei reikšmingų įvykių sąrašą, bet iki šiol delsia ir nenori įtraukti Eurolygos į tokį sąrašą. Esą, tai komercinis turnyras, todėl tegu krepšinio šalies sirgaliai perka „Viasat“ paketus ir taip stebi Lietuvos komandų kovas Europoje. Keistas motyvas, nes kaip rodo Seimo parlamentinių tyrimų departamento atliktas tyrimas, kitų Europos šalių vyriausybės labiau gina savo sporto sirgalius bei jų pinigines.
 Daugelyje Europos valstybių skirtingos ir populiarios sporto šakos yra įtrauktos į nemokamai privalomų transliuoti laidų sąrašą. Pavyzdžiui: Austrija -  Europos vyrų futbolo čempionato rungtynės, jei dalyvauja Austrijos nacionalinė komanda, Europos vyrų futbolo čempionato pirmosios, pusfinalių ir finalo rungtynės, Austrijos futbolo taurės finalas; Belgija – visos rungtynės, kuriose dalyvauja Belgijos vyrų rinktinė, Čempionų lyga, rungtynės, kuriose dalyvauja Belgijos klubai, tiesiogiai ir nuolatos; Tour de France dviračių lenktyvės; Suomija – Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) rengiamos Europos futbolo čempionatų pirmosios, ketvirtfinalio, pusfinalio ir finalo rungtynės ir Suomijos komandos rungtynės, Tarptautinės ledo rutulio federacijos (IIHF) organizuojami Pasaulio vyrų ledo rutulio čempionatai, Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) organizuojami Šiaurės šalių pasaulio slidinėjimo čempionatai ir t.t.

Plačiau…

Prieš kelias dienas Vilniaus arkivyskupijos organizacija „Caritas“ paragino Vyriausybę, Seimą ir savivaldybes keisti socialinio būsto aprūpinimo sistemą ir vietoj būsto skyrimo mokėti nuompinigius. Jų vertinimu, tai padėtų aprūpinti namais jų neturinčius ir sutaupytų valstybės lėšų.
Pritariu, tai – neabejotinai geras ir teisingas pasiūlymas. Nuoma padėtų išspręsti keletą problemų: greitai aprūpinti būstu daugumą žmonių, kurie metų metais laukia eilėje. Šiuo metu Vilniuje apie 5000  vilniečių laukia socialinio būsto. Būsto nuoma padėtų socialiai sudėtingoms šeimoms  gyventi skirtingose miesto vietose. Dabartinė socialinio būsto statybos programa Vilniaus mieste praktiškai koncentruota vienoje vietoje – Pilaitėje, o specialistai puikiai žino, kad tai apsunkina tokių šeimų integraciją bei didina socialinę atskirtį.
Ką reikėtų padaryti? Be abejonės, pirmiausia atsisakyti termino „socialinis būstas“.  Modernūs miestai nebeturi tokios sąvokos, nes ji laikoma žeminančia. Tiesiog tai vadinkime „miesto būsto fondu“, kuris nuomojamas skirtingoms šeimoms pagal įstatymų nustatytas paramos programas. Žmonės, laukiantys miesto būsto, siekia turėti ilgalaikę garantuotą nuomos sutartį ir mažesnę nuomos kainą. Vilniuje „socialinio būsto nuomos kaina“ yra nuo 2.0 iki 3.50 lt. už 1. kv.m. Taigi, 40 kv.m. būsto nuoma  mėnesiui kainuoja apie  100 – 130 Lt,  plius komunaliniai mokesčiai.
Antra – turime pradėti naują municipalino būsto  programą, kuri skatintų būsto nuomą, o ne pirkimą. Tokios programos esmė – ilgalaikė būsto nuoma ir keitimo pagal poreikį galimybė. Jauna šeima nuomojasi vieno kambario būstą, susilaukus vaikų – dviejų ar trijų ir t.t. Turime ne vieną gerą pavyzdį Europos miestuose.

Plačiau…

Vilniaus miesto  vizija ir strateginis tikslas iki 2020 metų – tapti Vidurio ir Rytų Europos moderniausiu miestu, politikos, verslo bei kultūros centru. Tačiau šis tikslas yra aiškus ir suvokiamas tik specialistams,  o žmonėms ir net politikams reikia aiškiai suprantamo tikslo, kuris būtų konkretus ir priimtinas daugeliui žmonių. Būtų labai gerai, kad toks tikslas taptų kriterijumi ir priimant sprendimus bei atsakant į klausimą – „tai mus priartina prie tikslo ar ne?“. 

Todėl ir išsikeliame tokį ambicingą tikslą –Vilniuje 2020 metais  vidutinis atlyginimas su mokesčiais bus 6400 Lt.  Būtent toks 2020 m. atlyginimo dydis  buvo numatytas 2002 metais patvirtintame Vilniaus miesto strateginiame plane. Taigi, tai – ne naujas pažadas, o ir šiuo metu galiojantis sprendimas, kuris politikų buvo tiesiog užmirštas. Daugelis politikų užmiršta ką pasižadėję ar patvirtinę įvairiose strategijose.
Didesnis atlyginimas – aktualus visiems. Politikai bei tarnautojai turi skirti visą savo energiją bei žinias tam, kad didėtų žmonių pajamos. Jos padės atkurti žmonių orumą, stabdys tautiečių emigraciją, skatins miesto, o kartu ir šalies, ekonomikos augimą bei miesto biudžeto didėjimą.
Be abejonės, tai – ambicingas tikslas, kurį pasiekti bus nelengva. Ne politikai padidins atlyginimus. Mano pažadas ir įsipareigojimas, padaryti viską, kad tai pavyktų visų bendromis pastangomis.

Su ekonomistais atlikome ne vieną analizę ir skaičiavimus. Per aštuonerius metus nuo 2000 iki 2008 metų atlyginimas Vilniuje padidėjo daugiau nei dvigubai, nuo 1100 iki 2540 Lt. Nuo 2009 metų dėl ekonomikos nuosmukio vidutinis darbo užmokesčio augimas mūsų šalyje sustojo ir net apie 8 proc.  sumažėjo. Vilniaus apskrityje 2008 metais buvo sukuriama BVP už 43,6 milijardus litų. Vienas vilnietis 2008 metais sukurdavo BVP už 51 tūkstantį litų. Bet tai mažiau nei mūsų kaimynių sostinių gyventojai, pavyzdžiui: Talino gyventojas už 68.6 tūkstančius, o Rygos už 60 tūkstančių. Turime išsiaiškinti, kodėl ir kas nulėmė šiuos skirtumus. Siekiant tikslo – 6400 Lt vidutinio atlyginimo, iki 2020 metų turėsime padidinti BVP Vilniuje daugiau nei dvigubai, o vienas vilnietis turės sukurti vertės už 112 tūkstančių litų. Toks tikslas aiškiai formuoja uždavinius ir padeda parinkti konkrečias priemones, kurios skatintų augti atskirus ekonomikos sektorius. Pavyzdžiui, turistų ir lankytojų skaičių turime padidinti per 10 metų nuo 650 tūkstančių iki 2,3 milijono per metus. Tam būtina atkurti bazinį oro vežėją. Bankrutavus avia kompanijai „FlyLAL“ šalies, o ypač Vilniaus BVP prarado apie 1.5 milijardo litų BVP.  Siekiant tikslo – 6400 Lt visuotinio atlyginimo – reikės nemažiau kaip 20 proc. padidinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbo efektyvumą, skatinti tiesiogines užsienio investicijas, plėtoti konkurencingą ir didelę pridėtinę vertę turinčias verslo šakas. Turėsime eksportuoti medicinos paslaugas, o ne  medicinos specialistus. Būtina skatinti užsienio studentų mokamas  studijas Vilniuje. Tai koreguotų ir švietimo programas, nes kiekvienas vilnietis turi puikiai šnekėti angliškai ir rusiškai.
Pinigai, kurie gali likti Vilniuje, turi likti čia ir skatinti mūsų ekonomiką, pvz.: biokuro gamyba vietoje šilumai gaminti naudojamų dujų.

Plačiau…