Dažnai aprašau savo įdomiausius gyvenimo susitikimus, pokalbius ar keliones. Gal ir gera knyga kada nors būtų. Pasidalinsiu vieno tokio pokalbio fragmentu.

Vieną vakarą sėdėjau prie bendro stalo kartu su legendiniu violončelininku ir dirigentu  maestro Mstislavu Rostropovičiumi  ir maloniai bendravome  rusų ir anglų kalbomis. Maestro puikiai žinojo situaciją Lietuvoje (2004 metai), todėl  pasižymėjau keletą jo pasakytų minčių, kurios tada ir dabar man asmeniškai yra labai svarbios:
„Patikėkite manimi, aš gerai pažįstu politikus. Dažniausiai jie nieko konkretaus nedirba ir nekuria, todėl jie baisiai nemėgsta tų, kurie kažką veikia ir padaro. Prieš dirbantį politiką nuolatos kovoja minios dykaduonių. Aš asmeniškai imuosi atsakomybės už jūsų ateitį, nes jūs dar jaunas ir jums visas gyvenimas priešakyje“.
Maestro prisiminė ir kai jis buvo išvarytas iš Sovietų sąjungos 1974 m. Vėliau jis koncertavo Romoje, o po pasirodymo jį pasikvietė Popiežius Paulius VI ir padovanojo šventintą kryželį. Linkėdamas  sėkmės, Popiežius pasakė grąžų palinkėjimą: ,,Žemę ir dangų jungia savotiškos kopėčios, tikintį žmogų ir Dievą taip pat. Šiuo metu jūs esate viduryje šių kopėčių, todėl kiekvieną kartą, kai tik žengsite žingsnį pagalvokite – ar šis žingsnis kopėčiomis aukštyn, ar žemyn.
Maestro linktelėjo prie manęs ir  pridūrė: ,,Visada prieš kažką darydamas taip ir galvoju, o jei žengteliu laiptelį žemyn, tai po to šaunu dešimt  laiptelių į viršų …“

Pastaruoju metu degalų kainos šalyje šokteli į viršų vos ne kasdien. Kai kas siūlo boikotuoti vieną ar kitą degalinę ar protestuoti prie Vyriausybės. Taigi, tokie įvykiai skatina pasidomėti, kiek šiandien kainuoja išlaikyti, pastaruoju metu labai brangiu tapusį „šeimos draugą“ – automobilį.

Neseniai „Verslo žinių“ dienraštyje radau pateiktą statistiką, kiek turėtų kainuoti degalai, kad žmonės atsisakytų automobilio.  Maždaug 30 proc. apklaustųjų teigė, kad atsisakytų automobilio jei degalų kaina siektų 7 -10 litų ir daugiau, 20 proc. jei benzino kainos pasiektų 5 -7 litus, o 11 proc. vairuotojų ir dabar jau rečiau naudoja automobilį. Degalų kainų kylimas skatina žmones atsisakyti nuosavos transporto priemonės ir dažniau naudotis viešuoju transportu, nes automobilis jau  tampa labai brangiu „šeimos nariu“. Tokia situacija reikalauja ir didesnių investicijų  į viešąjį transportą, juk jis gerokai naudingesnis ir pigiau kainuoja, lyginant su automobiliui skiriamomis išlaidomis.

Verta atkreipti dėmesį ir į vienos degalų bendrovės prezidento pasisakymą, jog  litras benzino, ir litras dyzelino be mokesčių  galėtų kainuoti apie 2 Lt. Paradoksalu, bet  per visus kainų kylimo metus degalų kaina be mokesčių, padidėjo kažkur apie 50 ct litrui, o visą kitą dabartinės degalų kainos dalį sudaro mokesčiai.

Taigi, kiek kainuoja vieno automobilio išlaikymas? Dar 2006 metais, kai už litrą benzino mokėdavome šiek tiek daugiau nei 3 litus, automobilio išlaikymas asmeniui kainuodavo beveik 9000 litų, o savivaldybei –1000 litų (įskaičiuojant kelių valymą, remontą, priežiūrą). O kiek automobilio išlaikymas kainuoja šiandien, kai degalų kaina siekia apie 4,5 lito…?

 Vieno portalo paskaičiavimais šiandien išlaikyti automobilį reikia apie 11 tūkst. litų, plius dar eksploatacinės išlaidos, kurios yra beveik 5 tūkst. litų.  Automobilio išlaikymas tampa prabanga. Palyginus su europinėmis degalų kainomis Lietuvoje šiuo metu vyraujančios kainos yra sąlyginai  labai didelės, nes žmonių atlyginimai, lyginant su kitų Europos sąjungos šalių,  yra labai maži. Degalų kainų augimas, be jokios abejonės, turės įtakos ir kitų paslaugų bei produktų kainų augimui.

Vakar baigėsi tris savaites trukęs nepriklausomų kandidatų į Savivaldybių tarybas parašų rinkimo laikas. Norėčiau padėkoti visiems, kurie pasirašė, agitavo ir savo noru rinko parašus už mane ir mano komandos narius. Jūsų dėka asmeniškai surinkau beveik penkis su puse tūkstančio balsų. Bendrai už mane ir mano komandą buvo surinkta apie    80 000 vilniečių parašų. Žinoma, kai kurie balsai kartojasi, tačiau tai vis tiek yra labai didelis palaikančiųjų skaičius. Dėkoju už tai visiems ir kiekvienam.

Šiais metais  pirmą kartą buvo galima kandidatus paremti internetu. Manau, kad tai pirmas žingsnis link to, jog kada nors ir pačių rinkimų metu savo balsą bus galima atiduoti internetu ir taip atlikti pilietinę pareigą. Partijos nebegalės  ilgai priešintis tokio sprendimo priėmimui.

Dėkingas esu ir už palaikymo žodžius, betarpišką norą padėti, jau buvau primiršęs tą jausmą, kai aktyvus žmonių  skatinimas siekti tikslo, jų palaikymas įpareigoja vykdyti pažadus.

Parašų rinkimas man kartu buvo ir galimybė susitikti su  žmonėmis, padiskutuoti apie tuos laikus, kai Vilnius buvo optimistų miestas, kai jame žmonės jautėsi gerai ir žinojo, jog viskas yra įmanoma.

Dar vienas įdomus pastebėjimas, netgi sakyčiau apklausa,  buvo tokia, jog paaiškėjo, kad net 50 procentų Vilniaus gyventojų nėra  deklaravę savo gyvenamosios vietos mieste. Tai problema, apie kurią jau ne kartą esu kalbėjęs. Keista, jog nuo pat studijų laikų čia gyvenantys, dirbantys piliečiai vis dar neužsiregistravę Vilniuje. Teko nustebti, kai vieno draugo advokato kontoroje, renkant parašus, paaiškėjo, kad tik 6 iš 25 darbuotojų savo gyvenamąją vietą deklaravę Vilniuje, nors čia gyvena ir dirba jau nuo studijų pabaigos.
 Tokių pavyzdžių priežastys labai paprastos: pirma, atvažiavę iš kito miesto ir pradėję dirbti Vilniuje, žmonės tiesiog pamiršta persiregistruoti, antra, kai kurie teigia, jog nedeklaruoja savo gyvenamosios vietos sostinėje, nes draudimas pigiau kainuoja mažesniame mieste ir t.t. Ką tai reiškia?

Plačiau…

„Kiekviena maža tauta per kančią tampa didelė“ (H. Ibsenas)

Teisus norvegų rašytojas Henrikas Ibsenas, sakydamas, kad tik kančia padeda išaugti. Rytoj bus praėję lygiai dvidešimt metų nuo dienos, kai pajutome, kokia brangi yra Laisvė, koks vis dėlto nepamirštamas ir prasmingas 1991-ųjų sausio 13-ąją žuvusiųjų atminimas. Tada buvo padėtas didžiulis ir tvirtas pagrindas mūsų Laisvei.

Ir taip sakau ne todėl, kad prisidėčiau prie visų išsakytų padėkos žodžių, prisiminimų, gražių pasisakymų, ne. Tokiu įrašu noriu pabrėžti, kad tik laisvai mąstantis ir egzistuojantis žmogus gali kurti valstybę, kuri, deja,  ilgą laiką buvo ne mūsų rankose.

Ir visos kalbos, vaizdo įrašai, atsiminimų knygos apie 1991-ųjų sausio 13-ąją bus prasmingos tiek, kiek sugebės paveikti kiekvieno mūsų sąmonę, uždegti mus naujiems žygiams ir darbams.

Taigi šiandien, prisimindamas tos dienos įvykius, galiu pasakyti, kad kiekvienam iš mūsų ta diena bus svarbi tol, kol  ji bus gyva istorija, kol nenustosime pasakoti, kalbėti ir didžiuotis tais, kurie dėl Laisvės aukojo gyvybes. Belieka tik pridurti, kad Sausio 13-oji tai tautos vienybės ir Laisvės ginimo diena.

Nuo sausio 1 d. nacionalinės vizos į Lenkiją baltarusiams bus nemokamos –tokia gerą žinią paskelbė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai. „Tai yra aiškus Lenkijos solidarumo su Baltarusijos visuomene simbolis. Ypač norime paremti europietiškas tendencijas Baltarusijoje, taip ryškiai išreikštas gruodžio 19 dieną“, – pridūrė URM atstovas spaudai.
Puikus užsienio diplomatijos pavyzdys – paremti demokratinius procesus ne politiniais pranešimais, kurie dažniausiai lieka išgirsti ne tų, kuriems jie skirti, o konkrečiais sprendimais, kurių laukia daugelis baltarusių. O kartu tai ir ekonominės diplomatijos pavyzdys, nes neabejotinai atvykstantys turistai iš Baltarusijos į Lenkiją, prisidės ir prie taip augančio Lenkijos BVP augimo.   
Ir kaip beviltiškai atrodo Lietuvos Užsienio reikalų ministro skubi reakcija į paskelbtą žinią iš Lenkijos: „Lietuva vėl žada imtis iniciatyvos, kad Baltarusijos piliečiai nacionalines Lietuvos vizas gautų nemokamai arba už simbolinę kainą“, – pranešė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Dar kartą ramiai perskaitykite ministro pareiškimą: „Lietuva vėl žada imtis iniciatyvos“. Iniciatyvos po to, kai Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius 2009 m. susitiko su buvusiu Lenkijos prezidentu Aleksanderiu Kwasniewskiu, kuris įteikė Lietuvos Premjerui naujausią organizacijos raportą apie padėtį Baltarusijoje. Buvęs Lenkijos Prezidentas teigė, kad jo vadovaujamos organizacijos nuomone, šiuo metu svarbiausia pakeisti dabartinį ES ir Baltarusijos vizų režimą, kuris sukelia nereikalingas kliūtis baltarusiams lankytis ES šalyse. Ministras Pirmininkas A. Kubilius pritarė nuomonei, kad ES neturėtų dirbtinai trukdyti eiliniams Baltarusijos piliečiams atvykti į ES šalis. (www.lrv.lt) Premjeras pritarė, o „Lietuva vėl žada imtis iniciatyvos“.
URM Ministras gali pasimokyti iš privačių iniciatyvų, kai 2008 – 2009 kaimyninės Baltarusijos piliečiai, nusipirkę bilietus į muzikos ir menų festivalį „Be2gether“, Lietuvos vizą gavo nemokamai. Tokia galimybe pasinaudojo apie 1000 baltarusių.  Perkant įprastai Lietuvos viza kainuoja 60 Eurų. Pasirodo, kai norime, tai atsiranda ir  galimybių. Svarbiausia – norėti.

Net Baltarusija prieš kurį laiką padarė žingsnį siekdama  geresnio susisiekimo tarp kaimynų ir sumažino mokesčius už vienkartines vizas, todėl to paties tikisi ir iš Lietuvos. Tačiau Lietuva neskuba džiuginti savo kaimynės ir vėl gi oficialus biurokratinis viešas aktas. URM pranešimas – „Kadangi mes esami Šengeno erdvės nariai, tai Lietuva dabar neturi didelės galios keisti sprendimų. Šiuo metu viskas Europos Bendrijos rankose. Mūsų šalis, kad ir kaip norėtų, neturi didelio lankstumo derėtis dėl vizų kainų mažinimo ar didelių nuolaidų baltarusiams“. Lenkija gali, o Lietuva ne. 
 
Dar 2008 rašiau savo Blog‘e  apie  Vilniuje įvykusį užsienyje dirbančių Lietuvos diplomatų, kuruojančių ekonomiką, komercijos atašė ir Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA) atstovų metinį tradicinį suvažiavimą: „Ekonominės diplomatijos iššūkiai ekonominės krizės akivaizdoje“. Kalbėjusieji pateikė nemažai pavyzdžių, kurie liudija, kad atsainus požiūris  Lietuvai kainuoja milijonus, kurių dabar taip reikia valstybės biudžetui.

Plačiau…