Gimiau 1968 m. vasario 21 d., tad besidomintiems horoskopais galėčiau pasakyti, kad gimiau tarp Vandenio ir Žuvų ženklų, todėl nuo pat gimimo gavau likimo dovaną – rinktis. Jei nepatinka vienas horoskopas ir pranašystė, galiu pasirinkti kitą, nors, žinoma, kad pranašystėmis netikiu.  Mano jauniausioji dukra Emilija gimė 2005 metų vasario mėnesį. Be jos turiu 1993 metais balandį gimusią dukterį Gabrielę ir 1995 metais gimusį sūnų Domantą ir, žinoma, žmoną Agnę, su kuria susituokėme būdami Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės studentais.

Būdamas gal penkerių metų pasakiau sau, kad noriu ištrūkti iš aplinkos, kurioje gyvenau ir pakeisti savo gyvenimą. Nuo mažens žinojau, kad teks pačiam visko siekti, kaip ir tai, jog gyvenime teks pakovoti. Kaip ir visi vaikai, turėjau daugybę pomėgių –  buvau jaunasis ornitologas, sportavau.

Labai mėgau stebėti paukščius ir norėjau studijuoti miškų ūkio technikume, tyrinėjau baltnugarių genių gyvenimą. Baigęs aštuonias klases įstojau į profesinę technikos mokyklą, mokiausi elektros įrenginių priežiūros šaltkalvio specialybės, mokiausi labai gerai, nors tose mokyklose mokytis gerai buvo neįprasta. Besimokydamas ir dirbau, nes reikėjo kažkaip išsilaikyti. Dirbau Jonavos „Azote“, kur pirmą kartą buvau pakviestas padėti buriuotojams jachtose. Tuomet pažadėjau sau, kad būtinai turėsiu savo jachtą, ir dabar buriavimas yra mano didžiulis pomėgis ir geriausios atostogos bei harmoningos gyvenimo filosofijos pagrindas.

Baigęs mokyklą, buvau pašauktas į Sovietų Armiją, kur du metus tarnavau Šiaurės jūrų laivyno pėstininkų brigadoje.

Grįžęs iš armijos, šiek tiek keliavau po Vokietiją, ten dirbau vasaros baruose, nusipirkau pirmąjį savo automobilį, ten dalyvavau istoriniame „Pink Floyd“ koncerte prie Berlyno sienos.

Grįžęs įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos. Studijos truko ilgai, nes dirbau, po pusę metų nebūdavau Lietuvoje, todėl imdavau akademines atostogas, tad diplomą gavau tik 1998 metais. Aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje. Kartu su bendražygiais buvome įsteigę Humanistinio jaunimo sąjungą, kartu su kolega leidome mėnraštį „Homo Sovieticus“. Atgimimas dar stipriau įtraukė į visuomeninę veiklą: dalyvavome Sąjūdžio mitinguose, stabdėme Sovietų armijos paradą, buvau tuo metinės Lietuvos Laisvės Lygos šalininkas.

Tik įstojęs, bet dar nepradėjęs mokytis, įtikinau „Sąjūdžio žinių” laikraščio leidėjus pasiųsti mane į Baku. Mano straipsnius paskelbė ne tik „Sąjūdžio žinios“, bet ir „Komjaunimo tiesa“, nors tebuvau tik įstojęs į žurnalistikos studijas. Vykau ir į karinius konfliktus kitose to regiono vietose, kur susipažinau su „Independent Television News LTD.” atstovais ir pradėjau su jais bendradarbiauti. Netrukus patekau į Iraką, kur tuomet būdamas Lietuvos žurnalistu, turėjau puikias sąlygas filmuoti ir matyti tai, ko negalėjo matyti Vakarų žurnalistai. Apie tai bloge esu parašęs trijų dalių temų ciklą: Karo korespondento užrašai I dalis, II dalis, III dalis.

Toks darbas man buvo labai įdomus, prasmingas, pilnas iššūkių, rizikos ir naujų įspūdžių. Todėl netrukus įkūriau savo bendrovę UAB „Baltijos naujienų agentūra“, kurioje kurdavome ir firmų pristatymus, taip pat konsultuodavau Lietuvoje norinčias pradėti dirbti užsienio kampanijas.

Dar vėliau ėmėme prekiauti elektronikos prekėmis, dalyvavome keliuose privatizavimo aukcionuose, nors nekilnojamąjį turtą pirkdavome jau ne iš valstybės, bet iš jį privatizavusių žmonių.

Vienas iš įdomiausių to meto projektų buvo pastato Sereikiškių parke pardavimas patalpų ieškojusiai JAV ambasadai. Pirmasis milijono dolerių vertės čekis man buvo įteiktas būtent ambasadoje. Tuomet man buvo 26 metai.

Tais pačiais metais mūsų pastangomis Vilniuje buvo atidaryta pirmoji garsios italų kompanijos „United Colors of Benetton“ parduotuvė. Šiuo metu bendrovei, kurioje dirba mano žmona, priklauso tik viena šios firmos parduotuvė „Akropolyje“.

Dar po metų pasirašiau kontraktą su „McDonald’s Europe“ dėl pirmojo Lietuvoje greito restorano atidarymo.

Tuo metu pradėjau kurtis Vilniaus Užupyje, nors dėl tokio mano sumanymo abejojo ir žmona, ir draugai, laikę dabar klestintį Užupį beviltišku rajonu. 1997 metais tapau viešosios įstaigos „Užupio fondas“ steigėju. Užupiečiams pristačiau Užupio Respublikos idėją, kurios pagrindu siūliau kelias taisykles: Užupis yra už, o ne prieš; Užupis yra laisvas ne todėl, kad respublika laisva, o todėl kad jame gyvena laisvi žmonės. Balandžio 1-oji Užupyje tapo gražia švente.

Pajutęs, kad versle pasiekiau tokią ribą, kai reikėjo arba ryžtingai plėstis, arba trauktis, panorau kitokios veiklos. Politika atrodė įdomi sritis. 1996 metais kartu su bendraminčiais organizavau pirmąją Prezidento Valdo Adamkaus rinkimų kampaniją . 1997 metų vasarą sutarėme su Lietuvos Centro sąjunga dėl partinės paramos V.Adamkui ir kartu organizavome pačią rinkimų kampaniją.

1999 tapau Liberalų sąjungos nariu, netrukus ir jos vicepirmininku. Tai mano pirmoji partija, nes kartais žiniasklaidoje klaidingai nurodoma, kad buvau ir Centro sąjungos nariu. Vadovavau 2000 metais Seimo rinkimų kampanijai, po kurios net 34 Liberalų sąjungos nariai tapo Seimo nariais. Partijos pirmininku tuomet buvo Rolandas Paksas. Turiu prisipažinti, kad daug prisidėjau prie to, kad jis su savo bendražygiais taptų mūsų partijos dalimi, kartu vadovavau tarpartinėms koalicinėms deryboms, kuo met R.Paksas tapo premjeru.

Buvau ir vienas aktyviausių „Naujosios politikos“ koalicijos kūrėjų. Tai neįkainojamos politikos pamokos.

Vilniaus meru pirmąkart buvau išrinktas 2000 metų rudenį. 2001 m. man buvo įteiktas Prancūzijos prezidento Jacques˙o Chiraco apdovanojimas „Už nuopelnus Respublikai”, skirtas už indėlį plėtojant dvišalius santykius su Prancūzija. 2002 metais gavau labiausiai pasižymėjusio 2002 metų pasaulio jauno žmogaus („The Outstanding Young Person of the World 2002“) apdovanojimą (suteikė Tarptautiniai jaunimo rūmai / Junior Chamber International). Šiam apdovanojimui buvo pristatyti 104 šalių atstovai.

Dirbdamas meru pelniau ir daugiau apdovanojimų:

2002 m. man buvo paskirtas „Verslo žinių” apdovanojimas „Metų ekonomikos variklis 2002″.
2002 m. gavau Lietuviškos architektūros apdovanojimą „Architektūros draugas 2001″.
2003 m. buvau išrinktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės nariu.
2003 m. Balzeko lietuvių kultūros muziejaus ir Čikagos miestų-seserų programos komiteto Metų žmogaus apdovanojimas „Už ypatingai gerą vadovavimą ir atsidavimą Vilniaus miestui bei jo žmonėms“.
2003 m. Latvijos respublikos prezidentė apdovanojo Trijų  žvaigždžių ordinu už gerų santykių tarp Lietuvos ir Latvijos skatinimą.
2003 m.  Čikagoje man buvo įteiktas JAV – Baltijos šalių fondo apdovanojimas „Už valdymo meną“.

2003 metais Savivaldybių tarybų rinkimuose koalicija „Už Vilnių, kuriame gera visiems“ laimėjo 18 vietų Vilniaus miesto savivaldybės taryboje.  Tų pačių metų birželio mėnesį vėl buvau išrinktas Vilniaus miesto savivaldybės meru.

2007 metų vasario 25-ąją dieną vyko nauji rinkimai į Lietuvos savivaldybių tarybas. Kai daugelis žiniasklaidos atstovų, apžvalgininkų ir politologų sakė, kad LiCS neperžengs 4 proc. barjero, mano vadovaujama partija pagal mandatų skaičių Lietuvoje atsidūrė garbingoje trečioje vietoje. Tai yra labai aukštas rinkėjų įvertinimas. Vilniue liberalcentristai gavo 9 mandatus.

Artūras Zuokas