Gyvename katalikiškoje šalyje, tačiau dažniausiai tik per šventes tai atsimename. Velykos primena, kad žmogus, kaip ir valstybė, turi nuolat atsinaujinti, atgimti. Ir svarbūs ne vien materialiniai, apčiuopiami tikslai, bet ir vidiniai tobulėjimo ir atgimimo žingsniai, kurių metrais nepamatuosi. Juk visas mūsų gyvenimas iš esmės yra grįstas meile, net jei tuo netikime. Net tada, jei viskas atrodo prarasta, baigta, Velykos primena, kad viltis nuolat atgimsta. Ši šventė labai svarbi, nes suteikia viltį ir stiprybę, kurią įgyjame tik per išbandymus ir iššūkius.
Galvodamas apie tai, suprantu, kad nei valstybės, nei žmonių gyvenime nėra dalykų, kurių neįmanoma pakelti ir išspręsti. Reikia tik KANTRYBĖS, kurios išbandymu šiais metais tapo ilga ir šalta žiema. Po jos į visus namus ateina RAMYBĖ ir PASITIKĖJIMAS savimi bei kitais. Be šių vertybių neįmanomas net pats smulkiausias darbas.

„Gyvenimas a priori neturi jokios prasmės. Prasmę suteiki tu pats, o jo vertė yra niekas kitas, tik tavo pasirinkta prasmė“ (Jean-Paul Sartre).
To ir linku kiekvienam iš mūsų šv. Velykų dieną.