Trumpalaikiai pasipiktinimo protrūkiai dėl netikslingo tarnybinio automobilių naudojimo dažniausiai yra absoliutus populizmas ir lengvas būdas atkreipti dėmesį į save kitokių idėjų neturintiems politikams ar visuomenės veikėjams. Eiliniam piktam šurmuliui nutilus, tarnybiniai automobiliai toliau rieda įvairiomis kryptimis iki sekančios kovos su privilegijomis bangos. Žiniasklaidoje matome  -  ši ,,kova” vėl suaktyvėjo.
            Galima padaryti labai paprastai ir aiškiai. Pradėkime nuo klausimo, ar valstybės tarnautojui  jo veiklai vykdyti ir statusui užtikrinti reikalingas tarnybinis automobilis. Automobilis turi būti reikalingas kaip darbo įrankis.  Jeigu į šį klausimą atsakome teigiamai, tuomet turėtume sutarti, kad šis automobilis turi būti naudojamas, nes net stovėdamas garaže jis kasdien praranda dalį savo vertės. Taigi, valstybės tarnautojas, kuriam skiriamas automobilis gali juo važinėti tiek darbo reikalais, tiek iš namų į darbą bei atgal. Priminsiu atvejį, kai prieš keletą metų Vilniaus vicemerai pasveikino merą namuose su gimtadieniu, į kurį atvyko tarnybiniu transportu. Šis atvejis VTEK buvo pripažintas tarnybinės etikos pažeidimu ir minėti asmenys neteko 3 metus teisės užimti valstybės tarnautojo pareigas!  Dar keisčiau, kai Generalinis prokuroras pradeda kovą dėl tarnybinių automobilių naudojimo ir pats savo patvirtintą tvarką bando pažeisti.  
             Ir nereikia piktintis, kad tuo pačiu automobiliu jis važinės ir vakarais, ar savaitgalį, tereikia nustatyti konkretų kuro automobiliui kiekį – kiek kuro reikia valstybės tarnautojo pareigoms atlikti. Už papildomai sunaudotą kurą jis turėtų sumokėti pats, kaip pats turėtų apmokėti ir už ne darbo metu atsiradusius automobilio gedimus.
             Juk nelogiška, nepraktiška ir net ekonomiškai nenaudinga, kad tarnybinį automobilį turintis darbuotojas į darbą atvažiuotų savo automobiliu, jį statytų garaže, sėstų į tarnybinį, darbo metu važinėtų šiuo automobiliu, o pasibaigus darbo dienai, vėl grįžtų į garažą ir namo grįžtų savo transporto priemone. Pradėkime nuo to, kad reikia dviejų vietų automobiliams statyti. Įvertinkime tai, kad taip tik didiname automobilių kiekį, nors šiuo metu ir taip, bent jau Vilniuje, automobilių tūkstančiui gyventojų yra daugiau nei daugelyje kitų Europos sostinių.
              Pagaliau kasdien būna situacijos, kai darbo dienos pabaigoje atsidūręs toje miesto vietoje, iš kurios labai patogu pasiekti namus, valstybės tarnautojas priverstas grįžti į darbovietę tik tam, kad garaže paliktų tarnybinį automobilį, naudos iš tokių „kelionių“ neturi niekas.
               Todėl tarnybinių automobilių „gaudymas“ problemos tikrai neišsprendžia, tik suteikia progą pasireikšti populistams.
               Pakartosiu aukščiau išdėstytą mintį – nusprendę, kad tarnybinis automobilis reikalingas valstybės tarnautojo statusui užtikrinti ir jo pareigoms vykdyti, skirkime lėšas reikalingam kuro kiekiui įsigyti, ir leiskime naudotis automobiliu, nes stovintis garaže jis nereikalingas.   Ir baikime šią medžioklę, kuri dažniausiai tik priežastis priekabiavimui, nors tikslai greičiausiai visai kiti.

Šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje šiandien švenčia Žemės valandą. Visi akcijos dalyviai vienu metu 60-iai minučių užgesina šviesas ir leidžia Žemei atsikvėpti.
Primindamos žmonijos skolą gamtai, šviesas gesina didžiausios pasaulio sostinės – Niujorkas, Londonas, Maskva, Paryžius, Pekinas, Abudabis, Bankokas ir dar 4000 miestų. Vilnius taip pat tarp jų!
,,Viena valanda be elektros – tai poilsis Žemei, bet ne mažiau svarbios ir mūsų mintys. Tai proga mums visiems pagalvoti, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kad gyventume santarvėje su savo planeta.
Per visą pasaulį besiritanti Žemės valanda akivaizdžiai parodo, kad net labai mažas darbas – toks, kaip šviesos išjungimas – gali lemti didelius pokyčius, kai tai darome visi kartu.“ -ragina organizatoriai.
Organizatoriai visame pasaulyje prašo išjungti visas šviesas šiandien, šeštadienį nuo 20.30 iki 21.30 val. Žemės valandos renginys Vilniuje simboliškai bus paminėtas Katedros aikštėje. Renginio pradžia 20 val.
Kviečiu visus pabūti vieną valandą tik su dangaus žvaigždžių šviesa.

Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) atominių elektrinių saugos gidas (SAFETY GUIDE No. NS-G-3.2) privalomas visoms šalims, kurios eksploatuoja ar planuoja statyti atomines elektrines. Saugumo gidas yra vientisas dokumentas ir aiškiai reglamentuoja visas procedūras bei reikalavimus, kurių būtina laikytis norint pradėti atominės elekrinės statybas. Viena iš saugumo gido dalių yra skirta AE vietos parinkimui, o statybos aikštelės saugumas vertinamas pagal keletą kriterijų:

“Jei aikštelė yra netoli kitos valstybės sienos, tarp valstybių turi būti tinkamas bendradarbiavimas keičiantis informacija”.
Klausimas vyriausybei: ar toks yra?
“Prieš patvirtinant aikštelę, turi būti pademonstruota, kad avarinė parengtis ir efektyvi evakuacija iš pavojingos zonos yra galima.”
Klausimas vyriausybei:  ką ji  galvoja apie tai?
“Didelių miestų buvimas avarinės parengties zonoje mažina galimybes tinkamai pasirengti avarijoms.” Klausimas vyriausybei: ar pasinaudota šia galimybe?
“Jei veiksmingo avarinės parengties  plano parengti negalima, tokia aikštelė turi būti laikoma NETINKAMA.” Klausimas vyriausybei: ką ši mano apie avarinės parengties planą  ir galimybes vilniečiams evakuotis?

Europoje yra tik dvi AE, kurių atstumas iki kitos šalies sostinės mažesnis nei 50 kilometrų. Tai Cattenom AE Prancūzijoje, nuo kurios iki Liuksemburgo (gyventojų skaičius 87 tūkstančiai) tik 22 km, kita Krsko AE Slovėnijoje, nuo kurios iki Zagrebo (gyventojų skaičius -736 000) – 38 km.  Krsko atominė elektrinė pastatyta dar sovietmečiu tuometinėje vieningoje Jugoslavijoje.
Reikia pastebėti, kad pasaulyje dažniausiai AE statomos toliau nuo didelių miestų.  Tik Europoje, kur AE tankis didelis ir valstybių dydis  skirtingas, šiuo metu veikia 22 AE, kurios  pastatytos mažesniu nei 200 kilometrų atstumu nuo kitos valstybės sostinės. Tačiau,  nemažai tokių AE artimiausiu metu planuojama uždaryti.
Klausimas: ar viską mūsų Vyriausybė padarė, kad Baltarusijos planuojama AE statybos aikštelė būtų įvertinta pagal minėtą saugos gidą. Ar mes turime efektyvų evakuacijos planą ir  ar galime išvis tokį turėti?  Gal reikėtų atsisakyti arogancijos santykiuose su kaimynais ir  pagaliau laikas suprasti, kad ekonomika tai ne karas. Tai situacija, kai turi laimėti abi pusės.
Vyriausybė ir Prezidentūra ilgai  ignoravo informaciją apie Rusijos ir Baltarusijos ketinimus statyti AE Kaliningrade ir Baltarusijoje šalia Vilniaus. Vis vadinome tai propaganda ar spaudimu. Atmetėme Rusijos premjero Vladimiro Putino siūlymą Lietuvai dalyvauti AE statybos projekte Baltarusijoje. Nepakvietėme nei Rusijos, nei Baltarusijos bendradarbiauti statant naują AE Visagine.

  
Dar ne vėlu pakeisti populistinę propagandinę retoriką, skirtą tai vieniems, tai kitiems rinkimams ir galima imtis konkrečių veiksmų, kurie Visagino  AE projektą padarytų realų ir sutelktų kaimynus.

p.s. suprantama, visi šie klausimai bus oficialiai pateikti Ministrui Pirmininkui ir Energetikos ministrui.

Lygiai prieš metus savo blog’e rašiau apie Baltarusijos planus statyti atominę elektinę Lietuvos sostinės pašonėje, ir kokią tai įtaką turėtų gyventojams bei ekonomikai. Kaip visada dauguma Lietuvos atsakingų politikų ir vadovų save ramino, o visuomenę guodė teiginiais, kad čia tik Lukašenkos propaganda ir nerealūs planai.

Dabar po katastrofiškų įvykių Japonijoje, visas pasaulis sujudo  ir naujai pažvelgė į atominės energetikos ateitį bei saugumo reikalavimus. Neatsilieka ir Lietuvos vyriausybės nariai, kurie, kaip įprasta tokiais atvejais, linkę rodyti susirūpinimą bei norą susirinkti ir aptarti esamą ,,padėtį”.

Tačiau ne aptarimų ar rūpesčio reikia. Reikalinga strategija ir kryptingas visų valdžios lygių institucijų  veikimas, kurio tikslas vienas – naujos atominės elektrinės šalia Vilniaus būti  NEGALI.
Suprantamas Baltarusijos noras didinti savo elektros gamybos pajėgumus, todėl būtina kviesti Baltarusiją dalyvauti naujos atominės elektrinės statyboje Visagine. Tokį sprendimą diktuoja elementari logika (ekonominė bei politinė) ir geros kaimynystės principas. Bendradarbiavimas su Baltarusija padidintų atominės elektrinės projekto realumą ir Lietuvoje, kitaip eilinį kartą, išleidę ne vieną milijardą litų, būsime žinomi kaip atominės energetikos kapinynas, už kurį mokės ne viena Lietuvos piliečių karta.

Gal mažiau kalbų, o daugiau realių darbų.

78 779 – tiek žmonių dirbo valstybės tarnyboje liepos 1d. pagal VRM pateiktus duomenis. Šis skaičius – tai rezultatas po visų Seimo, Vyriausybės, Saulėlydžio komisijos pastangų. O ką jau kalbėti apie apskričių reformą ir dar daugelį veiksmų, kurie buvo taip gražiai aprašyti oficialiuose valdžios spaudos pranešimuose ar pareiškimuose. Pateiksiu analogišką statistiką, tik metų senumo (nuoroda pridedama). Cituoju: „Valstybės tarnautojų registro liepos 7 d. duomenimis, liepos 1 d. įstaigose, kurioms didžiausią leistiną pareigybių skaičių nustato Vyriausybė, buvo užimta 59650,82 pareigybės, o įstaigose, kurioms didžiausią leistiną pareigybių skaičių nustato kiti subjektai – 18181,98 pareigybės. Iš viso valstybės tarnyboje užimtų pareigybių skaičius – 77832,8“.
Tai sudėtingas klausimas, nes, pasirodo, suskaičiuoti valstybės tarnyboje dirbančius žmones yra labai sudėtingas uždavinys. Turime oficialius skaičius, kad valstybės tarnyboje 2009 metai buvo 77 832 pareigybės. Po visų saulėlydžių ir reorganizacijų 2010 metais pareigybių skaičius ne sumažėjo, o padidėjo beveik tūkstančiu – iki 78 779.
2011 m. pradžioje pateikti nauji skaičiai – 78 594 pareigybės. Tai reikštų, kad per metus valstybės tarnyboje etatų skaičius sumažejo 185 etatais. Tiesa, anot Valstybės tarnautojų registro, ne visi etatai užimti.
Tačiau, kitą įdomią informaciją, pateikia Valstybės kontrolė: pasirodo, kad vien tik ministerijos, pirkdamos tyrimus, konsultavimo ir teisines paslaugas, per metus vidutiniškai išleidžia per 30 mln. Lt. Skaičiai pateikti be savivaldybių ir valstybinių įmonių išlaidų konsultantams bei patarėjams. Dažna praktika, kai ministerijos užsako konsultacijas ar studijas per savo pavaldume esančias įmones. Taigi, visos išorės konsultantų ir patarėjų paslaugos per metus gali kainuoti apie 80 milijonų litų. Pasak Valstybės kontrolės, institucijos dažnai perka ir tokias paslaugas, kurias pagal pareigybių aprašymus privalo atlikti patys valstybės tarnautojai.

Kyla klausimas, kiek žmonių aptarnauja valstybę ir mus, mokesčių mokėtojus? Jei prie žinomo valstybės tarnautojų skaičiaus pridėsime šimtamilijonines išlaidas konsultantams, pamatysime, kad valstybės tarnyba, ne tik nesumažėjo, bet ir padidėjo.

Šalia valstybės tarnybos reikėtų brėžti dar vieną ratą, kuris tik plečiasi. Tai išorės patarėjai ir konsultantai. Būtų tikslinga šias išlaidas taip pat apskaityti ir viešai pateikti šalia valstybės tarnybos skaičių. Tai padėtų kontroliuoti realų žmonių skaičių, kurių darbas tiesiogiai susijęs su valstybės funkcijų aptarnavimu, o kartu parodytų valstybės tarnyboje dirbančių žmonių efektyvumą ir kompetenciją.