Prieš kelias dienas Vilniaus arkivyskupijos organizacija „Caritas“ paragino Vyriausybę, Seimą ir savivaldybes keisti socialinio būsto aprūpinimo sistemą ir vietoj būsto skyrimo mokėti nuompinigius. Jų vertinimu, tai padėtų aprūpinti namais jų neturinčius ir sutaupytų valstybės lėšų.
Pritariu, tai – neabejotinai geras ir teisingas pasiūlymas. Nuoma padėtų išspręsti keletą problemų: greitai aprūpinti būstu daugumą žmonių, kurie metų metais laukia eilėje. Šiuo metu Vilniuje apie 5000  vilniečių laukia socialinio būsto. Būsto nuoma padėtų socialiai sudėtingoms šeimoms  gyventi skirtingose miesto vietose. Dabartinė socialinio būsto statybos programa Vilniaus mieste praktiškai koncentruota vienoje vietoje – Pilaitėje, o specialistai puikiai žino, kad tai apsunkina tokių šeimų integraciją bei didina socialinę atskirtį.
Ką reikėtų padaryti? Be abejonės, pirmiausia atsisakyti termino „socialinis būstas“.  Modernūs miestai nebeturi tokios sąvokos, nes ji laikoma žeminančia. Tiesiog tai vadinkime „miesto būsto fondu“, kuris nuomojamas skirtingoms šeimoms pagal įstatymų nustatytas paramos programas. Žmonės, laukiantys miesto būsto, siekia turėti ilgalaikę garantuotą nuomos sutartį ir mažesnę nuomos kainą. Vilniuje „socialinio būsto nuomos kaina“ yra nuo 2.0 iki 3.50 lt. už 1. kv.m. Taigi, 40 kv.m. būsto nuoma  mėnesiui kainuoja apie  100 – 130 Lt,  plius komunaliniai mokesčiai.
Antra – turime pradėti naują municipalino būsto  programą, kuri skatintų būsto nuomą, o ne pirkimą. Tokios programos esmė – ilgalaikė būsto nuoma ir keitimo pagal poreikį galimybė. Jauna šeima nuomojasi vieno kambario būstą, susilaukus vaikų – dviejų ar trijų ir t.t. Turime ne vieną gerą pavyzdį Europos miestuose.

Plačiau…