Dažnai aprašau savo įdomiausius gyvenimo susitikimus, pokalbius ar keliones. Gal ir gera knyga kada nors būtų. Pasidalinsiu vieno tokio pokalbio fragmentu.

Vieną vakarą sėdėjau prie bendro stalo kartu su legendiniu violončelininku ir dirigentu  maestro Mstislavu Rostropovičiumi  ir maloniai bendravome  rusų ir anglų kalbomis. Maestro puikiai žinojo situaciją Lietuvoje (2004 metai), todėl  pasižymėjau keletą jo pasakytų minčių, kurios tada ir dabar man asmeniškai yra labai svarbios:
„Patikėkite manimi, aš gerai pažįstu politikus. Dažniausiai jie nieko konkretaus nedirba ir nekuria, todėl jie baisiai nemėgsta tų, kurie kažką veikia ir padaro. Prieš dirbantį politiką nuolatos kovoja minios dykaduonių. Aš asmeniškai imuosi atsakomybės už jūsų ateitį, nes jūs dar jaunas ir jums visas gyvenimas priešakyje“.
Maestro prisiminė ir kai jis buvo išvarytas iš Sovietų sąjungos 1974 m. Vėliau jis koncertavo Romoje, o po pasirodymo jį pasikvietė Popiežius Paulius VI ir padovanojo šventintą kryželį. Linkėdamas  sėkmės, Popiežius pasakė grąžų palinkėjimą: ,,Žemę ir dangų jungia savotiškos kopėčios, tikintį žmogų ir Dievą taip pat. Šiuo metu jūs esate viduryje šių kopėčių, todėl kiekvieną kartą, kai tik žengsite žingsnį pagalvokite – ar šis žingsnis kopėčiomis aukštyn, ar žemyn.
Maestro linktelėjo prie manęs ir  pridūrė: ,,Visada prieš kažką darydamas taip ir galvoju, o jei žengteliu laiptelį žemyn, tai po to šaunu dešimt  laiptelių į viršų …“

Pastaruoju metu degalų kainos šalyje šokteli į viršų vos ne kasdien. Kai kas siūlo boikotuoti vieną ar kitą degalinę ar protestuoti prie Vyriausybės. Taigi, tokie įvykiai skatina pasidomėti, kiek šiandien kainuoja išlaikyti, pastaruoju metu labai brangiu tapusį „šeimos draugą“ – automobilį.

Neseniai „Verslo žinių“ dienraštyje radau pateiktą statistiką, kiek turėtų kainuoti degalai, kad žmonės atsisakytų automobilio.  Maždaug 30 proc. apklaustųjų teigė, kad atsisakytų automobilio jei degalų kaina siektų 7 -10 litų ir daugiau, 20 proc. jei benzino kainos pasiektų 5 -7 litus, o 11 proc. vairuotojų ir dabar jau rečiau naudoja automobilį. Degalų kainų kylimas skatina žmones atsisakyti nuosavos transporto priemonės ir dažniau naudotis viešuoju transportu, nes automobilis jau  tampa labai brangiu „šeimos nariu“. Tokia situacija reikalauja ir didesnių investicijų  į viešąjį transportą, juk jis gerokai naudingesnis ir pigiau kainuoja, lyginant su automobiliui skiriamomis išlaidomis.

Verta atkreipti dėmesį ir į vienos degalų bendrovės prezidento pasisakymą, jog  litras benzino, ir litras dyzelino be mokesčių  galėtų kainuoti apie 2 Lt. Paradoksalu, bet  per visus kainų kylimo metus degalų kaina be mokesčių, padidėjo kažkur apie 50 ct litrui, o visą kitą dabartinės degalų kainos dalį sudaro mokesčiai.

Taigi, kiek kainuoja vieno automobilio išlaikymas? Dar 2006 metais, kai už litrą benzino mokėdavome šiek tiek daugiau nei 3 litus, automobilio išlaikymas asmeniui kainuodavo beveik 9000 litų, o savivaldybei –1000 litų (įskaičiuojant kelių valymą, remontą, priežiūrą). O kiek automobilio išlaikymas kainuoja šiandien, kai degalų kaina siekia apie 4,5 lito…?

 Vieno portalo paskaičiavimais šiandien išlaikyti automobilį reikia apie 11 tūkst. litų, plius dar eksploatacinės išlaidos, kurios yra beveik 5 tūkst. litų.  Automobilio išlaikymas tampa prabanga. Palyginus su europinėmis degalų kainomis Lietuvoje šiuo metu vyraujančios kainos yra sąlyginai  labai didelės, nes žmonių atlyginimai, lyginant su kitų Europos sąjungos šalių,  yra labai maži. Degalų kainų augimas, be jokios abejonės, turės įtakos ir kitų paslaugų bei produktų kainų augimui.

Praėjusią savaitę premjero pareiškimai stebino nenuoseklumu ir buvo permainingi kaip ir orai Lietuvoje. Vieną dieną Andrius Kubilius viešai džiūgauja dėl didelių sąskaitų už šildymą ir tikisi, kad jos paskatins gyventojus renovuoti daugiabučius, o kitą išreiškia susirūpinimą didelėmis sąskaitomis Vilniuje. Keistai nuskambėjo premjero A. Kubiliaus pareiškimas ir susirūpinimas didelėmis šilumos kainomis Vilniuje. Taip pat premjeras savo pranešime priekaištauja „Vilniaus energijai“ už tai, kad įmonė platina informaciją, kuri informuoja vartotojus apie tai, kad šilumos kainas reguliuoja valstybė vadovaudamasi įstatymais. Kartu pateikiama informacija, kas sudaro šilumos kainą. Kaip visada, ši Vyriausybė imasi efektyvių veiksmų  – sausio 25 d. skubiai bus sušauktas pasitarimas dėl sąskaitų už  šildymą vartotojams Vilniaus mieste, kuriam vadovaus pats Ministro Pirmininko kancleris.
Taip šilumos kainos didelės ir  ypač dabar, kai labiau nei šalčiai žmones spaudžia bedarbystė, sumažėję atlyginimai bei padidėję mokesčiai.
Tik niekaip nesuprantu, kodėl Ministras Pirmininkas pasipiktino teiginiu, kad šilumos kainas reguliuoja valstybė? Ar tai blogai? O gal taip visuomenė rengiama naujam Vyriausybės sprendimui – atsisakyti šilumos kainų reguliavimo? Vyriausybė jau nusprendė atsisakyti elektros kainų antkainių reguliavimo, palikdama tai rinkai ir konkurencijai.
Keista, kad premjero dėmesio susilaukė tik vilniečiai, kurių šilumos kainos didelės, bet  tikrai nėra didžiausios. Kaune šilumos kaina 25.59 ct./kWh, Prienuose  32,26 ct/kWh., o Anykčiuose net 34,4 ct/kWh.  Daugiau informacijos apie šilumos kainas Lietuvoje čia .

Plačiau…

Vakar baigėsi tris savaites trukęs nepriklausomų kandidatų į Savivaldybių tarybas parašų rinkimo laikas. Norėčiau padėkoti visiems, kurie pasirašė, agitavo ir savo noru rinko parašus už mane ir mano komandos narius. Jūsų dėka asmeniškai surinkau beveik penkis su puse tūkstančio balsų. Bendrai už mane ir mano komandą buvo surinkta apie    80 000 vilniečių parašų. Žinoma, kai kurie balsai kartojasi, tačiau tai vis tiek yra labai didelis palaikančiųjų skaičius. Dėkoju už tai visiems ir kiekvienam.

Šiais metais  pirmą kartą buvo galima kandidatus paremti internetu. Manau, kad tai pirmas žingsnis link to, jog kada nors ir pačių rinkimų metu savo balsą bus galima atiduoti internetu ir taip atlikti pilietinę pareigą. Partijos nebegalės  ilgai priešintis tokio sprendimo priėmimui.

Dėkingas esu ir už palaikymo žodžius, betarpišką norą padėti, jau buvau primiršęs tą jausmą, kai aktyvus žmonių  skatinimas siekti tikslo, jų palaikymas įpareigoja vykdyti pažadus.

Parašų rinkimas man kartu buvo ir galimybė susitikti su  žmonėmis, padiskutuoti apie tuos laikus, kai Vilnius buvo optimistų miestas, kai jame žmonės jautėsi gerai ir žinojo, jog viskas yra įmanoma.

Dar vienas įdomus pastebėjimas, netgi sakyčiau apklausa,  buvo tokia, jog paaiškėjo, kad net 50 procentų Vilniaus gyventojų nėra  deklaravę savo gyvenamosios vietos mieste. Tai problema, apie kurią jau ne kartą esu kalbėjęs. Keista, jog nuo pat studijų laikų čia gyvenantys, dirbantys piliečiai vis dar neužsiregistravę Vilniuje. Teko nustebti, kai vieno draugo advokato kontoroje, renkant parašus, paaiškėjo, kad tik 6 iš 25 darbuotojų savo gyvenamąją vietą deklaravę Vilniuje, nors čia gyvena ir dirba jau nuo studijų pabaigos.
 Tokių pavyzdžių priežastys labai paprastos: pirma, atvažiavę iš kito miesto ir pradėję dirbti Vilniuje, žmonės tiesiog pamiršta persiregistruoti, antra, kai kurie teigia, jog nedeklaruoja savo gyvenamosios vietos sostinėje, nes draudimas pigiau kainuoja mažesniame mieste ir t.t. Ką tai reiškia?

Plačiau…