Svarbiausia šios savaitės žinia tai, jog ilgos Energetikos ministerijos  paieškos surasti strateginį investuotoją Atominės elektrinės (AE) statybai  baigėsi be rezultatų. Iš konkurso pasitraukė vienintelis dalyvis – Pietų Korėjos bendrovė „Korea Electric Power Corp“ („Kepco“). 

Nors premjeras Andrius Kubilius ir kreipėsi į P. Korėjos prezidentą, prašydamas paremti „Kepco“ dalyvavimą konkurse, tačiau tai bendrovės nuomonės nepakeitė. Taigi, strateginis Lietuvos energetikos projektas grižo į pradinę padėtį ir kaip toje Marijono Mikutavičiaus dainoje „Trys milijonai“ – „pabandom iš naujo“.
 
Tačiau, tų kurie labiau gilinasi ir stebi Vyriausybės ir Energetikos ministerijos veiksmus bei darbus, tokia žinia nenustebino. Kai dalyvauja tik vienas konkurso dalyvis, tai jau nėra konkursas, ypač jei nedalyvauja nė vienas didysis ir patyręs pasaulio atominės energetikos industrijos atstovas.
Kita įdomi žinia, tai kad JAV netikėtai viešai išreiškė paramą Baltarusijos AE statyboms. Priminsiu, kas užmiršo, kad Baltarusija Atominę elektrinę planuoja statyti šalia Vilniaus.  Prioritetinė naujos AE vieta -Astravo aikštelė Gardino srityje. Atstumas nuo šios aikštelės iki Lietuvos sienos yra 23 km, o iki sostinės Vilniaus – mažiau nei 40 km. Reaktoriaus aušinimui planuojama naudoti Neries upės vandenį. Statybos parengiamieji darbai jau pradėti, o pirmą reaktorių norima eksploatuoti – 2016 m. Aišku, ši data labai jau optimistinė. Apie šiuos planus ir įtaką Vilniui rašiau ne kartą savo Blog‘e:
Ar turime laiko pradėti viską iš naujo, ar šio konkurso rezultatai „be rezultatų“ nepalaidojo  Lietuvos strateginio energetikos projekto, o kartu ir jau dešimtis milijonų tam išleistų litų?
Nieko vertas premjero Andriaus Kubiliaus dūsavimas: „Mes matėme daug pastangų per visus metus, įvairių iniciatyvų tariamai statyti elektrines Baltarusijoje ar Kaliningrade ir daug kitų veiksmų, kai patys Kremliaus vadovai lankėsi daugelyje Europos valstybių, stengdamiesi atkalbėti potencialius investuotojus“. Ir iš kur tas gebėjimas nematyti realybės ir dar nesigėdinti to rodyti visoje Europoje. Deja, ne tariamų iniciatyvų, nes Kaliningrado srityje statybos jau vyksta, o dalis Visagino specialistų jau turi ir sutartis dėl persikėlimo dirbti į Karaliaučiaus apskritį. Be to, Lietuva už savo ir ES pinigus tiesdama jungtis į Švediją ir Lenkija taip pat prisideda prie šio projekto.

Plačiau…

Po paskutinių Seimo sprendimų dėl akcizų alkoholiui mažinimo ir prekybos alkoholiu darbo laiko pratęsimo iki vidurnakčio, prasminga būtų pateikti kelias citatas iš E. Faguet knygos „Nekompetencijos kultas“ (1911). Gal ir Seimo nariai perskaitys.

Montesquieu yra tvirtinęs – ir šiuo atveju visiškai pagrįstai, – kad „Papročiai turi gerinti gyvenimo sąlygas, o įstatymai, savo ruožtu, gerinti papročius”.
„Toks įstatymas tampa protinguoju „aš”, kuris suvaldo aistringąjį „aš“. Būtent tai turėjo omenyje Montesquieu, sakydamas, kad papročiai privalo pagerinti žmogaus būties sąlygas, o įstatymai – pagerinti papročius.
„Demagogai tarsi atiduoda visą valdžią liaudžiai, bet iš tikrųjų patys ją pasisavina. Liaudis skelbiama visa ko šeimininke, bet kai kas tampa liaudies šeimininku… Galime pagrįstai tvirtinti, kad tokiu atveju įsigali demokratija, bet ne Respublika, nes nėra Respublikos ten, kur valdžia nebepriklauso įstatymui. Respublikoje įstatymas reguliuoja visas gyvenimo sritis, o ten, kur universalūs įstatymai pakeičiami proginiais dekretais, nebegali būti kalbos apie Respubliką“.
Demokratams tikrai nelabai rūpi moralė, svarbiausia, kad šios sferos tvarkingai mokėtų mokesčius. Geriau jau moralinė negu finansinė krizė.

Tie patys  Seimo nariai (pavardžių neminėsiu, nes visa informacija yra Seimo interneto puslapyje) ne pirmą kartą imasi tos pačios iniciatyvos ir teikia įstatymų pataisas, kuriomis siekia pailginti alkoholinių gėrimų prekybos laiką bei sumažinti akcizus alkoholiui. Dauguma Seimo narių tam pritaria užmiršdami, kad patys 2010 metus  paskelbė „Blaivybės“ metais. Dar 2009 metais būdamas Seimo narys stebėjau, kaip kryptingai alkoholio pramonės lobistai siekė šių įstatymo pakeitimų. Suprantama, artėja rinkimai ir kai kurie parlamentarai „lūžta“. Gaila, kad vėl  priekyje liberalai.  

Pagrindinis siūlymo argumentas mažinti akcizus alkoholiui: esą mažėja jo pirkimas, o kartu  ir biudžeto pajamos. Nesuprantu, kodėl kai kuriems politikams atrodo, jog  akcizų alkoholiui mažinimas yra pirmos svarbos problema, nes net patys alkoholio gamintojai suvokia, kad dabar tai tikrai nėra ta ūkio šaka, nuo kurios reikia pradėti ekonomikos gelbėjimo darbus.  Juo labiau, kai tą pačią dieną Seimo nariai pritaria akcizų degalams padidinimui.

Nekartosiu, mokslininkų argumentų, kad alkoholio vartojimui didžiausios įtakos pirmiausia turi kaina, antra – prieinamumas ir vartojimą skatinanti reklama. Lietuvoje nuo alkoholizmo kenčia dešimtys tūkstančių šeimų ir  asmenų. Tai mūsų artimieji, tėvai ar draugų artimieji, o žvelgiant iš verslo pusės – tai jūsų įmonių darbuotojai. Kaip viename verslo seminare verslo atstovams kalbėjo garbus psichiatrinės ligoninės vadovas: „gerbiami verslininkai, jei ir toliau elgsitės neatsakingai ir skatinsite alkoholio vartojimą, tai greitai turėsite savo namus apjuosti 3 metrų aukščio betono tvora, o į gatvę neišeisite be pistoleto“. Vėliau  pridūrė statistinį faktą, kad jo vadovaujamoje ligoninėje jau atidarytos palatos, kur nuo priklausomybės alkoholiui gydomi keturiolikmečiai.
Suprantamas verslo argumentas dėl darbo vietų išlaikymo ir pagaliau dėl investicijų, nes tas pačias alkoholio įmones privatizavo valdžia. Sunku atremti verslo priekaištus ir dėl padidėjusios kontrabandos. Tai gal geriau savo energiją Seimas bei Vyriausybė skirtų tam, jog būtų  išleista tokių pataisų, kurios  pažabotų kontrabandą. O alkoholio pramonės atstovai  turėtų suprasti, kad ilgalaikė tokio verslo perspektyva yra ne parduotos produkcijos kiekis, o parduotos produkcijos kaina, kai gamybos savikaina iš esmės lieka tokia pati. Vaizdžiai šnekant, visuomenės požiūriu, geriau žmogus išgers vieną butelį už 20 litų, nei du  po 10 litų.  Gaila nei alkoholio verslo atstovai, nei Seimo nariai 2009 neišgirdo mano argumentų dėl siūlymo sumažinti PVM iki 10 proc. visuomeniniam maitinimui, t.y. pradedant mokyklų valgyklomis ir baigiant restoranais. Tai skatintų lankytis su šeimos nariais ar draugiais kavinėse ar restoranuose, o kartu tai kontroliuojamas alkoholio vartojimas – tai vyksta viešoje vietoje ir alkoholio kaina didesnė, taigi daug neišgersi. Dar daug laiko praeis, kai į alkoholį žiūrėsime kaip į priedą ar prieskonį prie maisto, o ne greičiausią kelią į beprasmę nirvaną. Degtinės butelis virtuvėje ant stalo – tai dažniausiai buitinis girtavimas ir toks vartojimo būdas papildomos darbo vietos nesukuria.

Plačiau…

Šiandien ankstyvą rytą 8.16 val. tekant saulei viename iš sostinės viešbučių surengiau pirmąją diskusiją iš ciklo „Saulės pasveikinimas“. Su įvairių socialinių organizacijų bei įstaigų atstovais kalbėjomės apie Vilniuje esančias socialines problemas ir galimus jų sprendimo būdus.

Pokalbio dalyviai  išskyrė kelias pagrindines socialines problemas: šiuo metu socialinio būsto laukia daugiau nei 5 tūkst. Vilniaus gyventojų, kad jie visi gautų būstus prireiks net  trisdešimties metų, „Maisto banko“ maisto paketo nuolatinių gavėjų sostinėje  per pastarąjį mėnesį išaugo nuo 32 tūkst. iki 36 tūkst. Išreikšta ir nuomonė, jog Vilniuje neegzistuoja bendra paramos politika, kuri palengvintų tiek ją teikiančiųjų, tiek gaunančiųjų gyvenimą.
Malonu, jog diskusijoje dalyvavusi salotų baro „Mano guru“  direktorė Reda Sutkuvienė pasidžiaugė prieš šešerius metus mano paties inicijuoto  socialinio projekto rezultatais. „Mano guru“ – tai projektas, kuriame dirba priklausomybę  nuo narkotikų turintys asmenys. Šiandien jau daugiau kaip 200 iš jų  šiame bare įgavo specialybę ir toliau sėkmingai dirba kitose kavinėse arba siekia mokslų bei įsidarbina kitose srityse.

Atsižvelgdamas į išsakytas nuomones pristačiau tam tikras iniciatyvas, kurios, manau, reikalingos Vilniui.

Plačiau…