Gyventojų apklausos (Spinter tyrimai) rodo, kad saugumo mieste užtikrinimas yra viena iš labiausiai pageidaujamų sostinės mero veiklų. Beveik pusė apklaustųjų miesto saugumą įvardino kaip prioritetinę sritį. Daugiausia nusikaltimų bei teisės pažeidimų yra padaroma neapšviestose viešose vietose (45,8%), didėja ir nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis (34,5%), todėl apšviestas ir saugus miestas yra būtinybė.
 

Šio trečiadienio saulės pasitikimas diskutuojant apie saugų Vilnių praėjo neįtikėtinai greitai. Problemų, pasirodo, tiek, jog visų aptarti vienu kartu net ir nespėjome. Su Vilniaus viešosios tvarkos, seniūnijų, policijos, visuomeninių organizacijų atstovais daug diskutavome, koks turėtų būti Vilnius, kad kiekvienas jame jaustųsi saugus ir gerbiamas.

Diskusijos pradžioje pristačiau dar 2002 metais inicijuotą  programą „Saugus miestas“. Gaila, bet šiuo metu vienas pagrindinių tikslų atnaujinti geras iniciatyvas, kurios tiesiog užmirštos. Strateginis tikslas – tai Miesto municipalinė policija, taip kaip yra beveik visuose Europos sostinėse, kuri rūpinasi viešąją tvarka bei prevencija. Tai būtina, ypač dabar kai po Naujųjų metų miesto viešosios tvarkos tarnybos įgyja daugiau pareigų, bet ne teisių.
Kalbėjomės, jog reikėtų atnaujinti programą „Saugi mokykla“ labiau susirūpinti ir mokyklų saugumu, įrengti stebėjimo kameras ar sutvarkyti teritorijas. Nesuvokiama yra, kaip šiandien nemažai sostinės mokyklų neturi net ir telefono ryšio, kuris už neapmokėtas skolas yra atjungtas.

Prisiminėme ir projektus, kurie yra pasiekę gerų rezultatų, tokius kaip: rugsėjo 1 -7 dienos akcija „Apsaugok mane“,  „NE alkoholio vartojimui viešose vietose“, „Saugi kaimynystė“. O projektai „Nesaugiausias naktinis klubas ar baras“, „Nesaugiausia gatvė ir seniūnija“, deja,  šiandien praktiškai merdėja. Išgirdau įdomių diskusijos dalyvių siūlymų, jog seniūnijų bendruomenes reikėtų labiau įtraukti į tokius projektus, skatinant žmones pačius stengtis apsaugoti vieniems kitus, kartu ir savo turtą.

Plačiau…