Kaip ir kasmet prieš šv. Kalėdas  tęsiame akciją „Iki pasimatymo prie kavos puodelio“, kuri skirta mūsų vyresniesiems vilniečiams. Tegul mūsų senjorams tai būna tarsi mažas paskatinimas bendrauti bei tikslas išeiti iš namų ir pasivaikščioti po savo miestą.

Idėja surengti tokią akciją man kilo prieš devynerius metus vaikštinėjant  Paryžiaus gatvėmis. Mane labai nustebino senjorų pilnos kavinės. Jie gurkšnojo kavą ir šiltai tarpusavyje bendravo. Pagalvojau, o kodėl taip nėra Vilniuje? Kodėl manome, jog daugumos pensininkų gyvenimas turi būti apribotas tik televizoriaus žiūrėjimu arba kolektyvinių sodų vasara.
Nuo pat pradžių siekiau,  kad ši akcija bent kiek padėtų visuomenėje įtvirtinti nuomonę, jog senatvė gali būti tiek pat graži, kaip ir jaunystė, kurią senjorai galės prisiminti prie kavos puodelio. Norėtųsi, kad mūsų krašte, kaip ir Italijoje, Ispanijoje ar Airijoje, būtų pradėta ilgėtis bendravimo su vyresniais žmonėmis. Dažnai ir pats užeinu tuo metu į kavines ir mielai pabendrauju su senjorais.

 Iki šiol prisimenu pirmą akcijos dieną, kai „kavos“ valandą nedrąsiai į „Ida Basar“ restoraną užėjo rusakalbė moteris, pasipuošusi medaliais. Ji prasitarė, kad Vilniuje gyvena jau penkiasdešimt metų, tačiau niekada neišdrįso užeiti į  restoraną, nes buvo įsitikinusi, kad ši vieta skirta ne tokiems kaip ji. Jos vyras net tą kartą nesiryžo užeiti, liko laukti lauke. Tik pakvietimas „susitikti prie kavos puodelio“ padrąsino šią moterį  praverti kaimynystėje esančio restorano duris.

Plačiau…