Man patinka gruodžio mėnuo. Dėl daugelio dalykų. Pirmiausiai  tai – šv. Kalėdos, toks šventiškas  ir pakylėtas laikotarpis, kada pasipuošia miestai ir namai. Kada sveikiname vieni kitus, artimuosius apdovanojame didesniu dėmesiu ir dovanėlėmis. Malonu matyti, kaip mažoji laukia Kalėdų senelio, kuriam visus metus rašo laiškus. Gruodis, tai ir atskaitos mėnuo, kada peržvelgi besibaigiančius metus ir vėl planuoji ką gi reikės nuveikti kitais, jau 2011 metais.
Kuo svarbūs 2010 metai? Štai ir prabėgo pirmas naujo tūkstantmečio dešimtmetis. Atrodo, dar taip neseniai Užupyje, namų kieme su šeima ir draugiais skanavome šampaną ir grožėjomės fejerverkais virš Gedimino bokšto. Prisimenu tam tikrą jaudulį, vis gi istorinis momentas – prasideda naujas tūkstantmetis!
Kaip pasikeitėme mes, galime suprasti tiesiog pažiūrėję į veidrodį, o kaip pasikeitė pasaulis per šį pirmąjį naujo tūkstantmečio dešimtmetį? Žmogui dešimt metų daug, o pasauliui?
Pasaulyje 2000 metais gyveno 6.1 milijardo gyventojų, o jau 2010 – 6.9 milijardo. Nors Lietuvoje gyventojų  per dešimtmetį oficialiai sumažėjo 200 tūkstančių,  nuo 3.5 milijono iki 3.3 milijono, bet  pasaulyje 2011 metais   gyventojų bus vienu milijardu daugiau nei prieš dešimtmetį. Tiek daug galimų draugų! Matyt todėl 2004 metais atsirado „facebook“ ir dabar jau turi daugiau nei pusę milijardo vartotojų, o  2005 gimė  „youtube“. Blogerių skaičius per šį laikotarpį padidėjo nuo 3 milijonų iki 130 milijonų. Nepamirškime ir Wikipedijos (2001). Šiandien sunkiai įsivaizduojamas mūsų gyvenimas be šių puikių pagalbininkų, kurie dar tokie jauni, o taip keičia mūsų bendravimą bei darbo įgūdžius.
Popierinio pašto laiškų sumažėjo  per pusę, nuo 55.1 milijardų iki 29.8 milijardo.
 Prieš dešimt metų nei vienoje šalyje nebuvo sutuokiami vienos lyties atstovai, o dabar tokios santuokos įmanomos 10-yje valstybių.  Per 10  metų atsirado 705 nauji milijardieriai ir jų šiuo metu yra 1011.
Per dešimtmetį JAV gynybos išlaidos padidėjo daugiau nei dvigubai, nuo 316 milijardo dolerių iki 693 milijardo, dolerių, iš kurių 102 milijardai skiriami karui Afganistane ir 61 milijardas Irake. Teroristų išpuoliai padidėjo nuo 423 2000- aisiais iki 11 000 2010 – aisiais, iš kurių beveik pusė (4584) įvyko Irake ir Afganistane.

Plačiau…

Gyventojų apklausos (Spinter tyrimai) rodo, kad saugumo mieste užtikrinimas yra viena iš labiausiai pageidaujamų sostinės mero veiklų. Beveik pusė apklaustųjų miesto saugumą įvardino kaip prioritetinę sritį. Daugiausia nusikaltimų bei teisės pažeidimų yra padaroma neapšviestose viešose vietose (45,8%), didėja ir nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis (34,5%), todėl apšviestas ir saugus miestas yra būtinybė.
 

Šio trečiadienio saulės pasitikimas diskutuojant apie saugų Vilnių praėjo neįtikėtinai greitai. Problemų, pasirodo, tiek, jog visų aptarti vienu kartu net ir nespėjome. Su Vilniaus viešosios tvarkos, seniūnijų, policijos, visuomeninių organizacijų atstovais daug diskutavome, koks turėtų būti Vilnius, kad kiekvienas jame jaustųsi saugus ir gerbiamas.

Diskusijos pradžioje pristačiau dar 2002 metais inicijuotą  programą „Saugus miestas“. Gaila, bet šiuo metu vienas pagrindinių tikslų atnaujinti geras iniciatyvas, kurios tiesiog užmirštos. Strateginis tikslas – tai Miesto municipalinė policija, taip kaip yra beveik visuose Europos sostinėse, kuri rūpinasi viešąją tvarka bei prevencija. Tai būtina, ypač dabar kai po Naujųjų metų miesto viešosios tvarkos tarnybos įgyja daugiau pareigų, bet ne teisių.
Kalbėjomės, jog reikėtų atnaujinti programą „Saugi mokykla“ labiau susirūpinti ir mokyklų saugumu, įrengti stebėjimo kameras ar sutvarkyti teritorijas. Nesuvokiama yra, kaip šiandien nemažai sostinės mokyklų neturi net ir telefono ryšio, kuris už neapmokėtas skolas yra atjungtas.

Prisiminėme ir projektus, kurie yra pasiekę gerų rezultatų, tokius kaip: rugsėjo 1 -7 dienos akcija „Apsaugok mane“,  „NE alkoholio vartojimui viešose vietose“, „Saugi kaimynystė“. O projektai „Nesaugiausias naktinis klubas ar baras“, „Nesaugiausia gatvė ir seniūnija“, deja,  šiandien praktiškai merdėja. Išgirdau įdomių diskusijos dalyvių siūlymų, jog seniūnijų bendruomenes reikėtų labiau įtraukti į tokius projektus, skatinant žmones pačius stengtis apsaugoti vieniems kitus, kartu ir savo turtą.

Plačiau…

„Pew Global Attitudes Projec“ atlikto tyrimo duomenimis, vos 17%  lietuvių 2009 metais, palyginus su 40% 1991-aisiais, manė, jog žmonės turi siekti savo tikslų be valstybės įsikišimo. Tai buvo mažiausias skaičius tarp 14-os  tirtų valstybių. Pateikti  tyrimai yra aiškus signalas, kad per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos švietimo sistema, auklėjimas šeimoje bei skirtingų politinių partijų veikla formavo nesavarankišką žmogų. Tokia sistema naikino visuomenės lyderius ir tapo netolerantiška idėjoms bei iššūkiams. Teko matyti tyrimus, kuriuose dauguma abiturientų labiau norėtų dirbti valstybės tarnyboje, o ne bandyti kurti savo verslą ar imtis kitokios savarankiškos veiklos. Jaunimo emigracija taip pat yra liūdna šios statistikos dalis. Žiniasklaidos paviršutiniškumas ir primityvumas stipriai prisidėjo prie pesimistinių nuomonių formavimo. Nemalonu konstatuoti, bet per 20 metų netapome laisvesni. Turėdami minties ir žodžio laisvę, daugybę idėjų ir pasirinkimo galimybių, patekome į biurokratinių procedūrų ir visko neigimo priklausomybę.

Gal tai ir neišvengiama kaina, kurią mokame už galimybę eiti laisvės keliu, ir kurį galime pažinti tik savo klaidų sąskaita.

Tačiau ne viskas taip blogai. Dažnai nepastebime, kiek vis dėlto Lietuvos piliečiai daug nuveikė per tuos 20 metų.

2002  metais teko garbė priimti Dalai Lamą Vilniuje. Apžiūrėjęs miestą ir palyginęs įspūdžius su  1992 metų vizitu,  jis tarė: „matau, kad žmonės jūsų šalyje moka naudotis laisve“.

Plačiau…

Gražių, šiltų ir jaukių Jums šv. Kalėdų!

Šiandien, saulei kylant virš Vilniaus, susitikau su sportininkais, sporto srities specialistais, įvairių federacijų bei klubų atstovais. Tenka pripažinti, kad nesitikėjau, kad prieš šventes jų taip gausiai susirinks.  Pokalbio metu supratau kodėl, nes valdžios dėmesio ir racionalių diskusijų bei sprendimų trūkumas visus sporto aistruolius verčia ieškoti permainų.
Neseniai perskaičiau ES vienos iš institucijų padarytus tyrimus, jog beveik pusė Lietuvos gyventojų apskritai nesportuoja ir net nedaro mankštos.

Susitikimo metu sporto srities atstovai iškėlė daug aktualių klausimų ir problemų. Vilniaus savivaldybė skiria mažiausią finansavimą sportui ir kūno kultūrai lyginant su kitomis Lietuvos savivaldybėmis, apleistas sporto bazių remontas, nėra aiškios koncepcijos dėl nacionalinio stadiono, kurio statyba Šeškinėje šiuo metu yra sustojusi. Norint pabaigti stadioną reikia dar apie 300 milijonų litų ir viso šio komplekso išlaikymas kainuotų apie 30 mln. kasmet. Diskusijos dalyviai pripažino, kad toks stadionas būtinas Vilniui, tik ar tam reikia skirti visą sporto programoms bei infrastruktūrai skirtą finansavimą? Buvo nutarta, kad čia galėtų prisidėti ir finansiškai paremti šalies valdžia, t.y. Vyriausybė,  nes stadionas vis dėlto būtų nacionalinio lygio.

Diskusijoje aptarėme kaip pasiekti, kad Vilnius taptų sporto sostine. Tačiau diskusijoje buvo akcentuota problema, jog sostinėje nėra sporto politikos, ir apskritai nėra žmonių, kurie galėtų administruoti ir įgyvendinti visas geras idėjas, kurių šiandien buvo išsakyta labai daug.

Pirmiausia Vilnius turi plėtoti masinį sportą, sudaryti palankią aplinką moksleiviams, studentams ir kitiems miesto gyventojams kokybiškam laisvalaikio užimtumui, sportui bei sveikatos stiprinimui.
Sudaryti sąlygas visiems norintiems sportuoti, ugdyti talentingus sportininkus, siekiant deramai atstovauti miestui ir Lietuvai įvairaus lygio varžybose.

Sporto bazių bei aikštynų turėtojai susitikimo metu nuogąstavo, jog šiuo metu jiems privalomas turto mokesti, nors daugiau kaip 90% viso turimo ploto  yra panaudojama treniruotėms ir sportinei veiklai, todėl turi būti laikomasi sprendimo, kad tokiems objektams taikomas  nulinis turto mokestis. Taip pat yra būtinas ilgalaikis ir skaidrus sporto klubų, kurie dalyvauja tarptautiniuose turnyruose bei skatina sportinį turizmą, finansavimas – klubų žaidėjų sumokėto GPM ar dalies jo sugrąžinimas klubams.

Plačiau…