Šiandien Karveliškių kapinėse atidaroma Gitenio Umbraso skulptūra „Angelas“, pastatyta bendradarbiaujant su architektu Mariumi Šaliamoru. Projektas buvo pradėtas gana seniai, man dar būnant miesto meru. Džiugu, kad pagaliau galima jį parodyti ir visuomenei.

Pamenu, kai tremtinių bendruomenė į mane kreipėsi prašydama, jog Karveliškių kapinėse būtų išskirta vieta tremtiniams laidoti, priėmiau tai kaip labai skaudų ir „sunkų“ jų norą.  Juk nelengva kalbėti apie tokius dalykus.

Plačiau…

Seniai mane žavi pasaulyje plačiai plintančios automobilių pasidalinimo programos. Jos naudingos tuo, jog viena mašina naudojasi ne tik savininkas ar jo šeima, bet ir kiti žmonės. Juk asmeninio automobilio mieste praktiškai nereikia. Išlaikymas brangus, važiuojami atstumai nedideli ir ekologiniai motyvai taip pat svarbūs.

Kadangi pats dažniausiai rudens ir žiemos sezonais važinėju automobiliu, kurį vairuoja vairuotojas, kilo mintis savo septintos klasės BMW automobilį iškeisti į Londono taksi, kuriuo naudosiuosi ne tik aš, bet tokią galimybę turės ir bet kuris Vilniaus gyventojas ar svečias.

Plačiau…

Didelės miesto centro  erdvės – pati geriausia vieta komerciniams renginiams, nes garantuoja reklaminę sėkmę, ypač kai miesto gyventojai jos negali išvengti.  Keli pastarosiomis dienomis įvykę komerciniai renginiai iš tiesų stebina  nepagarba miestui ir gyventojams. Jų gana didelis noras save iškelti aukščiau visų kvepia susireikšminimu ir gero tono taisyklių nepaisymu. Situacija skamba panašiai kaip toje reklamoje: „Miesto įvaizdis yra niekas – reklamos troškulys yra viskas“.

Galima pateisinti, kad TV3 sezono atidarymas vyko Vilniaus Rotušės aikštėje. Tai miestiečių aikštė, kurioje istoriškai vyko daug įvairiausių renginių, ne išimtis ir šis. Tačiau ,  TV3  sezono atidarymo organizatorių komanda Vilniaus miesto herbą ant miesto Rotušės  fasado pavertė TV3 ženklu. Ar tai etiškas ir protingas poelgis? Ar visuomenė ir Vilnius neverti bent jau TV3 vadovų  viešo atsiprašymo, kad tiesiog renginio organizatoriai persistengė.

Tokį renginio organizatorių persistengimą vertinčiau kaip šaukštą deguto medaus stiklainyje, kuris gadina visą „skonį“ ir sukelia neigiamas žmonių reakcijas. Maža to, tai ypatingai menkina bendrą kompanijos įvaizdį, kuris nepaiso jokių moralės ir etikos nuostatų. Tai tiesiog nepagarba savo miestui.

Plačiau…

Kol Seimas, Vyriausybė ir Lietuvos Bankas tik kalba apie greitųjų kreditų verslo įstatymus ir taisykles, galioja principas , kad viskas galima, kas nedraudžiama.  O gyvenime kaip toje greitųjų kreditų vienos iš įmonių reklamoje: ,,pasiskolinai skaitytuvą – atiduosi kompiuterį“. Žmonės, patikėję lengva ir greita paskola,  dažnai verčiami bėdų ir aplinkybių, vėliau turi mokėti dideles palūkanas, kurios tik dar labiau įklampina į  dideles skolas. Teko skaityti žmonių laiškus, kuriuos Seime gauna mano žmona Agnė. Patekusiųjų  į greitųjų kreditų palūkanų karuselę istorijos kraupios, ir gaila, kad Agnės siūlymai kol kas Seime juda vėžlio greičiu.
Visiška šio įžūlaus „bizniavimo“ (verslu to negalima vadinti) viršūnė, kai viena greitųjų kreditų įmonių savo paslaugas  sumanė teikti  baruose, restoranuose bei kavinėse.  Taigi, jeigu  išgėrei butelį ir trūksta antram – prašau,  jums  paskola prie baro. Su palūkanomis už vieną butelį sumokėsi dėžės kainą. Dažniausiai tai bus jau ne to besiskolinančio pinigai, o visos šeimos ar artimųjų pragyvenimo lėšos.

Plačiau…