Graikija skęsta milijardinėse skolose. Europai tai tapo bene didžiausiu galvos skausmu, o Vokietijos kanclerė ilgai dvejojo – padėti Graikijai ar ne?Tačiau kodėl Vokietija turi imtis gelbėtojos vaidmens? Vietinė šalies spauda juokauja: „jeigu jau mes išleidžiame milijardus, kad padėtume atsigauti Graikijai, mums, be abejo, reikia ir grįžtamojo ryšio. Ką pasakytumėte apie kelias gražias salas pavyzdžiui: Korfu“.

Tačiau visa esmė slypi ne meilėje ir ne salose, o ekonominių – prekybinių santykių labirintuose. Kaip teigia Vokietijos spauda, pasirodo, net ir būdama visiškoje skolų duobėje Graikijos Vyriausybė leido didžiulius pinigus ginkluotės įsigijimui. Naujausi šarvuočiai, povandeniniai laivai buvo perkami iš Vokietijos, fregatos – iš Prancūzijos ir t.t Tai tik dar labiau didino Graikijos skolas ir artino krizę.

Nedarbo lygis Graikijoje išaugo iki 18 proc. ir dar vis didėja, mažmeninė prekyba nukrito net 20 proc., o socialinės pašalpos palaipsniui mažėja. Vargiai ar graikai bemato šviesą tunelio gale.

Tačiau koks gi čia Vokietijos vaidmuo? Pirkdama povandeninius laivus ir kitą karinę techniką iš Vokietijos, Graikija labai prisidėjo prie vokiečių pramonės ir eksporto. Ir čia Vokietijai dėl paramos apsispręsti padėjo mažas šantažas – nebus pritarta paramai, bus sustabdyti apmokėjimai Vokietijos įmonėms už įsigytą karinę techniką. Kai nėra pinigų, tai nėra. Atrodo, kanclerei Angelai Merkel šis argumentas buvo įtikinamas. Po ilgo dvejojimo buvo pritarta planui, jog reikia gelbėti Graikiją.

Istorijos paradoksas – Graikija ginkluojasi, greičiausiai, prieš Turkiją, nors abi šalys yra NATO aljanso narės. Štai tau ir pagalba, ir draugystė.