Penkerius metus Davidas Cameron‘as praleido bandydamas atnaujinti Konservatorių partiją ir tikėdamasis, jog jai pavyks atgauti valdžią po trijų nesėkmingų rinkimų. Apklausa parodė, kad nemaža dalis balsavusiųjų, matydama inertiškas jo pastangas  pertvarkyti partiją, ilgai svarstė, kokio tipo ministru pirmininku jis taps.

Eidamas šias pareigas jau po dešimties savaičių, ponas Cameron‘as lankėsi Jungtinėse Amerikos valstijose ir ten pasirodė kaip bene radikaliausias šiuolaikinės Britanijos vadovas. Tokiomis pažiūromis jis pralenkia net gerai žinomą konservatorių lyderę, „geležine ledi“ vadinamą Margaret Thatcher.

Plačiau…

Ne paslaptis, kad pastaruosius kelis metus dalis amerikiečių kairiųjų atstovų pasirinko naują terminą „progresyvieji“, kuris turėtų pakeisti žodį „liberalieji“. Teisė gana stipriai laikėsi įsikibusi  žodžio „liberalus“, tačiau  2007 metais  per demokratinius debatus paklausta ar ji yra liberalė ponia Hilary Klinton  atsakė, kad mieliau save vadintų „šiuolaikinio progresyvumo“ šalininke. Tačiau ji neturi tiek daug šalininkų, kaip gali iš pradžių atrodyti.

 Paskutinioji „Galupo“ instituto apklausa parodė, kad tik vienas iš keturių liberalų sutinka su „progresyviojo“ požiūrio nuostata,  17 procentų atmetė šią sąvoką, o 57 procentai apskritai buvo neapsisprendę. Įdomu tai, kad net 7 procentai konservatorių laiko save progresyviaisiais, ir beveik pusė jų teigia, jog nėra tikri, ar tokios nuostatos jie galės laikytis.

Tačiau šioje situacijoje atsiranda keblumas – Amerika nesupranta, ką politiškai šis terminas reiškia. Ar jie turėtų manyti, kad tai dar vienas žingsnis į priekį? Ką pats žodis progresas reiškia iš tikrųjų? Išnagrinėjus žodžio „progresyvus“ semantiką bei formologiją, prasidedančią jau nuo Antikos laikų,  jo reikšmė būtų – „į priekį eik“.

Plačiau…

Atrodo, užsitęsusioje „Akropolio“ byloje padėtas taškas. Įmonė nusprendė atsisakyti ieškinio dėl sklypo Vilniuje kainos. Tai reiškia, kad „Akropolis“ už sklypą sumokės visą kainą – 40,5 mln. litų, o ne dvigubai mažiau. Toks sprendimas, mano manymu, yra labai sveikintinas ir teisingas.

Reikia pripažinti, kad ieškinys bendrovei jau padarė žalą, todėl sprendimas atsiimti kiek  pavėluotas, nes tai sukėlė nemažą ažiotažą visuomenėje. Greičiausiai netikėtą ir, sakyčiau, iš tiesų protingą įmonės sprendimą lėmė skirtingų institucijų susivienijimas bei problemos iškėlimas viešumon.
Taigi sveikinu „Akropolį“ žengus garbingą žingsnį.

Diskusijos apie „Akropolio“ bylą pastarosiomis dienomis netyla. „Akropolio“ savininkų atsisakymas sumokėti pagal sutartį už sklypą suderintą kainą – 20 mln. litų sumą ir, mažų  mažiausiai, keistas pirmosios instancijos teismo sprendimas pasiekė apogėjų.  Pareiškimai ir vertinimai pateikiami jau ne tik iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos (VAVA), Nacionalinės žemės tarnybos (NTŽ), bet savo teisinę pagalbą ėmė siūlyti Vyriausybės atstovai ir Prezidentūros patarėjai.

Vilniaus apygardos teismo nutartimi nurodoma, kad bendrovei „Akropolis“ nebereikės valstybei sumokėti daugiau kaip 20 mln. litų. Tokia suma sumažinta sklypo prie Vingio parko, buvusios „Velgos“ gamyklos teritorijoje, kaina. Apie motyvus nekalbėsiu, nes jie spaudoje jau išsamiai aprašyti.
Tačiau, šalia veiksmų, kurių jau ėmėsi vyriausybės teisininkai,  be abejonės, turi būti aktyvesnė ir Vilniaus miesto savivaldybė, nes ji taip pat gali būti teisminio proceso dalyvė. Dalis sumos už valstybės parduotą žemę patenka į savivaldybės biudžetą. Taigi nesiimant jokių priemonių,  Vilniaus miestas aiškiai neteks dalies pajamų, todėl savivaldybės meras turėtų ginti miesto interesus teisme.

Dar viena svarbi bei svari aplinkybė – Vilniaus miestas gali inicijuoti detalaus plano peržiūrėjimą, nes jį tvirtinant tikrai buvo įvertinta ekonominė projekto dalis, įskaitant ir sklypo kainą. Už tai investuotojai gavo galimybę daugiau statyti, o atsisakant mokėti už sklypą suderėtą kainą,   būtina iš naujo peržiūrėti detalųjį planą 
Žinoma, derėtų  įvertinti ir verslo argumentus. Gal iš tikrųjų, užklupus krizei, įmonė neturi pinigų susimokėti už sklypą. Tokiu atveju, manau, galimos derybos  dėl apmokėjimo atidėjimo ilgesniam laikui, bet jokiu būdu negalima  kurti precedento, kurio pasekmės atsigręš prieš visus.

Savo projektais „Fluxus ministerija“ vilniečius ir miesto svečius stebina nuo pat pirmųjų atsidarymo dienų: parodos, galerijos, koncertai, meno dirbtuvės ir daugelis kitų renginių. Atėjus vasarai buvo pradėjome ir dar vieną labai išpopuliarėjusį projektą – savaitgalio džiazo muzikos  vakarai. Džiugu, kad pasiklausyti unikalių profesionalų improvizacijų čia visada susirenka pilnutėlė salė.

Šį šeštadienį Vilnius atrodė tuščias, po perkaitusias gatves vaikštinėjo tik kelios turistų grupelės ir vienas kitas į gamtą nespėjęs išvažiuoti miestietis. Tačiau atėjus vakarui miestas atgijo,  į „Fluxus ministeriją“ sugūžėjo didžiulis būrys džiazo mylėtojų. Visi norėjo paklausyti gerai Europoje žinomų italų muzikantų: Fabrizio Brusca ir Fulvio Buccafusco, grojamos muzikos. Teigiamą atmosferą kartu su jais kūrė ir nuolatiniai „Fluxus ministerijos“ rezidentai: Kęstutis Vaiginis, Mindaugas Vadoklis bei Marijus Aleksa. Galima pasidžiaugti, kad ši vieta tapo erdve, kuri apjungia ir leidžia plėtotis ne tik Lietuvos menui, bet yra patraukli koncertuoti ir užsienio šalių atlikėjams.

Plačiau…