Esu isitikines, kad Arturas Zuokas yra labai plataus mastymo zmogus. Jau vien del to, kad leidzia rasyti savo bloge visiems kas ka nori. Vieni kliedi, kiti reiskia savo neapykanta, treti (mazuma) bando kazka konstruktyvaus palikti savo komentaruose.
Ir visiems Zuoko bloge atsiranda vietos. Kazin ar taip galetu elgtis zmogus, kuris ima kysius ar viesai meluoja is siauru savanaudisku paskatu? Todel tie, kurie Zuoka piktai puola, yra neteisus. Jie paprasciausiai yra gyvenimo nuskriausti nevykeliai…
Kiek zinau,panasiems projektams finansavima skiria ES. Irgi pinigai,tik reikia juos sugebeti panaudoti. Yra tokiu projektu Lietuvoje ir daugiau. Kad ir Panaros Pilnu Namu bendruomene.Zmones juos vertina ivairiai,bet baznycia kazkodel i ta Panara ziuri labai neigiamai.Tos bendruomenes iniciatorius buvo blaskomas po Lietuva,gudesnes vietos nei Panara jau nebeliko,o gal ir palanki dalies visuomenes nuomone ta blaskyma sustabde.Kalbama,kad visi nesutarimai del pinigu…
„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“
„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribasKita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumuDaugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais. Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas. Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiaiBene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribasKita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumuDaugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais. Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas. Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiaiBene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribasKita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumuDaugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais. Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas. Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiaiBene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribasKita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumuDaugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais. Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas. Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiaiBene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribasKita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumuDaugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais. Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas. Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiaiBene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribasKita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumuDaugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais. Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas. Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiaiBene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribasKita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumuDaugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais. Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas. Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiaiBene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribasKita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumuDaugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais. Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas. Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiaiBene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribasKita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumuDaugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais. Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas. Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiaiBene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribasKita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumuDaugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais. Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas. Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiaiBene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau pri
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau pri
„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.
Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.
Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.
Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?
Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.
Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.
Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.
Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..
Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…
Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.
Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.
Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.
Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.
Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.
Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”
Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.
Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.
Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.
Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.
Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.
Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…
Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.
Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…
Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.
Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…
Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….
Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…
Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“
„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.
Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.
Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.
Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?
Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.
Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.
Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.
Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..
Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…
Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.
Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.
Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.
Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.
Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.
Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”
Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.
Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.
Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.
Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.
Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.
Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…
Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.
Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…
Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.
Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…
Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….
Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…
Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“
„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.
Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.
Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.
Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?
Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.
Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.
Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.
Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..
Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…
Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.
Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.
Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.
Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.
Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.
Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”
Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.
Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.
Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.
Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.
Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.
Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…
Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.
Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…
Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.
Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…
Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….
Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…
Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“
„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.
Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.
Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.
Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?
Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.
Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.
Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.
Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..
Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…
Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.
Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.
Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.
Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.
Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.
Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”
Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.
Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.
Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.
Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.
Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.
Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…
Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.
Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…
Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.
Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…
Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….
Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…
Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“
DĖMESIO, TAI SVARBU !
Už info dėkojame Valentinui iš žavingosios Ligitos portalo „Ligi Dangaus“
Perkelta „Copy-Paste“ metodu.
——————————————————————————————————–
„Sveiki gerbiamieji teisininkai ir baudžiamojo proceso žinovai. Šiandien man atsitiko toks dalykas. Vonioje lyginu savo marškinius, o mylimoji sėdi prie savo g-mailo. Staiga girdžiu iš jos klausimą:
Ko tu man rašai į gmailą?
Pasirodo, kažkas prisijungęs prie mano g-mailo įvykdė susirašinėjimą su mano mylimąja. Susirašinėjimo metu, aš iš kitos naršyklės prisijungiau prie savo e-mailo ir su įdomumu stebėjau kaip mano vardu atsiranda toks tekstas ir palaikiau dialogą su “savimi” iš mylimosios g-mailo.
Valentinas: laba
13:37 aš: labas
13:39 ka veiki?
13:40 Valentinas: reik atsiskaityt su zmogumi , gal galetum pagelbet?
aš: kuo
13:41 Valentinas: pervest zmogui 70lt.. bankai nedyrba nesinori pavest
aš: kokia saskaita?
Valentinas: banko
aš: o kieno kaip tau atrodo?
13:42 Valentinas: uz paslauga pazystamo.. galesi padet?
aš: gerai
13:43 Valentinas: swed tinka?
aš: tinka
13:44 Valentinas: Jonas Vilčixxx LT5473001010795
xxx
13:45 o pas tave swed?
aš: nu
Valentinas: tai cia greit?
13:47 Mielas nepažįstamasis. Ką tu veiki prisijungęs prie mano e-mailo ir reketuodamas iš mano žmonos pinigų?
Paskutinis sakinys be abejo yra mano, kai nebeišlaikė nervai. Ypač skaudu, kad kažkas mano vardu rašo darydamas tokias debiliškas gramatikos klaidas.
Pavardę ir sąskaitą sąmoningai užslaptinau, nes nežinau kokių teisinių implikacijų galėtų turėti viešas paskelbimas.
Taip pat g-maile pastebėjau, kad aš “pakeičiau” savo Facebooko profilio slaptažodį.
Šiuo metu g-mailo slaptažodį pakeičiau, Facebooko atstačiau ir pakeičiau ir galvoju ką man su šia informacija daryti.
Ar šie įvykiai gali būti kvalifikuojami kaip bandymas neteisėtu būdu įsigyti turtą, arba bandymas sukčiauti ir pan.? Ar yra prasmės kreiptis į teisėsaugą? Ar nusikaltimų internetinėje erdvėje tyrėjai galėtų nustatyti kas buvo prisijungęs pagal IP adresą? Ar turima sąskaita ir vardas bei pavardė galėtų kaip nors padėti išsiaiškinti?“
2010 - 06 - 28, 19:23
Virtualogui
Pritariu mintims ir gerbiu Tavo įsitikinimą.
2010 - 06 - 28, 18:31
Su visa pagarba Tau – koks dar esi naivus vaikas.
2010 - 06 - 28, 8:31
Esu isitikines, kad Arturas Zuokas yra labai plataus mastymo zmogus. Jau vien del to, kad leidzia rasyti savo bloge visiems kas ka nori. Vieni kliedi, kiti reiskia savo neapykanta, treti (mazuma) bando kazka konstruktyvaus palikti savo komentaruose.
Ir visiems Zuoko bloge atsiranda vietos. Kazin ar taip galetu elgtis zmogus, kuris ima kysius ar viesai meluoja is siauru savanaudisku paskatu? Todel tie, kurie Zuoka piktai puola, yra neteisus. Jie paprasciausiai yra gyvenimo nuskriausti nevykeliai…
2010 - 06 - 28, 1:54
Gerovė, santarvė ir… Zuokas. Nieko nesupainiojai, knysliuk?
2010 - 06 - 27, 14:20
Kaip visada – viskas del pinigu ir del valdzios :) O taip noretusi harmonijos, santarves… kad ir toje pacioje baznycioje.
2010 - 06 - 27, 13:08
@Virtualogas:
Kiek zinau,panasiems projektams finansavima skiria ES. Irgi pinigai,tik reikia juos sugebeti panaudoti. Yra tokiu projektu Lietuvoje ir daugiau. Kad ir Panaros Pilnu Namu bendruomene.Zmones juos vertina ivairiai,bet baznycia kazkodel i ta Panara ziuri labai neigiamai.Tos bendruomenes iniciatorius buvo blaskomas po Lietuva,gudesnes vietos nei Panara jau nebeliko,o gal ir palanki dalies visuomenes nuomone ta blaskyma sustabde.Kalbama,kad visi nesutarimai del pinigu…
2010 - 06 - 27, 12:18
‘Mano guru’ tikrai geras dalykas, ir as nezinojau apie ji… Reikes kada uzsukt salotu pavalgyt… :)
2010 - 06 - 27, 2:01
Abonentams ne.
2010 - 06 - 26, 18:46
zuokui ne! – pritariu
2010 - 06 - 26, 14:20
Labai puikus projektas. Ten raso, kad ir jus, Arturai, biski prisidejot. Tikrai esu nustebintas, kad Lietuvoje egzistuoja panasus dalykai:
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/buve-narkomanai-gydosi-vaisindami-salotomis.d?id=33872979
2010 - 06 - 26, 12:47
man irgi patiko. originalu.@Auksinė Varpa:
2010 - 06 - 26, 12:45
Mažyli, čia tavo šansas, išnaudoki jį, pasisūlyki Zuokui …
2010 - 06 - 26, 8:05
Ar sio blogo administravimu kas nors dar uzsiima, ar visi Jonines tebesvencia? :))
2010 - 06 - 26, 0:18
sitas irgi geras.@Auksinė Varpa:
2010 - 06 - 26, 0:17
Geras straipsnis. siulau visiems paskaityti.@av:
2010 - 06 - 25, 23:10
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumu
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumu
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumu
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumu
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumu
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumu
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumu
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumu
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumu
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau prie saikingesnių formų įpratusį europietį pribloškia dirbtinės gamtos neskoningumas, juolab kad parodoje apstu pavykusių tikros gamtos oazių. Akis badančios padidintos plastikinės gėlės, uogos, drugeliai, sraigės ir kiti gyviai verčia pasijusti nejaukiai. Gyvybės čia – nė lašo, todėl labai keistai iš ekranų skamba pasakojimai apie gydomąsias augalų savybes ar maistą. Kita vertus, eilė prie šio paviljono visada didelė.
Skandinavai, kaip susitarę, akcentuoja „žaliąsias“ idėjas, atliekų rūšiavimą, jų perdirbimą ir klimato kaitos mažinimą. Šią jau pabodusią temą nuotaikingiausiai pavyko perteikti švedams ir danams, kurie savo paviljonuose skatina iš naujo pažvelgti į ekologiško judėjimo teikiamą malonumą – čia galima pasivažinėti dviračiais, pasisupti supynėse, pašokinėti. Švedai pateikia didžiules nuotraukas, kurios iš priešingų patalpos pusių rodo skirtingus vaizdus – pavyzdžiui, pramonės „nustekentos“ ir atsigavusios gamtos. O štai danų paviljone kinams labai patinka rato formos fontanas, kuris ištrykšta nuo centre šokinėjančių žmonių kojų.
Taip pat ekologiško miesto idėją perteikiantis Estijos paviljonas kelia prieštaringą įspūdį. Daugelis nesupranta, ką minimalistiškai įrengtame pastate veikia didžiulės kiaulės-taupyklės. Daugiau čia nieko ir nėra. Tiesa, kinai mielai prie jų fotografuojasi, tačiau ne visi paskaito, kad taupyklė simbolizuoja vieną idėją, dėl kurios galima pagerinti gyvenimą mieste ir už kurią galima balsuoti įmetant lapuką. Idėjos kuo įvairiausios – nuo žaliųjų technologijų iki pareiškimo, kad miesto ateitis „man nerūpi“.
Latvija siūlo išbandyti savo galimybių ribas
Kita grupė šalių bando žmones pakylėti virš kasdienybės, suteikti jiems netikėtų įspūdžių ir nustebinti. Tikrai nustebino Latvija, pristatanti šioje šalyje jau penkerius metus veikiančią pramogą – galima patirti skrydžio ir laisvės pojūtį didžiulėje oro turbinoje. Paviljono šūkis: „Išbandyk savo galimybių ribas. Skrisk!“
Šiuo metu skraido ir įvairius triukus rodo oro akrobatai, tačiau netrukus planuojama atsitiktinės atrankos būdu atrinkti 200 lankytojų, kurie bus paruošti taip pat rodyti panašius triukus.
Ši ambicija latviams kainavo 5 mln. eurų, tačiau paviljono darbuotojai gyrėsi iškart po atidarymo, kuris vėlavo beveik mėnesį, sulaukę milijonieriaus iš Rusijos skambučio. Pastarasis užsimanė turbiną įsigyti. Tiesa, paviljone dėl turbinos specifikos apsilankys gerokai mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Lietuvos paviljone. Mat pasiruošimas pasirodymui užtrunka. Be to, bent pirmosiomis dienomis turbina gedo ir paviljoną kelioms valandoms tekdavo uždaryti.
Prabangiausi paviljonai konkuruoja idėjų originalumu
Daugelis šalių į lankytojų širdis beldžiasi per filmukus. Labiausiai pasisekę tie, kurie rodomi ne paprastuose ekranuose, o ant visų keturių sienų ir net lubų – taip pateikiami gamtos vaizdai, meteorologiniai kataklizmai ar ugnikalnių išsiveržimai (beje, Islandija spėjo įterpti ir savąjį Ejafjadlio, kuris šimtams tūkstančių žmonių sukėlė didžiulių nepatogumų) nutrina ribą tarp esamos ir menamos tikrovės, netgi leidžia „atsidurti“ pačiose ugnikalnio gelmėse.
Kinams labai patinka ir į žmogaus rankos šilumą reaguojantys interaktyvūs ekranai. Pavyzdžiui, Austrijos paviljone nuo žmogaus prisilietimo atgyja miškas: skleidžiasi gėlės, skraido paukščiai, pasirodo žvėrys, išdygsta žmonių trobelė. Italijos paviljone rankos prisilietimu galima sustabdyti judančius žmones, kurie sustoję ką nors pasakoja ar dainuoja.
Tuo tarpu kitos Europos šalys, pasistačiusius didžiulius įmantrių formų paviljonus, stebina ne tik technologinėmis naujovėmis, bet ir atsivežtomis meno vertybėmis ar eksponatais.
Pavyzdžiui, Prancūzijos paviljone galima pasimėgauti Renuaro, Vincento Van Gogo, Rodeno (sutrikimą dėl nuogo žmogaus skulptūros kinai slepia juoku) bei kitų Prancūzijoje kūrusių menininkų kūriniais. Beje, Prancūzijos paviljonas, kurio idėja – „Geidulingas miestas“ – vienas prabangiausių. Jo įrengimui išleista suma taip pat stulbinama – 50 mln. eurų. Palyginimui – Lietuvos paviljonas su išlaikymu kainuos tik 10 mln. litų.
Pagal idėjų mastelį su prancūzais rungiasi, kaip bebūtų keista, čekai. Efektinguose ekranuose jie pristato garsiausius Čekijos išradimus, tarp kurių ir vaistai nuo AIDS, o atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems lankytojams suteikiama galimybė atrasti savo kvapą. Žmogus pasodinamas medituoti prieš didelį „auksinį“ lašą, ant galvos jam uždedami elektrodai, kurie skenuoja emocijas, o kompiuteris pagal jas atrenka trijų kvapų derinį. Tuomet mažyčiame buteliuke pagaminamas lašelis šių kvepalų, kuris dovanojamas lankytojui.
Danai gali pasigirti iš Kopenhagos atgabenta garsiąja undinėle, čekai – Karlo tilto fragmentu, tikrų meno vertybių taip pat rodo Nyderlandai, Liuksemburgas.
Bene labiausiai nuotaikingumu išsiskiria Italijos paviljonas, primenantis, kad šioje šalyje gyvena vieni išradingiausių dizainerių pasaulyje. Jei eksponuojamos kėdės, jos pakabintos ant sienų ar lubų, makaronų kolekcija – taip pat tikras meno kūrinys. Ką jau kalbėti apie didžiausią Italijos pasididžiavimą – madas, kurias pristato įvairiausio dydžio manekenai. Čia beveik nėra jokių ekranų, bet viskas taip tikra, kad užsukti į šį paviljoną norisi ne kartą.
Tarp parodos perlų – neskoningumo pavyzdžiai
Bene dažniausiai fotografuojamas Didžiosios Britanijos paviljonas, suręstas iš 60 tūkst. permatomų plastikinių strypų, kurių galuose eksponuojamos sėklos. Šalia paviljono galima pamatyti keletą įmantresnių eksponatų, kurie iš jų išauga. Projektas pavadintas „Sėklų katedra“. Sėklos simbolizuoja idėją, kad mažytis daigelis turi tiek galios, kad gali padėti išsaugoti mūsų planetą. Vargu, ar kinai gilinasi į filosofines gelmes, tačiau įvairiausių sėklų formas apžiūrinėja su didžiuliu malonumu.
Dar vienas labai dažnai fotografuojamas objektas – Ispanijos paviljono lankytojus išlydintis milžiniškas kūdikis, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Vieni šiuo eksponatu labai žavisi, kiti kraupsta nuo jo sintentinio tikrumo, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
Kinams tikriausiai priimtinas ir pompastika dvelkiantis Rusijos paviljonas, tačiau pri
2010 - 06 - 25, 20:36
„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.
Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.
Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.
Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?
Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.
Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.
Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.
Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..
Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.
Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…
Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.
Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.
Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.
Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.
Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.
Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”
Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.
Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.
Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.
Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.
Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.
Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…
Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.
Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…
Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.
Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…
Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….
Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…
Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“
„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.
Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.
Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.
Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?
Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.
Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.
Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.
Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..
Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.
Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…
Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.
Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.
Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.
Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.
Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.
Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”
Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.
Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.
Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.
Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.
Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.
Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…
Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.
Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…
Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.
Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…
Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….
Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…
Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“
„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.
Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.
Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.
Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?
Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.
Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.
Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.
Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..
Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.
Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…
Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.
Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.
Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.
Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.
Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.
Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”
Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.
Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.
Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.
Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.
Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.
Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…
Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.
Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…
Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.
Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…
Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….
Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…
Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“
„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.
Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.
Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.
Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?
Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.
Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.
Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.
Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..
Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.
Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…
Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.
Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.
Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas, akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau, kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečupą, jei pradarius jo butelį, reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va, pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.
Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.
Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.
Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”
Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.
Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.
Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.
Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį.
Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.
Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…
Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.
Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…
Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.
Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…
Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….
Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 Lt per mėnesį…
Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“
2010 - 06 - 25, 18:18
Man dar labiau bus gaila anglu, kurie gaus dudon nuo vokietuku 1/8finaly…
2010 - 06 - 24, 18:05
Gaila Italu!
2010 - 06 - 24, 15:04
DĖMESIO, TAI SVARBU !
Už info dėkojame Valentinui iš žavingosios Ligitos portalo „Ligi Dangaus“
Perkelta „Copy-Paste“ metodu.
——————————————————————————————————–
„Sveiki gerbiamieji teisininkai ir baudžiamojo proceso žinovai. Šiandien man atsitiko toks dalykas. Vonioje lyginu savo marškinius, o mylimoji sėdi prie savo g-mailo. Staiga girdžiu iš jos klausimą:
Ko tu man rašai į gmailą?
Pasirodo, kažkas prisijungęs prie mano g-mailo įvykdė susirašinėjimą su mano mylimąja. Susirašinėjimo metu, aš iš kitos naršyklės prisijungiau prie savo e-mailo ir su įdomumu stebėjau kaip mano vardu atsiranda toks tekstas ir palaikiau dialogą su “savimi” iš mylimosios g-mailo.
Valentinas: laba
13:37 aš: labas
13:39 ka veiki?
13:40 Valentinas: reik atsiskaityt su zmogumi , gal galetum pagelbet?
aš: kuo
13:41 Valentinas: pervest zmogui 70lt.. bankai nedyrba nesinori pavest
aš: kokia saskaita?
Valentinas: banko
aš: o kieno kaip tau atrodo?
13:42 Valentinas: uz paslauga pazystamo.. galesi padet?
aš: gerai
13:43 Valentinas: swed tinka?
aš: tinka
13:44 Valentinas: Jonas Vilčixxx LT5473001010795
xxx
13:45 o pas tave swed?
aš: nu
Valentinas: tai cia greit?
13:47 Mielas nepažįstamasis. Ką tu veiki prisijungęs prie mano e-mailo ir reketuodamas iš mano žmonos pinigų?
Paskutinis sakinys be abejo yra mano, kai nebeišlaikė nervai. Ypač skaudu, kad kažkas mano vardu rašo darydamas tokias debiliškas gramatikos klaidas.
Pavardę ir sąskaitą sąmoningai užslaptinau, nes nežinau kokių teisinių implikacijų galėtų turėti viešas paskelbimas.
Taip pat g-maile pastebėjau, kad aš “pakeičiau” savo Facebooko profilio slaptažodį.
Šiuo metu g-mailo slaptažodį pakeičiau, Facebooko atstačiau ir pakeičiau ir galvoju ką man su šia informacija daryti.
Ar šie įvykiai gali būti kvalifikuojami kaip bandymas neteisėtu būdu įsigyti turtą, arba bandymas sukčiauti ir pan.? Ar yra prasmės kreiptis į teisėsaugą? Ar nusikaltimų internetinėje erdvėje tyrėjai galėtų nustatyti kas buvo prisijungęs pagal IP adresą? Ar turima sąskaita ir vardas bei pavardė galėtų kaip nors padėti išsiaiškinti?“
2010 - 06 - 24, 13:21
Kas nulėmė tokios nevykusios nuotraukos pasirinkimą tokia proga?
2010 - 06 - 24, 11:49
Greičiausiai ,,Jonah“ , muzikantas.
2010 - 06 - 24, 11:29
kas tas vaikinas kampe? rasa?