@ Ir stebiuosi zmoniu izvalgumu: “Dar 1991m. Sorbonos profesorius Jozef Darsky rašė, kad postkomunistinėse šalyse paleista korupcinė “bakšišo” sistema įtrauks visus ir sugriaus šias valstybes iš vidaus”

nagi nagi… Užtenka paskaityti Kudirkos raštus ir rasime, kad korupcija ir kyšininkavimas yra ne šio amžiaus išradimas. Tos tradicijos įsišaknijusios šimtmečiais, o mes norime rezultatų čia ir dabar. Švedijoje ir toje dar ne taip ir seniai už vagystes rankas kapojo… Žodžiu baikim dangstytis įvairiom „gauruotom rankom“ iš kažkur bei sovietmečio palikimu ir vieną kartą pradėkim konkstruktyviai ieškoti šaknų ir sprendimų kaip jas pakirsti. Aš pvz. manau, kad jei piliečiai savo mokesčius mokėtų į biudžetą patys, iš savo sąskaitos, tai pamatę kiek jie į tą katilą sumeta greitai nulinčiuotų tuos, kurie iš jo vagia. Skaičiuoklės jiems atrodo teorinės, bet gavę į sąskaitą 4000 LT ir 2000 iš jų pervedę valstybei pajustu savo kailiu kas kiek ir ko :)

Protokolas Nr. 1

Bendrai išsiaiškinę, imsime kalbėti apie kiekvienos minties reikšmę palyginimais ir išvedimais, nušviesime sąlygas. Taigi aš formuluoju savąją sistemą su mūsų ir gojų pažvalgomis.
Reikia pažymėti, kad kvailiųjų instinktų žmonių daugiau nei gerų žmonių. Todėl geriausi rezultatai juos valdyti pasiekiami prievarta ir grasinimais, bet ne kokiais pasitarimais. Kiekvienas žmogus stengiasi valdyti, kiekvienas norėtų tapti diktatorium, jei tik galėtų. Todėl kitas rūpinasi tik savo gerove, bet ne kitų.

Teisė – jėgoje. Kas sulaikydavo grobuonis žvėris, kuriuos vadina žmonėmis; kas jais ligi šiol vadavo? Kai pradėjo visuomenės santykiai megztis, jie klausė kietos valdžios; vėliau įstatymo, kuris yra tokia pat jėga, tik maskuota, vadinasi, gamtos dėsnių – teisė jėgoje.

Laisvė – idėja, liberalizmas. Politinė laisvė yra idėja, bet ne faktas. Tą idėją reikia mokėti taikinti, kada yra reikalinga idėjiniu priviliojimu pritraukti žmonių jėgas į savo partijas, jei jinai sugalvojo kitą valdančiąją partiją sunaikinti. Tas uždavinys palengvėja, jei priešininkas užsikrečia pats laisvės idėja, taip vadinamu liberalizmu, ir dėl idėjos praranda savo galingumą. Čia tatai ir pasireikš mūsų teorijos laimėjimas: tuojau valdžia savaime atitenka į kitas rankas, nes akloji tautos jėga nė dienos negali išbūti be vadautojo, ir naujoji valdžia stoja susilpnėjusios dėl liberalizmo senosios valdžios vietoje.

Auksas, tikėjimas, savivaldybė! Mūsų laikais liberalų valdytojų vietininku yra aukso valdžia, t. y. Žmones valdo auksas. Laisvės idėja neįvykdytina svajonė, nes ja nemoka kiek reikiant naudotis. Jei tik kurį laiką imtų patys žmonės valdytis, tuojau pasileidimas įsigalėtų. Tada jau prasideda nesantaika, kivirčai, barniai, greitai išvirstanti į socialines kovas, kuriose valstybės dega ir jų reikšmė virsta pelenais.

Kapitalo despotizmas. Ar valstybė netenka gyvybės galvos, ar vidiniai kivirčai atiduoda ją išoriniam priešui valdyti – šiaip ar taip yra, vistiek ji jau amžinai žlugusi: ji mūsų valdžioje. Kapitalo despotizmas (o kapitalas visas mūsų rankose) tiesia jai šiaudelį gelbėtis, už kurio valstybei tenka noroms nenoroms laikytis; kitaip ji tuč tuojau smegtų į bedugnę.

Vidaus priešas. Tą, kuris iš liberalinės sielos sakytų, kad tokios rūšies sprendimai esą nedori, aš klauščiau: jei kiekvienai valstybei du priešu ir jei prieš išorinį priešą jai leista ir laikoma geru daiktu vartoti visas kovos priemones, pavyzdžiui: nesupažindinti priešo su savo puolimo ir gynimosi planais, pulti jį nakčia arba su nelygiu žmonių skaičium, tai kodėl gi tokios priemonės prieš blogesnį visuomenės tvarkos ir gerovės ardytoją galima vadinti neleistinomis ir nedoromis?

Minia, anarchija. Ar gali sveikas logiškas protas viltis sėkmingai vadovauti minioms išmintingais aiškinimais, arba perkalbinėjimais, kai yra pasipriešinimas, nors ir beprasmis, bet kuris gali pasirodyti paviršutinai galvojantiems žmonėms malonesnis? Pripratę vadovauti niekšiškais geiduliais, paskalomis, papročiais, patikėjimais, tradicijomis ir sentimentalinėmis teorijomis, – žmonės minioje ir minios žmonės partijomis suskyla. Tuo tarpu partinis suskilimas trukdo susitarti ir nuraminti įsisiubavusias žmonių mases. Kiekvienas minios nusprendimas pareina nuo pripuolamos arba tyčia paruoštos daugumos, kuri, nežinodama politikos paslalpčių, daro absurdišką sprendimą ir tuo pati pasigimdo anarchiją valdžioje.

Politika ir moralumas. Politika neturi nieko bendro su moralumu, ne politikas ir todėl netvirtas savo soste. Kas nori valdyti, turi griebtis ir gudrybių, ir veidmainiavimo. Didžiausios tautų ypatybės – atvirumas ir doringumas – politikoje yra ydos, nes jos nuverčia nuo sosto greičiau nei kitkas, kad ir stiprų priešininką. Tos ypatybės turi būti gojų valstybių atributais. Tačiau mes nieku gyvu negalime jomis vadovautis.

Galingesniojo teisė. Mūsų teisė – jėgoje. Žodis „teisė“, yra atitrauktinė ir niekuo neįrodoma mintis. Tas žodis reiškia: duokit man tą, ko aš noriu, kad aš tuo pačiu įrodyčiau, jog esu stipresnis už jus.
Valstybėje, kur yra blogai organizuota valdžia, įstatymų ir valdytojo susilpnėjimas dėl supuvusio liberalizmo veikimo, aš imu naują teisę – tvarką ir vyriausybės parėdymus, sugniaužt įstatymus, pertvarkyti visas įstaigas ir tapti valdytoju tų, kas atidavė mums savo galios teisę, atsisakęs nuo jos lengvatiškai, liberališkai.

Masonų-žydų valdžios galybė. Mūsų valdžia, kai šiandie yra susvyravusios visos kitos valdžios, bus galingiausia ir stipriausia iš visų kitų valdžių, nes ji bus nematoma ligi tol, kol tiek sutvirtės, kad jos jau nebegalės jokia gudrybė nuversti.

Tikslas pateisina priemones. Iš laikinojo blogio, kurį mes esame priversti dabar padaryti, gims gera, galinga valdžia, kuri nustatys teisingą žmonių būties mechanizmo ėjimą; senąją tvarką šiuo atveju suardys liberalizmas. Rezultatai pateisina priemones. Kreipkim akį savo planauose ne tiek į tai, kas gera ir dora, kiek į tai, kas reikalinga ir naudinga.
Prieš mūsų akis stovi planas, kuriame strategiškai pravesta linija, nuo kurios mums nebegalima atsitraukti, nes kitaip visas žydų amžių darbas žlugtų.

Žabalių minia. Išdirbant gerą veikimą reikia turėti galvoje minios akiplėšiškumą, nepastovumą, nenuolatumą, jos nemokėjimą suprast ir gerbt saavojo gyvenimo salygas, savo gerovę saugoti. Reikia atminti, kad minios galia akla, neišmintinga, nespręsta, pareinanti taip iš dešinės, taip ir iš kairės. Aklas aklo toli nenuves: jis gali tik jį į bedugnę įmurdyti. Iš to seka, kad minios nariai, liaudies išsišokėliai, nors jie ir genialūs bei išmintingi, bet politikoje nei bū, nei me nenusimanantys, negali pasireikšti kaipo minios vadai: jie išstodami viešai tik žudo visas tautas. Tik iš jaunų dienų ruošiamas pasauliui asmuo tegali žinoti žodžius, kurie yra politiškųjų raidžių sudaromi.

Partijų peštynės. Žmonės pavesti sau, t. y. išsišokėliams iš jų tarpo, yra silpninami partijų kivirčų ir peštynių, kurios kiekviena veržiasi gauti valdžią ir garbės naudojantis netvarka šalyje. Ar gali žmonių masės ramiai svarstyti šalies reikalus ir valdyti šalį, kai viskas sujunka su asmens interesais? Ar gali žmonės gintis nuo išorės priešų? Negali, nes į tiek dalių, kiek minioje galvų išskaldytas planas nustoja ant galios, ir todėl lieka nesuprastas ir negalimas vykdyti.

Geriausias valdymo būdas – vieno asmens valdžia. Tik vienas valdąs asmuo tegali išdirbti aiškius planus, padaryti šaly tvarką, kaip reikiant sutvarkyti valstybės mašinos mechanizmą. Todėl tenka daryti išvadą, kad tikslingas šalies naudai valdymas turi būti atiduotas į vieno atsakingo asmens rankas. Be absoliutinio despotizmo negali būti civilizacijos, ne masių, bet jų vadų vedamos. Minia – barbaras, reiškiąs savo barbariškumą kiekvieną progą. Kai tik minia sugriebia į savo rankas valdžią, jinai greičiau paverčia tą laisvę į anarchiją (netvarką, neklaužadybę), nes taip vadinamoji anarchija yra ne kas kitas kaip tik aukščiausias barbariškumo laipsnis.

Spiritas, klasicizmas, ištvirkimas. Pažvelkit į paspirituotus gyvulius, apsvaigusius degtine ar vynu. Juk alkocholio tokios pat teisės kaip ir laisvės! Taip pat ir mes privalome spiritu tvirkinti gojus savo žadėtajam tikslui pasiekti. Gojų tautos apkvaišo nuo spiritinių gėrimų, o jų jaunimas apkvailo nuo klasicizmo ir ankstybojo ištvirkimo, paleistuvavimo, į kuriuos tą gojų jaunimą stumia mūsų agentūra – guvernieriai, liokajai, guvernantės turtuolių namuose ir mūsų žydės moterys gojų pasilinksminimų vietose. Į tų paskutiniųjų skaičių galima įtraukt ir taip vadinamąsias „draugijos damas“ (prostitutes), kurios, kaip tikros savanorės, yra jų paleistuvavimo ir prabangos šalininkės.

Žydų-masonų valdžios principas ir taisyklės. Mūsų obalsis – jėga ir veidmainystė. Tik jėga tenugali kitus politikos srityje, ypačiai jei jinai slepiasi talentuose, reikalinguose valstybės vyrams. Prievarta turi būti principu, o gudrybė ir veidmainybė – taisykle vyriausybėms, kurios nenori nusiimti savo karūnos ir padėti ją po kokios nors naujos jėgos agentų kojomis. Toji blogybė yra vienintelė priemonė tikslui pasiekti‘ todėl mes turime užsiimti papirkinėjimais, apgaudinėjimais; sukimais ir išdavinėjimais, kai mums tenka savo tikslą pasiekti. Politikoje reikia mokėti imti svetimą nuosavybę nesvyruojant, jei tuo būdu mes žinome, kad šiuo keliu mes galime kitus pavergt ir sau valdžią pasiimti.

Teroras. mūsų valstybė, eidama ramaus pasaulio nukariavimo keliu, turi teisės pakeisti karų baisenybes į ne taip greit pastebimas priemones. Jos yra karstymai, kuriais tik tegalima palaikyti terorą, kad visi aklai žydų klausytų. Teisingas, bet nenuteikiamas žiaurumas yra didžiausias valstybės tvirtumo faktorius. Ne tik vardan naudor, bet ir vardan tautybės, vardan pergalės mes privalome laikytis prievartos ir veidmainingumo programos. Išrokavimo (ėšefto) doktrina tiek pat galinga, kiek ir jo vartojamosios priemonės. Todėl ne tiek pačiomis priemonėmis, kiek žiaurumo doktrina mes tapsime nugalėtojais ir pavergsime visas valdžias savo valdžiai. Pakanka to, kad žinotų, jog mes nepermaldaujami, ir tuokart visi mūsų klausys.

Laisvė, lygybė, brolybė. Dar senovėje mes kitų tautų žmonėse paleidome žodžius: „laisvė, lygybė, brolybė“, žodžius tiek daug kartų kartotus nuo to laiko nesamoningų papūgų, kurie iš visur, kaip skruzdėlės prie medaus, lėkė skubėjo ir lipo prie mūsų masinimų, prie tų tuščiaskambių žodžių, su kuriais jie prarado pasaulio gerovę, tikrąją jų ankščiau turėtą asmens laisvę. Neva protingi inteligentai gojai nesuprato tų žodžių abstraktingumo, neišgalvojo prieš mus naujų gojų naudon einančių obalsių, nepastebėjo, kad gamtoje nėra lygubės, negali būti laisvės, kad pati gamta nustačiusi protų nevienodumą, charakterių ir gabumų įvairumą; lygiai taip pat gojų inteligentai nenumatė, kad minia akla, kad minios išsišokėliai, išrinkti kraštui valdyti, politikos srityje tokie pat žabaliai, kaip ir pati minia, kad pašvęstasis, nors ir kvailys, galės valdyti, o nepašvęstasis, nors ir genijus, nieko nesupranta politikoje. Visa tai gojai praleido ir praleidinėja pro akis nepastebėdami. Kaip tik tuo rėmėsi dinastiškasis valdymas: tėvas perduodavo savo sūnui politinių reikalų ėjimo paslaptį taip, kad niekas nieko iš šalies nematydavo, kaip tik vienui vieni dinastijos nariai ir tuo būdu negalėjo išduoti paslapčių valdomajai tautai. Per laiką, mes, pasinaudoję dinastiniais paveldėjimais, viską aukštyn kojomis apvertėm, ir politiką laimėjome, garantuodami savo tolimesnį pasisekimą.

Gojų aristokratijos privilgegijų panaikinimas. Visuose pasaulio kraštuose žodžiai „laisvė, lygybė, brolybė“ pritraukė mūsų akliesiems agentams padedant, minių minias žmonių, kurie su džiaugsmu nešė mūsų vėliavas. Tuo tarpu tie žodžiai buvo kirminai, kurie ėdė kinivarpavo gojų gerovę, naikindami visur santaiką, ramumą, solidarumą, tarpusavę pagalbą, griaudami visų jų valstybių pamatus. Jūs veliau pamatysite, kad visa tai mums į naudą išėjo: ta aplinkybė padėjo mums įsgyti kozerį – privilegijų panaikinimą, kitaip sakant pačią gojų tvirtybę, jų ramstį, aristokratiją, kuri buvo vienintelis savųjų tautų užtarėjas ir gynėjas nuo žydų.

Naujoji aristokratija. Nuo amžių buvusios gojų aristokratijos (šviesuolių luomas) griuvėsiuose mes statome savo piniginės inteligentijos aristokratiją. Jinai viską valdys. Tos naujos aristokratijos cenzą mes nustatėme turtu, turtingumu, kuris nuo mūsų pareina, ir mokslu, kurį varo mūsų išminčiai.

Psichologinis išrokavimas. Mūsų pergalė palengvėjo dar ir tuo, kad santykiuose su mums reikalingais žmonėmis mes visados veikiame pačias jautriausias žmogaus proto stygas į išrokavimą, į gašlų nepasitenkinimą žmogaus materialiniais reikalavimais. O kiekviena čia pažymėta žmogaus silpnybė, paimta atskiromis, moka lengvai numušt iniciatyvą, atiduodant žmonių valdžią jų veikimo nupirkėjo žiniai.

Žmonių atstovų mainymaisi. Žmonių arba šalies atstovų mainymaisi atidavė tuos pačius žmones mums valdyti, tartum kokiems iš tikrųjų išrinkties valdytojams.

Ekonominė vergija.
Tautos prikaltos prie sunkaus darbo. Jas prikalė neturtas dar labiau nei vergystė ar baudžiava.
Iš baudžiavos ar vergystės žmonės šiaip ar taip dar galėjo atsipalaiduot, bet iš vargo jos neištrūks.
Tautos teisė gali būti tik idėjoje, bet jų praktikoje niekas neįgyvendins. Kas bėda proletarui,
sulenktam į lanką, nuo sunkaus darbo, kad plepiai gauna teises plepėti, žurnalistai teises rašyti
visokius niekus kartu su darbu, jei proletarijatas neturi gero iš konstitucijos, gal tik tuos mažus
trupinėlius, kurios mes jiems mėtome nuo savo stalo už tai, kad jie (proletarai) savo balsus atiduoda
mūsų reikalams, už mūsų kandidatus, mūsų agentus.?
Respublikos teisė vargšui neturčiui—karti pašaipa, ironija, nes kasdienis vargas ir prakaitas neduoda
jam tos teisės; antraip, atima jam garantiją nuolatiniam ir teisingam užuodarbiui ir stato jį į
prigulmybę nuo savininkų arba draugų streikų.

Kumštis ir aristokratija.
Mūsų vadaujama liaudis naikina aristokratiją, kuri yra tos liaudies tikroji užstojėja ir maitintoja,
nes aristokratija, siekdama sau naudos , dirba ir visos tautos gerovei. Panaikinus aristokratiją,
liaudis tampa kumščio pavergta ir prispausta; ji tuokart noromis nenoromis turi nusigyvenusių padaužų
jai uždėtą jungą vilkti.

Badas ir kapitalo teisė.
Badas sudaro kapitalo teisę darbininkams varžyti, tikriau negu duodavo tokią pat teisę aristokratijai caro
valdžia. Vargu ir jo kylančia neapykanta mes sukiršiname minias ir jos rankomis nušluojame tuos, kurie mums kliudo.

Teisė-jėgoje.
Kas sulaikydavo grobuonius žvėris, kuriuos vadina žmonėmis; kas jais ligi šiol vadavo?
Kai pradėjo megztis visuomenės santykiai, jie klausė kietos valdžios; vėliau įstatymo, kuris yra tokia
pat jėga, tik maskuota, vadinasi, gamtos dėsnių teisė- jėgoje.

Galingesniojo teisė. Mūsų teisė- jėgoje.
Žodis Teisė yra atitrauktinė ir niekuo neįrodoma mintis. Tas žodis reiškia: duokit man tą, ko aš noriu, kad aš tuo
pačiu įrodyčiau, jog aš stipresnis už jus.
Valstybėje, kur yra blogai organizuota valdžia, įstatymų ir valdytojo susilpnėjimas dėl supuvusio liberalizmo veikimo,
man duoda naują teisę- pulti stipresniojo teisę ir išnešioti viską- tvarką ir vyriausybės parėdymus, sugniaužt įstatymus,
pertvarkyti visas įstaigas ir tapti valdytoju tų, kas atidavė mums savo galios teisę, atsisakęs nuo jos lengvatiškai,
liberališkai.

Pagrindinis masonų mokyklų programos dalykas.
…žmogaus gyvenimo socijalinės buities santvarka…lygybės pasauly nėra ir negali būti, kad negali vienodai atsakyti
prieš įstatymą, tas kuris savo elgesiu kompromituoja visą visuomenės klodą, ir tas, kuris tesirūpina tik savo garbe.

Laisvė.
Žodį „laisvė” žmonių draugijos stato kovai prieš kiekvieną valdžią, net dieviška ir įgimtą. Štai kodėl mes įsiviešpatavę
turėsime tą žodį išbraukti iš žmonijos žodyno, kaipo gyvuliškos jėgos principą, jėgos verčiančios žmones į plėšriuosius
žvėris. Teisybė, žvėrys suminga sau kraujo prisigėrę, ir tuo metu juos lengvai galima geležiniais pančiais surakinti,
užnert ant kaklo grandinius; bet jei jiems neduoda kraujo pripusti, tai jie nemiega ir pykstasi.

Laisvė ir tikėjimas.
Bet laisvė galėtų būti nekenksminga ir išbūti valstybėje nekliudydama žmonių gerovei, jei jinai išeitų iš Dievo principų
žmonijos brolybei, lygybei, kuriai prieštarauja patys pasaulio kūrimo įstatymai, nustačiusieji nelygybę. Tokiame tikėjime
žmonės būtų valdomi parapijos galvų ir kitų dvasios ganytojų, klausydami Dievo paskyrimo čia žemėje. Štai kodėl mums svarbu
išplėšt iš žmonių širdžių tikėjimą, išraut gojams iš proto patį Dievybės pradą ir vietoj jo įterpti vien tik aritmetinius
išrokavimus ir medžiaginius patogumus.

Spekuliacijos vaidmuo.
Kad gojų protai nespėtų galvoti ir viską pastebėti, reikia juos atitraukti į pramonę ir prekybą. Tuo būdu visos tautos imsis
ieškoti sau patogumų, ir kovoje dėl jų nepastebės savo bendrojo priešo. Bet tam reikalui, kad laisvė visiškai suardytų ir
nužlugintų gojų draugijas, reikia pramonę spekuliacija paremti; šis dalykas reikalingas tam, kad pramonė atitraukta nuo žemės
neliktų kieno nors rankose ir pereitų į spekuliaciją, t. y. į žydų sluoksnius.

Aukso kultas.
Įtempta kova dėl viršenybės, ekonominio gyvenimo audros sudarys, juk ir sudarė jau, puolusias dvasioje, atšalusias ir beširdes
draugijas. Tos draugijos jaus pilną antipatiją aukštajai politikai ir religijai. Jų vadu bus tik išskaičiavimas, apčiuopiamoji
nauda, t.y. auksas, kurį jie ims iš tikrųjų garbinti dėl tų medžiaginių malonumų, kokių auksas gali duoti. Tada tik ne tarnauti
gerui, net ne dėl turtingumo, bet dėl vienui vienos, iš neapykantos privilegijuotiems, žemosios gojų klasės eis paskui mus, prieš
mūsų konkurentus, versdami šalin gojų inteligentų valdžią.

Kodėl valstybės su valstybėmis nesutaria?
Laikinai su mumis galėtų susilyginti pasaulinė gojų koalicija. Bet šiuo atveju mes ramūs, nes jie perdaug tarpusavy jau yra susipešę.
Mes priešpriešomis asmeninius ir tautinius gojų interesus, tikėjimo ir padermių neapykantą, kurią mes išpęstijome jų širdyse per dvi
dešimtis amžių. Per tai nė viena valstybė nesusilauks nė iš niekur pagalbos savo ištiestai rankai, nes kiekvienas turi galvoti, kad
ėjimas prieš mus, žydus, nenaudingas jam pačiam. Mes perdaug galingi, su mumis tenka skaitytis. Net nedidelės privatinės sutarties
valstybės negali daryti, kad mes slaptai, tą sutartį joms darant, ten nedalyvautumėm.

Auksas—valstybės mechanizmo variklis.
Juk gojų genijus ir pavėluotų. Visi valstybių mechanizmų ratai sukasi variklio varomi, kuris yra mūsų rankose, o tas variklis—auksas.
Supratingų mūsų galvočių politinės ekonomijos mokslas seniai rodo kapitalo viršų.

Monopolija prekyboje ir pramonėje.
Kad kapitalas nevaržomai galėtų veikti, turi būti prekybos ir pramonės monopolija laisva; tas jau yra nematomos rankos daroma viso
pasaulio dalyse. Tokia laisvė duoda pramonininkams politinės jėgos, o per tai bus suveržti žmonės. Šiandie svarbiau nuginkluoti tautas
negu vesti jas į karą, svarbiau naudotis jų užsidegusiais geiduliais, nes jie eina mums į naudą, negu imti juos kiršinti.

Kritikos reikšmė.
Svarbiausias mūsų valdymo uždavinys yra susilpninti visuotinąją proto kritiką, nupratinti gojus protauti, nukreipti proto jėgas šaudyti
nieko nereiškiančiais gražiais žodžiais. Visais laikais tautos kaip ir atskiri asmenys, suprasdavo žodį vietoj darbo, nes jie pasitenkina
išorine forma, retai kada pastebėdami ar įvykęs, ar ne, tas žodžio prižadas. Todėl mes įsteigsime rodomąsias įstaigas, kurių nariai
gražiomis kalbomis įrodinės savo gerus darbus progresui.

Kaip paimt į savo rankas visuomenės nuomonę?
Kad mes galėtumėm paimti visuomenės nuomonę į savo rankas reikia tą nuomonę suniekinti, jai kelius sumaišyti, reikia susiundyti iš
įvairių pusių priešingas nuomones ir tą darbą varyti ligi tol, kol pagaliau gojai susipainios labirinte ir pasakys, kad esą geriausia
neturėt jokios nuomonės politikos klausimu, kurių plačiajai visuomenei neskirta žinoti, nes juos težino tiktai tas, kas vadauja visuomenei.
Tai pirmoji paslaptis. Antroji paslaptis, reikalinga sėkmingam valdymui, tai, padidinti žmonių vargus, blogus įpročius, gašlumą,
bendrojo gyvenimo taisykles, kad tuo būdu niekas šiame chaose negalėtų orientuotis, ir dėl to žmonės nebesuprastų vienas kito.
Tas būdas padės mums dar ir todėl, kad pasėti nesutikimai visose partijose ir perskirs ir suskaldys visas kolektyvines jėgas,
kurios nenorėtų mums dar nulenkti galvų, kiekvieną asmens iniciatyvą nuslopinti.

Asmens iniciatyvos reikšmė.
Nėra pavojingesnio daikto kaip asmens iniciatyva; jei jinai genijali, ji gali padaryti daugiau negu ką galėtų padaryti milijonai žmonių.
Mums reikia nukreipti gojų draugijų auklėjimą taip, kad prieš kiekvieną darbą, kur reikia iniciatyvos, jie noromis nenoromis be vilties
nuleistų bejėgias rankas.

Antvaldė.
Visu tuo mes taip pailsinsim gojus, kad priversim juos sutikti su internacijonaline valdžia, galinčia be jokių ceremonijų sučiulpt į savę
visas valstybių jėgas ir sudaryti pasaulinę Antvaldę. Vietoj šios dienos valdytojų mes pasodinsime baimę, kuri vadinsis antvaldės administracija.
Jos rankos bus išskėstos į visas puses kaip kokios replės.

Monopolijos; gojų turtai nyks.
Greit mes sujusim steigti dideles monopolijas—milžiniškus turtų sandėlius, nuo kurių pareis net didžiausi gojų turtai ir jie dings
draug su valstybės kreditu kitą dieną tuoj po politinės katastrofos.
Čia esantieji ponai ekonomistai įvertinkite šios kombinacijos reikšmę!.
Visokiais būdais mums reikia savo antvaldės veikimą iškelti viešumon, visiems gojams vaizduojant ją neva užtarytoją ir atlygintoją
visiems mums laisvai pasidavusiems kvailiams gojams.

Žemių atėmimas iš aristokratijos.
Gojų aristokratija kaipo politinė jėga baigiasi: su ja mes galime nebesiskaityti; bet kaipo teritorinė valdytoja ji mums kenksminga
tuo, kad gali savo gyvenimo šaltiniais savaranki būti. Todėl mums reikia žūt-būt atimt iš jos žemes. Šiam reikalui geriausias
būdas- žemės mokesčių didinimas, kad jisai prasiskolintų. Tuo būdu pablogės žemės ūkis. Iš prigimimo nemokanti tenkintis mažu,
gojų aristokratija, be abejojimo, greit prasišvilps.

Prabanga.
Gojų pramonei išardyti mes leidžiame spekuliacija i į talką prabangą, t.y. niekniekių mylėjimą.Jau prabangoj gojai yra paskendę.
Uždarbis, pabrangimai. Pakeliame uždarbį, kuris vistiek jokios naudos neduoda darbininkams, nes kartu mes pabranginame
reikalingiausias prekes neva žemės ir ūkio našumo sumažėjimui. Be to mes sumaniai ir gudriai suardome gamybos šaltinius,
pripratindami darbininkus prie anarchijos ir girtuokliavimo ir griebiamės visų galimų priemonių atimti žemę iš gojų inteligentų.

Slaptoji prasmė.
Kad tikroji daiktų nebūtų gojams žinoma pirma laiko, mes ją pridengiame neva noru tarnauti darbo žmonėms ir aukštiems
ekonomikos principams.

Kam duoti vietas valdžioje?
Laikinai, kol dar bus pavojinga duoti atsakomingas vietas valstybėse mūsų broliams žydams, mes jas duosime asmenims, kurių praeitis
ir būdas tokie, jog nuo jų būtinai visi žmonės kratysis, tokiems asmenims, kuriems, jei kartą mūsų reikalavimų neklausytų,
teliktų laukti arba teismo, arba išsiuntimo. Jie noromis nenoromis turės lindėti mūsų kišenėje ir ginti mūsų interesus ligi nudvės.

Konstitucija, prezidentai.
Iš liberalizmo gimė Konstitucinės valstybės. O Konstitucija, kaip žinoma, yra ne kas kita, kaip rietenų, nesantaikos, ginčų,
bergždžių partinių agitacijų, partinių tendencijų mokykla—žodžiu, mokykla to, kas suparalyžuos valstybės veikimą.
Tribūna neblogiau už spaudą nuteisė valdytojus nieko nedaryti ir nieko nesistengti, ir todėl jie patapo nereikalingi,
atliekami; už tai jie buvo vietomis nuversti.
Tuo būdu atėjo respublikų gadynė. Ir tada mes valdytojo vietoje pastatėme muilo burbulą—prezidentą, paimtą iš minios,
iš savo kreatūrų tarpo, iš savo vergų. Tai yra mina, kuria mes pakišome po gojų žmonėmis, tiksliau, po gojų tautomis.
Netrukus mes uždėsime prezidentui atsakomybę. Tada mes žinosime dėl ko turės atsakyti mūsų bebalsė kreatūra.
Tai mums svarbu. Visur bus tik nusiminimas, jei nebers kas prezidentu apsiimtų būti.
Tas nusiminimas galutinai dezorganizuos šalį.

Šiaip „tinklaraščio“ autoriui tai pirmiausia reikėtų neiškarpyti, o susisteminti ir pasigilinti į P.Gylio mintis apie laukinės rinkos demonus, pirmiausia laukinės rinkos „institutą“, ir permąstyti savo nuostatas šioje vietoj.

Aš turiu tokį klausimą Artūrui: kiek kainavo (+/- 1000 Lt) pagaminti puslapį http://www.zuokas.lt? + kiek papildomai kainuoja priežiūra į mėnesį?

Idomiausia del prieziuros. Kiek, Arturai, jums per menesi kainuoja tas zulikas, kuris pastoviai mano komentarus blokuoja? :)