Seimas rengiasi sudaryti dar vieną laikinąją tyrimo komisiją dėl ministro pirmininko patarėjų veiklos bei dėl galimo politikų kišimosi į teisėsaugos darbą. Seimo nariams įtarimų sukėlė žiniasklaidos pranešimai, kad keli premjero Andriaus Kubiliaus patarėjai veikia tarsi patys būtų dar viena valdžia, o ne tik patariamasis balsas.

Panašūs procesai vyko ir per Rolando Pakso apkaltos procesą , kada patarėjai įtakojo valstybės institucijų ir teisėsaugos atstovų darbą , siekdami tikslų, kurie daugiau buvo susiję su asmeniniais ar partiniais interesais nei su nauda valstybei. Iš žiniasklaidos pranešimų panašu, kad istorija kartojasi ir, kaip matau, tai sukelia daug diskusijų ir  komentarų .

Plačiau…

Vilniuje jau kurį laiką vyksta diskusijos dėl „Vilniaus vandenų“ noro padidinti 50 procentų šalto vandens kainas nuo 4,22 Lt (su PVM) iki 6,32 Lt už 1 kubinį metrą.

Įmonės vadovas nurodo keletą priežasčių, kodėl kainas būtina didinti: pirmoji – nes jau dešimt metų nekeista šalto vandens kaina. Antroji: sostinėje mokestis už šaltą vandenį yra mažiausias visoje Lietuvoje. Trečia: šalto vandens kainas būtina perskaičiuoti dėl sąnaudų didėjimo – išaugusių elektros, šilumos energijos, kuro, dumblo tvarkymo kainų. Ketvirta:  reikalingos papildomos lėšos modernizuoti vandentiekį ir nuotėkų tinklus bei dumblo, nuotėkų valymo įrenginių statybai. Ir penkta: krito vandens suvartojimas.

Plačiau…

Vertindamas viešas abejones dėl Kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio darbo, Premjeras pasakė vaizdingą frazę: „Ministras – tai ne kavos puodelis, kurį galima čia pat pakeisti“. Tačiau jei kava bloga, tai būtina ją grąžinti padavėjui. Šis sakinys skatina pasvarstyti kultūros politikos Lietuvoje ypatumus, atsiribojant nuo konkrečių personalijų.

Kultūros politikos ir ją formuojančios ministerijos situacija yra tokia, kad kavos puodelyje apskritai nėra kavos – jis tuščias. Tereikia premjerui ar jo patarėjams paskambinti miestų ir miestelių bibliotekininkams, vietinių ar nacionalinių kultūros įstaigų vadovams, kurie, neabejoju, atvirai pasakytų, kad kultūra neturi ministro ar institucijos, suvokiančios, ko šiandien reikia kuriančiai Lietuvai. Gerbiant Remigijų Vilkaitį kaip aktorių, pažymėtina, kad šis mažas skandalas yra ne vieno ministro problema. Reali situacija tokia, kad pagrįstos ir ilgalaikės kultūros politikos Lietuvoje nėra. Galiojanti projektinė sistema visiškai neprisideda prie kultūros sferos plėtros, o prioritetai dažnai yra deklaratyvūs.

Plačiau…