Faktai, pastabos ir mintys šventine šios dienos tema. Vasario 16 – oji ir po to sekęs valstybingumo atstatymas mūsų istorijoje yra tikras stebuklas, kurį sukūrė grupelė idealistų. Juk viskas pradedama iš esmės nuo nulio, turint vieną kitą draugiją, laikraštį ir valstybingumą palaikantį inteligentų bei dvasininkų būrelį. Neturint nei didesnio lietuviškai kalbančio miestelėnų sluoksnio, kaip latviai ar estai, neturint net neskaitlingo valdininkų būrelio, kokį turėjo suomiai, neturint bent minimalus verslininkų sluoksnio, neturint nei vieno profesionalaus policininko. Tik nedidelį būrelį Lietuvos idėjai simpatizavusių kariškių, iš kurių bent pusė mokėjo lietuvių kalbą. Lietuvos nepriklausomybės deklaracija paskelbta istorinėje Lietuvos sostinėje, kurioje tuo metu gyveno tik du procentai lietuvių. Patys signatarai buvo gana jauni žmonės: iš dvidešimties signatarų, beveik pusė neturėjo net 40 metų. Jauniausiasis 25 – erių Bizauskas dar nebuvo baigęs studijų. O signatarų amžiaus vidurkis – 42 metai. Valstybingumo kūrimo ėmėsi jauni žmonės, neturintys ką mėgdžioti – juk beveik visi jie buvo užaugę lietuviškam kaime, išskyrus tris, kilusius iš miestelių. Mokęsi aukštuomenės manierų pradmenų, tik priprantantys prie miesto buities teikiamų privalumų, bet greitai išmokę bent po keletą užsienio kalbų, galintys mintinai deklamuoti antikos poetus. Jie buvo gabūs, talentingi, kupini energijos. Dalis – nepartiniai, tarp partijoms priklausiusių daugiausia buvo krikščionys demokratai, socialdemokratai, vyresnieji - liberaliai nusiteikę aušrininkai ar varpininkai. Daugiausia jų tarpe teisininkų (8), kunigų (4), agronomų (3). Bet buvo ir inžinierių, gydytojų, spaustuvininkų, net du finansininkai. Skirtingos ir jų geografinės kilmės vietos – 6 suvalkiečiai, 6 - aukštaičiai, 6 žemaičiai. Du gimę Latvijoje. Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse buvo daug ginčytasi, taryba vos nesuskilo, bet buvo susitarta. Dėl bendro tikslo. Vėliau iš šios grupės buvo išrinkti pirmieji prezidentai, vyskupai, diplomatai, puikūs administratoriai, politinių partijų lyderiai, ryškūs visuomenės veikėjai. Okupacijų laikotarpiu  „nepaliesti“ signatarai buvo tik trys, paties garbiausio amžiaus. Atseit, nebepavojingi. Šešeri spėjo pabėgti į vakarus, šešeri buvo represuoti, du iš jų sušaudyti.

Mums yra ko iš jų pasimokyti. Svarbiausia – suvokti, kad tik bendri tikslai gali įkvėpti žmones, tik bendri tikslai padeda pasiekti geriausių rezultatų valstybės labui. Sveikinu visus ir linkiu, kad 1918 m. vasario 16-ąją Vilniuje sukurtas istorijos stebuklas mus vienytų ir įkvėptų bendriems darbams.