Jungtinių Valstijų dienraštis „USA TODAY“ skelbia, kad kišenių skaičius – begalinis. Nors politinių partijų ir rinkimų kampanijų rėmimo problema seniai išspręsta, ir už Atlanto gyvai diskutuojama, ar nevertėtų susirūpinti galima neleistina lobistų (juos įdarbina verslo kompanijos ir interesų grupės) įtaka įstatymų leidėjams. 

Skirtingai nei Lietuvoje, Amerikoje draudžiama politikus remti tiesiogiai, tačiau milijonus dolerių galima skirti su senatoriais ir kongresmenais susijusioms nevyriausybinėms organizacijoms. Prieš porą metų visgi įsigaliojo taisyklės, pagal kurias reikia deklaruoti lobistines išlaidas. Minėtasis „USA TODAY“ atliko tyrimą, kurio rezultatai leidžia įtarti, kad ir JAV lobizmo sistema gali turėti ydų ir neužtikrina įstatymų leidėjų veiksmų laisvės nuo lobistų interesų. Lobistų išlaidos per metus pagal minėtą tyrimą siekia  šimtus milijonų dolerių.

Dar įdomiau yra tai, kad politikai patys gali ieškoti paramos savo atstovaujamoms nevyriausybinėms organizacijoms, jie gali tiesiogiai kreiptis į lobistus dėl paramos. Lobistų pinigai neretai pasiekia golfo klubus, universitetus ar mokyklas, kuriuose mokėsi vienas ar kitas politikas. Svarbiausia tai, kad pinigai niekada tiesiogiai „nenusėda“ asmeninėje senatoriaus ar kongresmeno kišenėje.

 Pripažindami, kad sistema ydinga, amerikiečiai vis dėlto tikisi sumažinti netiesioginę lobistų įtaką politikams. Dabar ji leidžia lobistams „prastumti“ sau reikalingo įstatymo ar sprendimo priėmimą, o visuomenė nežino tikrųjų tokio įstatymo atsiradimo motyvų.

 Kur šioje sistemoje yra ribos tarp kyšininkavimo, turto prievartavimo ir teisėto lobizmo, kuris, beje, duoda puikių socialinių rezultatų: amerikiečiai nevyriausybinių organizacijų plėtra ir veikla  finansuojama ne  2 procentais nuo pajamų mokesčio – lobistų skiriamos sumos kur kas didesnės, todėl nevyriausybinės organizacijos Amerikoje ir klesti.

 Kad „sarginiai šunys“ nemiega rodo 2006-ųjų įvykiai, kai tuometinis lobistas Jackas Abramoffas buvo apkaltintas per lobizmą siekęs tiesioginių sau naudingų politinių veiksmų. Už juos iš anksto buvo atsidėkota, sumokant už kongresmeno Bobo Ney’aus ir jo golfo klubo narių kelionę į Škotiją. Abu šios istorijos dalyviai dabar tupi kalėjime. 

 Iš tokių situacijų amerikiečiai mato vieną išeitį – tai skaidrumas ir viešumas, o lobizmas lieka neatskiriama politikos dalis. Mes, dar tik galvojame apie pirmąjį žingsnį – tiesioginės įtakos politikams, finansuojant jų rinkimų kampanijas, sureguliavimą ir išskaidrymą. Tačiau, kaip rašiau anksčiau, politinių partijų skaidraus finansavimo traukinys juda labai lėtai.