Praėjusią savaitę kartu su žmona buvau Anykščiuose. Miestelyje, kur teko gyventi, kur baigiau pirmąsias tris klases ir atlikau žurnalisto darbo praktiką.

Atvykome į Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią, kurioje buvo rodomas režisieriaus Philip Gröning kultinis dokumentinis filmas „Didžioji tyla“. Beveik trijų valandų filmas pirmą kartą buvo rodomas bažnyčioje. Nors ir buvo gana šalta, bet filmas padarė įspūdį. Filmas tai tarsi malda, o tyla, kaip gerai pasakė režisierius savo interviu Neringai Kažukauskaitei :,,…tyla vargina.Tyloje turi atsitverti, o tai daug labiau vargina nei televizoriaus žiūrėjimas. Manau, jog šiuolaikinė visuomenė atsikratė tylos, vienatvės, klausimų. Šiuo metu mes gyvename ne klausimų, o atsakymų civilizacijoje.’’

Verta susikaupti ir pasinerti į tylą.

Renginį organizavo Anykščių menų inkubatorius-menų studija ir tai vienas Vilnius –Europos kultūros programos renginių, o svarbiausia, kad į filmo peržiūrą susirinko pilna bažnyčia žmonių.

Šią istoriją man papasakojo verslininkas iš Vilniaus, dalyvavęs kaip vienas iš kreditorių bankrutuojančios statybų įmonės teismo procese, kuriame dėl nemokumo buvo skelbiamas bankrotas.

Be minėto verslininko, teismo posėdyje dalyvavo būrys statybos įmonės darbuotojų, Sodros ir mokesčių inspekcijos atstovai.

Teisme verslininką nustebino kaltinimai, pyktis ir reikalavimai tirti, bausti, tarsi įmonės savininkai viską darė, kad tik sau pakenktų ir ,,pavogtų’’ tai, kas jiems ir taip priklausė. Tarsi įmonės darbuotojai nuo pat pradžių dirbo pas potencialų nusikaltėlį. Jokie aiškinimai apie situaciją rinkoje, bankų paskolų politiką niekam nebuvo įdomūs. Skambėjo tik kaltinimai dėl galimo pinigų ,,plovimo’’ar sukčiavimo ir reikalavimai ,,sodinti’’. Bankrutuojančios įmonės vadovas stovėjo stiklinėmis akimis, sugniuždytas ir visiškai bejėgis.

Minimas verslininkas, šio įvykio liudininkas, pats būdamas kreditorius, neiškentęs darbuotojų paklausė:,, tai gal jūs dabar imsitės savo verslo, pradėsit savo biznį?’’ Atsakymas – vos ne choru – ,,Ką? Mes durni?!’’.

Kažkas blogai šioje valstybėje. Ir kaip mes gyvensime, jei neskatinsime žmonių imtis atsakomybės patiems ir nesuteiksime teisės bandyti dar kartą. Ne veltui pagal sociologų apklausas absoliuti dauguma jaunimo nenori imtis jokio verslo patys, o labiausia siekia darbo valstybės tarnyboje.

Apie būtinybę išsaugoti nacionalinį (bazinį) vežėją per pastaruosius metus esu kalbėjęs jau ne kartą. Išsamiausiai- beveik prieš metus, kada dar tik sprendėsi vežėjo likimas.

Pokalbiuose su ministru Eligijumi Masiuliu nuolat pabrėždavau, kad valstybei būtina atsiriboti nuo konkrečių akcininko problemų ir spręsti strateginį nacionalinio (bazinio) vežėjo klausimą- matyti valstybės tikslus ir siekius.

Žinau, kad per metus laiko buvo bent kelios galimybės tai padaryti, tačiau iki šiol Lietuva neturi nacionalinių oro linijų ir susisiekimas net su pagrindiniais Europos didmiesčiais yra problematiškas.

Plačiau…