Pradėsiu nuo esminio dalyko šiandien – aš balsuosiu už tai, kad Arūnas Valinskas būtų atstatydintas iš Seimo pirmininko pareigų. Balsuosiu ne prieš A.Valinską, o už tai, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu Seimo darbas būtų organizuotas efektyviai ir profesionaliai. Seimo pirmininkas šiuo metu to užtikrinti negali mums, Seimo nariams, ir valstybei.
   Esu savo kailiu patyręs, jog skandalai ir kampanijos prieš politikus vykdomi tuomet, kai atsiranda tuo suinteresuotos grupės, todėl nepriimu už tiesą kiekvienos nuotraukos laikraštyje ar visažinio apžvalgininko išvados. Nelaikau A. Valinsko kriminaliniu elementu, nes tokio Valinsko nepažįstu, ir žinau, kad žiniasklaida dažnai panaudojama sąskaitų suvedinėjimui. Ir manau, kad yra pernelyg didelė prabanga dabartinėje situacijoje parlamento vadovu turėti žmogų, kuris dar nėra subrendęs šiam postui ir tokiai atsakomybei.
Laikas Lietuvos politikoje pradėti vertinti  ne tik pagal mandato svorį, o kompetenciją ir žinias. 
  Žinau, kad kai kurie Seimo nariai  turi savus paaiškinimus ir argumentus, kaip balsuoti . Plačiau…

Perskaičiau tiksliai mūsų šių dienų valstybės ir visuomenės problemas diagnozuojantį straipsnį „Nepasitikėjimas – mirties taškas“   
(http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nepasitikejimas–mirties-taskas.d?id=24024253)
   Tikrai, pasiekėme tokį tašką, kai nebepasitikime niekuo, kai nepasitikėti niekuo tampa norma. Kai tiesiog siekiama sukurti visuotinio nepasitikėjimo atmosferą, nebėra kuo pasitikėti.
 Nepasitikima valstybe, ir ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, todėl ir užsienio investicijos mažėja, o tai jau kainuoja brangiai. Brangiai valstybei kainuoja ir piliečių nepasitikėjimas, o piliečiams brangiai kainuoja nepasitikėjimas jais – tiek rodomas valstybės institucijų, tiek bankų ar kitų privačių struktūrų, kurie žmones vadina rizikos faktoriais
  Nepasitikime ne tik valdžia, bet ir verslu, pagaliau – vieni kitais.
   Dabar dėmesio centre atsiduria būtent tie, kurie demonstruoja nihilistinį nepasitikėjimą viskuo, o dažniausiai tai yra tie, kurie patys nieko nedaro ir nekuria, bet visą energiją skiria kritikai ir naikinimui. Kuriantis ir dirbantis žmogus nėra aukštinamas, į jį žiūrima įtariai, juo nepasitikima.
  Bet svarbiausia – nepasitikėjimas neskatina veikti ir kurti, nepasitikėjimas stabdo, o mums visiems dabar itin svarbu – pajudėti iš mirties taško.

Praėjusią savaitę su bičiuliais pagerbėme mūsų šviesios atminties draugę ir kolegę – Jūratę Noreikienę, kuri tragiškai žuvo prieš penkerius metus kartu su savo aštuoniolikmete dukra. Prisiminėme besišypsančia gražią ir aktyvią moterį ir dar kartą klausėme vieni kitų, ar buvo galima išvengti to, kas buvo žiniasklaidoje įvardinta kaip „garsios šeimos tragedija“.
   Supratome, kaip yra svarbu žmonėms tiesiog kalbėtis, kaip yra svarbu nebijoti klausti žmogaus apie jo problemas, nepaliekant vieno su jomis. Žinia, kad nėra malonu pasakoti apie bėdas šeimoje, kad moteris bando tų bėdų pasekmes paslėpti po sumaniu makiažu ir šypsena. Bet tik kalbantis, artėjama prie tiesos ir galima surasti būdų užkirsti nelaimei.
   Prisiminėme puikią moterį, o galvoju ir apie kitas moteris, kurios galbūt stengiasi nuslėpti baisias paslaptis ir vis tikisi, kad tai kažkaip pasibaigs, nes lyg ir gėda net artimiausiems draugams prisipažinti, kad esi nuolat žeminama savo namuose.
    Todėl nebijokime klausti ir klausyti. išmokime girdėti ir kalbėkimės …

Mūsų futbolininkų ir krepšininkų pasirodymai tokie „įspūdingi“, kad net užgožia net ne mažiau „įspūdingą“ oficialaus politinio sezono atidarymą (sarkastiškas, bet turbūt teisingas vakar buvo Kuklukslano komentaras).
  Gal tai ir gerai, nes politinio sezono pradžia optimizmo irgi neįkvepia. Vėl pradžioje kalbėsime apie personalijas, o ne problemas. Kovosime nematomuose tarpusavio frontuose, o ne už idėjas.
Lyg ir turime gerų žaidėjų, bet trūksta darniam žaidimui galinčių suburti  lyderių – ir sporte, ir politikoje.
   Tikėkimės, kad visgi susiimsime ir susitvarkysime ne tik su personalijomis, bet ir su problemomis. Juk lietuviai ne kartą įrodė, kad tuomet, kai situacija jau atrodo beviltiška, ateina tikrasis įkvėpimas ir noras veikti kartu vardan bendro tikslo

„Prognozuoti valdžios sprendimus verslui sunku“ – teigia dienraščio „Verslo žinios“ žurnalistai, pristatydami Vyriausybės siekius surinkti nuo rugsėjo 1 d. padidėjusį pridėtinės vertės mokestį – PVM – už anksčiau suteiktas paslaugas ar prekes. Pavyzdžiui, leidėjams teks papildomai susimokėti už anksčiau parduodą prenumeratą, kuriai taikytas 19% tarifas, jis išaugo iki 21%. Valstybė ant jai paslaugas teikiančių verslininkų siekia permesti skirtumus, atsiradusius dėl išaugusio PVM viešuosiuose pirkimuose, nors būtent ta pati valstybė juos ir padidino. Juk paprastai PVM įtrauktas į kainą, kurią moka prekės ir paslaugos pirkėjas, bet valstybė elgiasi kaip jai patogiau.
   Ir žurnalistai šiuo atveju teisūs – vadžia darosi neprognozuojama. Sunku pasakyti, ar tokius jos sprendimus lemia tyčinis piktavališkumas ar absoliutus nesuvokimas, kad tie keli milijonai, kuriuos jie tikisi sukrapštyti griauna pasitikėjimą valstybę, mažina investicijas, ir galų gale kainuos dešimtis ar šimtus kartų brangiau nei suma, kurią bandoma išieškoti. Plačiau…