Perskaičiau tiksliai mūsų šių dienų valstybės ir visuomenės problemas diagnozuojantį straipsnį „Nepasitikėjimas – mirties taškas“   
(http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nepasitikejimas–mirties-taskas.d?id=24024253)
   Tikrai, pasiekėme tokį tašką, kai nebepasitikime niekuo, kai nepasitikėti niekuo tampa norma. Kai tiesiog siekiama sukurti visuotinio nepasitikėjimo atmosferą, nebėra kuo pasitikėti.
 Nepasitikima valstybe, ir ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, todėl ir užsienio investicijos mažėja, o tai jau kainuoja brangiai. Brangiai valstybei kainuoja ir piliečių nepasitikėjimas, o piliečiams brangiai kainuoja nepasitikėjimas jais – tiek rodomas valstybės institucijų, tiek bankų ar kitų privačių struktūrų, kurie žmones vadina rizikos faktoriais
  Nepasitikime ne tik valdžia, bet ir verslu, pagaliau – vieni kitais.
   Dabar dėmesio centre atsiduria būtent tie, kurie demonstruoja nihilistinį nepasitikėjimą viskuo, o dažniausiai tai yra tie, kurie patys nieko nedaro ir nekuria, bet visą energiją skiria kritikai ir naikinimui. Kuriantis ir dirbantis žmogus nėra aukštinamas, į jį žiūrima įtariai, juo nepasitikima.
  Bet svarbiausia – nepasitikėjimas neskatina veikti ir kurti, nepasitikėjimas stabdo, o mums visiems dabar itin svarbu – pajudėti iš mirties taško.