Praėjusią savaitę su bičiuliais pagerbėme mūsų šviesios atminties draugę ir kolegę – Jūratę Noreikienę, kuri tragiškai žuvo prieš penkerius metus kartu su savo aštuoniolikmete dukra. Prisiminėme besišypsančia gražią ir aktyvią moterį ir dar kartą klausėme vieni kitų, ar buvo galima išvengti to, kas buvo žiniasklaidoje įvardinta kaip „garsios šeimos tragedija“.
   Supratome, kaip yra svarbu žmonėms tiesiog kalbėtis, kaip yra svarbu nebijoti klausti žmogaus apie jo problemas, nepaliekant vieno su jomis. Žinia, kad nėra malonu pasakoti apie bėdas šeimoje, kad moteris bando tų bėdų pasekmes paslėpti po sumaniu makiažu ir šypsena. Bet tik kalbantis, artėjama prie tiesos ir galima surasti būdų užkirsti nelaimei.
   Prisiminėme puikią moterį, o galvoju ir apie kitas moteris, kurios galbūt stengiasi nuslėpti baisias paslaptis ir vis tikisi, kad tai kažkaip pasibaigs, nes lyg ir gėda net artimiausiems draugams prisipažinti, kad esi nuolat žeminama savo namuose.
    Todėl nebijokime klausti ir klausyti. išmokime girdėti ir kalbėkimės …