Pirmadienio naujienų sraute pastebėjo žinią, kuri ir nudžiugino, ir įskaudino – Estijos sostinė Talinas įvardintas kaip vienas iš septynių intelektualiausių pasaulio miestų. Gal ir galėtume save nuraminti, teigdami, jog tai eilinė estų savireklamos akcija, tačiau intelektualiausių pasaulio miestų reitingus nustatantis
„Intelligent Community Forum“ yra ne pirmus metus veikianti organizacija, kurios tikslai yra aukštųjų technologijų plėtra ir populiarinimas bei skatinimas bendruomenių, sugebėjusių įveikti XXI – o amžiaus iššūkius ir padėjusių piliečiams bei verslui prisitaikyti prie naujų ekonomikos tendencijų (http://www.intelligentcommunity.org/index.php?src=gendocs&ref=Top7_2009).
   Talinas tarp septynių intelektualiausių pasaulio miestų patenka jau trečią kartą ir yra vienintelis, atstovaujantis besivystančias, t.y., ekonomiškai silpnesnes šalis. Plačiau…

 Savaitgaliui siūlau kai kurių lietuvių labai mėgiamą užsiėmimą – paskaičiuoti svetimus pinigus. Savaitraštis „The Economist“  paskaičiavo ir pateikė palyginimus, kiek mokesčių sumoka 100 tūkstančių dolerių per metus uždirbantys asmenys įvairiose šalyse. Štai švedai, sumoka 37, 5 procentų pajamų mokesčių, tačiau pridėjus ir socialinio draudimo mokesčius, paaiškėja, kad dar mažiau namo parneša tiek pat uždirbantys žmonės Slovėnijoje, Indijoje ir Italijoje. Slovėnijos Vyriausybė iš  100 tūkstančių dolerių per metus uždirbančių (įdomu, ar tokių ten tikrai daug) išskaičiuoja apie  55 procentus.
„The Economist“  rašo, jog Prancūzijoje nustatytas 22 socialinio draudimo mokestis yra gan didelis, bet bendri mokesčiai gerai uždirbantiems prancūzams nėra dideli, ir siekia  36 procentus.
  Žemiau pateikiamoje lentelėje matome bendrą mokesčių dydį skirtingose šalyse ir galime palyginti kaip atrodome patys. Aišku, nepamirškime, kad čia lyginami mokesčiai nuo didesnių nei vidutinės pajamos, ir Lietuvoje 100 tūkstančių dolerių per metus uždirbančius turbūt skaičiuojame ne tūkstančiais.

Apie viešuosius pirkimus tiek prikalbėta, ir prirašyta, jog būtų galima manyti, jog jokių paslapčių nebeliko, bet kalbos turi rezultatą tik tuomet, jei yra veiksmas. Ir galime pasidžiaugti, kad pertvarkant viešuosiuose pirkimus jau yra ir veiksmai – Centrinė viešųjų pirkimų agentūra (CVPA) jau vykdo centralizuotus pirkimus. Tiesa, kol kas dar nedidelės apimties – perkamas kuras, kompiuteriai ar kanceliarinės prekės, bet jau netrukus būtent CVPA bus pavesta vykdyti ypatingai stambius – daugiabučių renovacijos – pirkimus.
    Gerai yra tai, kad pirkimus vykdant centralizuotai, iki minimumo sumažinama politikų įtaka arba jos iš viso nelieka. Nelabai gerai yra tai, kad kol kas centralizuoti viešieji yra rekomendacinio, o ne privalomojo pobūdžio, todėl artimiausioje Seimo sesijoje pateiksiu įstatymo pataisas, kurios  numatytų, jog viešųjų pirkimų vykdymas centralizuotai yra privalomas. Plačiau…

Valstybė nebenori reguliuoti autobusų ir traukinių kainų, bet tos pačios valstybės Vyriausybė nori pažaboti prekybininkus. Pirmuoju atveju, valstybė nori palikti kainų pokyčius rinkai, nors tos rinkos dalyviais yra ir valstybinės įmonės, naudojančios valstybės infrastruktūrą. Antruoju atveju, valstybė nori kištis į išimtinai privačių rinkos dalyvių verslo santykius ir rinkai jų nepalikti. Populizmas ar tiesiog valstybinio lygio blaškymasis, neturint aiškios strategijos, ko siekiama ?
 Akivaizdu, kad skirtingos Valstybės institucijos veikia tarytum atskirai viena nuo kitos. Susisiekimo ministerija kainas „liberaliai“ paleidžia, o Žemės ūkio ministerija verslininkus nori „ūkiškai“ pareguliuoti, nes be jos įsikišimo šie esą negarbingai tariasi. Ar kai ministerija įsikiš, bus geriau, ar tiesiog atsiras dar viena institucija, kuri prižiūrės verslininkus, ar šie teisingai susitarė ? Plačiau…

Vilniuje vykstantis trečiasis pasaulio litvakų – Lietuvos žydų – kongresas turėjo tapti vienu svarbiausių „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ ir Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo renginių. Galėjo tapti išskirtiniu įvykiu, nes greitai kitos tokios progos ir tokio reikšmingo valstybės jubiliejaus nebus. Žydų veikla Lietuvos yra itin svarbi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės  istorijos dalis.
Ruoštis kongresui pradėta dar seniai, pats gerai pamenu, kaip Litvakų kongresas buvo įtrauktas į VEKS programą, vėliau dėl neaiškių priežasčių iš jos išbrauktas ir pagaliau vėl joje atstatytas. Todėl nenuostabu, kad į Vilnių susirinkę litvakai apgailestauja, kad jų susirinko ne tiek daug. Vietos žydų bendruomenė nėra tokia stipri ir finansiškai pajėgi, jog galėtų pasikviesti litvakus iš tolimų pasaulio šalių, todėl vėl išėjo taip, kad planai ir idėja buvo geri, bet kaip visada pritrūko valios ir galios.    
Organizaciniai nesklandumai, tariamas taupumas, o gal tas prakeiktas provincialus mąstymas ir nenoras ar nesugebėjimas pamatyti toliau kaimyno tvoros nulėmė, jog pasaulio litvakų kongrese nematome žinomų verslininkų, visuomenės veikėjų, kuriuos norint pasikviesti į Lietuva reikėjo šiek tiek daugiau darbo ir aukštų valstybės pareigūnų dėmesio. Plačiau…