Kadangi nuo pat ryto šiandien kalbėjau apie kultūrą – buvau pakviestas į Generalinę prokuratūrą atsakyti kai kurių klausimų dėl Vilniaus – Europos kultūros sostinės veiklos, pratęsiu šią temą ir šios dienos bloge.
  Tikras menininkas visada sugeba net įprastuose dalykuos ir reiškiniuose įžvelgti tai, ko nemato kiti, tiesą sakant, skirtingai tuos pačius dalykus matome ir vertiname daugelis mūsų, tik gal ne visada drįstame tai viešai pripažinti.
   Niujorke susipažinau su neaukšta smulkute kinų kilmės fotografe Do Do Jin Ming, kuri siekia savo nuotraukose vandenį paversti ugnimi. Prisirišusi virve, saulei leidžiantis, Do Do Jin Ming brisdavo į audringą jūrą ir bandydavo fotojuostoje užfiksuoti momentą, kai banga virsta liepsna. Ir tikrai audringos jūros banga,  atsimušusi į krantą ar uolą tampa panaši ugnies liepsną, kaip ir matyti nuotraukoje viršuje. Aišku, kad norint „pagauti“ tokį kadrą, tenka rizikuoti gyvybe, bet svarbiausia yra tai, kad kitaip nei visi ugnį ji pamatė vandens stichijoje, ir yra vertinama už savitą požiūrį bei šiuolaikinių technologijų ir senųjų fotografijos meistrų tradicijų dermę.
   O diskusijoms šiandien siūlau retorinius klausimus, kurie neduoda ramybės bandantiems įvertinti kultūros vertes. Kodėl Violetai Urmanavičiūtėi – Urmanai mokami dešimt ir daugiau kartų didesni honorarai nei, sakykim, Asmik Grigorian ? Kodėl maestro Richardo Muti už koncertą mokama keliasdešimt ar daugiau tūkstančių eurų, o maestro Gintarui Rinkevičiui porą dešimčių ar mažiau tūkstančių litų ?