Didesnis nei didžiausi Lietuvos pesimistai prognozavo bendrojo vidaus produkto (BVP) kritimas – ne tik objektyvių išorinių aplinkybių, bet ir Permainų koalicijos sprendimų pasekmė.  Turime rasti savyje drąsos tai pripažinti ir imtis neatidėliotinų veiksmų klaidoms taisyti.  Turime peržiūrėti biurokratinius ir buhalterinius sprendimus, kurie slopina dirbančių žmonių veiklumą, motyvaciją ar skatina juos trauktis į šešėlinę ekonomiką.
   Lietuva jau skelbiama Europos Sąjungos ekonomikos pokyčių antirekordininke, ir tikimasi, kad mūsų padėti galėtų pakeisti nebent dar blogesni Latvijos rodikliai, kurie bus paskelbti šiek tiek vėliau.
 Kaip jau buvo skelbta, antrą šių metų ketvirtį BVP, palyginti su 2008 m. antru ketvirčiu, sumažėjo 22,6 proc., todėl  kai kurių valstybės pareigūnų mėginimai aiškinti, jog to esą galėjome tikėtis, o padėtis yra kontroliuojama man atrodo kaip noras neigti realybę. Galėčiau teigti, kad šiame didesniame, nei tikėtasi, yra  ir šešėlinės ekonomikos dalis, nes kaip mes ir prognozavome, didėjant mokesčiams, tai bus neišvengiama.,
 Pagrindinė šių dienų Lietuvos problema yra ne biudžeto deficitas, o bedarbystė, kurios padarinius kol kas švelnina tik vasara. Bet nedarbo poveikį jau pajuto daugiau nei 200 tūkst. Lietuvos žmonių, ir darbo vietų kūrimas turi tapti absoliučiai svarbiausiu uždaviniu.     
   Vyriausybei ir Seimui reikia ryžtingų sprendimų ir aiškios idėjinės lyderystės. Pagrindiniai uždaviniai mokesčių sistemoje būtų: Plačiau…

Kadangi nuo pat ryto šiandien kalbėjau apie kultūrą – buvau pakviestas į Generalinę prokuratūrą atsakyti kai kurių klausimų dėl Vilniaus – Europos kultūros sostinės veiklos, pratęsiu šią temą ir šios dienos bloge.
  Tikras menininkas visada sugeba net įprastuose dalykuos ir reiškiniuose įžvelgti tai, ko nemato kiti, tiesą sakant, skirtingai tuos pačius dalykus matome ir vertiname daugelis mūsų, tik gal ne visada drįstame tai viešai pripažinti.
   Niujorke susipažinau su neaukšta smulkute kinų kilmės fotografe Do Do Jin Ming, kuri siekia savo nuotraukose vandenį paversti ugnimi. Prisirišusi virve, saulei leidžiantis, Do Do Jin Ming brisdavo į audringą jūrą ir bandydavo fotojuostoje užfiksuoti momentą, kai banga virsta liepsna. Ir tikrai audringos jūros banga,  atsimušusi į krantą ar uolą tampa panaši ugnies liepsną, kaip ir matyti nuotraukoje viršuje. Aišku, kad norint „pagauti“ tokį kadrą, tenka rizikuoti gyvybe, bet svarbiausia yra tai, kad kitaip nei visi ugnį ji pamatė vandens stichijoje, ir yra vertinama už savitą požiūrį bei šiuolaikinių technologijų ir senųjų fotografijos meistrų tradicijų dermę.
   O diskusijoms šiandien siūlau retorinius klausimus, kurie neduoda ramybės bandantiems įvertinti kultūros vertes. Kodėl Violetai Urmanavičiūtėi – Urmanai mokami dešimt ir daugiau kartų didesni honorarai nei, sakykim, Asmik Grigorian ? Kodėl maestro Richardo Muti už koncertą mokama keliasdešimt ar daugiau tūkstančių eurų, o maestro Gintarui Rinkevičiui porą dešimčių ar mažiau tūkstančių litų ?

„Verslo žiniose“ šiandien perskaičiau du straipsnius, tarsi pratęsiančius blogo temą apie grėsmę Vilniaus oro uostui tapti atsarginiu Baltijos valstybių taku. Pirmajame dienraščio puslapyje rašoma apie tai, jog Lietuvoje per daug oro uostų, todėl siūloma bent vieną, pvz.; Kauno, uždaryti, o kitame to paties dienraščio puslapyje skelbiama, kad „Siemens“ į  Vilniaus bei Kauno oro uostų atnaujinimą investuoja milijonus. Viena ranka oro uostus uždarinėjame, o kitą ištiesę prašome jiems investicijų ?
     Ar tai trumparegiškumas, ar įprasta lietuviška situacija, kai kairė ranka nežino, ką daro dešinė ?
Priminsiu, kad prie Susisiekimo ministerijos buvo suburta darbo grupė (dėl kurios sudėties ir joje dirbti turinčių asmenų profesionalumo šioje srityje turiu rimtų abejonių), kuri turėjo pateikti siūlymus kaip padidinti skrydžių į Lietuvą skaičių, kaip pasiekti, kad į mūsų šalį atskristų daugiau turistų, verslininkų ir pan. Darbo grupės pusės metų rezultatai turbūt geriausiai matomi Vilniaus oro uosto skrydžių lentoje. Plačiau…

Dar vienas smūgis į Vilniaus paširdžius. Būtent taip vertinu informaciją, jog rugpjūčio mėnesį į Rygą atskris pirmieji lėktuvai iš Japonijos. Miesto vicemeras Ainaras Šleseris, pagrįstai giriasi, kad dabar Ryga sujungta maždaug su 70 miestų ir net žada, jog ateityje į šimtus pasaulio miestų iš Rygos bus galima nuskristi tiesiogiai.
  Taigi, Vilniaus oro uostui dar kilti ir kilti, tik baisu, jog nebespėsime ir įsibėgėti ir liksime stovėti atsarginiame Baltijos valstybių take.
   Ar galime mėginti guostis, kad nekilnojamas turtas Rygoje atpigo daugiau nei Vilniuje, o Tarptautinis valiutos fondas sutinka ne tik skolinti, bet ir sąlygas kelia.

Savaitgaliui siūlau keletą faktų ir pastabų apie tai, kas vyksta margame pasaulyje už Lietuvos sienų, kas man atrodo įdomu. 
  Šanchajaus  – vieno didžiausio Kinijos miesto – valdžia nusprendė atsisakyti šioje milžiniškoje šalyje dešimtmečius galiojusios „vieno vaiko“ politikos ir ketina vykdyti aktyvią reklamos kampaniją, raginant motinystei ir tėvystei tinkamas šeimas turėti daugiau palikuonių. Priežastis – kinai sensta, o Šanchajuje taip ypač juntama, nes daugiau nei 21 procentas gyventojų yra vyresni nei 60 metų.
  Nuo Kinijos gyventojų skaičiumi tik nežymiai atsiliekanti Indija atmeta kai kurių mokslininkų sukeltą susirūpinimą dėl visuotinio atšilimo ir neketina paklusti reikalavimams mažinti šiltnamio dujų kiekius. Plačiau…