Pastarosiomis dienomis šiame mano kampe daug svarstymų apie Europos Parlamento rinkimus ir gan atvirų reikalavimų paaiškinti, kokie bus mano veiksmai partijoje. Sprendimus dėl permainų mūsų partijoje priims tik patys partijos nariai artimiausiame suvažiavime, būtent jie, o ne tariami geradariai iš išorės nuspręs, ką darome toliau. Būtent partijos nariai geriausiai žino vienas kito stiprybes ir silpnybes. Spėlionės apie tas, kas gali būti ar turėtų būti ir tėra spėlionės. Dar net nepaskelbus, ar mūšis bus, jau atsiranda mėginančių pademonstruoti raumenis.
     Pasibaigę rinkimai svarbūs, bet nereikėtų jų ir pernelyg sureikšminti, įvertinus tai, kiek Lietuvos žmonių juose dalyvavo. Sakyčiau, rinkimų rezultatai svarbiausi  konkretiems kandidatams, kuriems užtikrinta gan patogi politinė karjera kitiems  penkeriems metams. Aš asmeniškai  vertinu rinkimų rezultatus kaip ženklą, kad tiek partijos nariai, tiek rinkėjai norėjo, jog aš likčiau Lietuvoje. Ir šiandien gavau dvi trumpąsias žinutes telefonu, kuriose rašoma: „Sveikinu likus Lietuvoje“.
      Rinkimų kampanijos metu mane lydėjo dviprasmiškas jausmas, nes lyg ir supratau, jog penkeri metai Europos Parlamente užtikrintų politinį komfortą, kita vertus, suvokiau, kad Lietuvoje per tą patį laikotarpį galima padaryti daugiau. Todėl esu patenkintas tuo, jog ši dviprasmybė baigėsi, pasirinkimas aiškus – dirbti Lietuvoje. 
      Kokioje pozicijoje, poste ar pareigose dirbsiu nėra taip svarbu, nes idėjų, jėgų, noro ir valios tikrai užteks.