Vakar su žmona buvome Rygoje, kur skridome susitikti su senu bičiuliu iš Italijos. Jau porą metų nesilankiau kaimynų sostinėje, ir vakar tebuvau kelias valandas, tad nelabai galiu vertinti, ar latvių „krizė“ didesnė nei mūsiškė.
     Iš oro uosto į miesto centrą važiavome taksi, o aš visada mėgstu, atvykęs į kitą šalį, pasikalbėti su taksistais, nes jie dažniausiai gerai jaučia žmonių nuotaikas.
     Su taksistu mums labai pasisekė, jis ne tik mus nuvežė į miestą, bet paprašytas atvažiavo ir nuvežti atgal į oro uostą. Bet svarbiausia, taksistas Aivaras buvo šnekus, atviras ir racionalus.
     Paklaustas, kaip krizė, jis atsakė: „Kokia krizė, krizė politikų galvose ir kalbose, nes aš išgyvenau Latvijos išėjimą iš Sovietų Sąjungos, ištvėriau 1990 – uosius, o tai, kas vyksta dabar palyginti su tuo, kas anuomet buvo, tėra juokas“. Plačiau…

Pastaruoju metu dažnai susitikinėju su skirtingų verslo asociacijų atstovais, Lietuvos bei užsienio verslininkais, kalbamės ir apie mokesčius, ir apie tai, ką padaryti, kad Lietuva netaptų verslo sausros žeme. Tenka išgirsti ir kurioziškų pasakojimų, kurie prajuokina, bet vėliau pasidaro liūdna ir skaudu dėl gimtos šalies.
    Vienos nedidelės bendrovės vadovas pasakojo, kaip pasikvietė atvykti iš Didžiosios Britanijos galimą partnerį ir aptarti bendradarbiavimo detalių. Kvietimą priėmęs britų verslininkas po kelių dienų atvykti visgi atsisakė, paaiškinęs, kad yra jau per senas tokiom sunkioms kelionės, vertina komfortą, ir jam gaila savo laiko. Todėl nekeliaus visą dieną į Lietuvą, nes suprato, kad norėdamas vakarop atsidurti Vilniuje, turėtų keltis ketvirtą valandą ryte, persėsti kelis kartus, o per tiek laiko galima ir į Ameriką suskraidyti.
    Lietuvoje didelius projektus vykdęs užsienio verslininkas pasakojo apie tai, kas pernai nutiko vienam Vilniaus miesto tarybos nariui Kanuose vykusioje tarptautinėje nekilnojamojo turto plėtros parodoje. Įprasta, kad po darbo dienos parodoje paprastai rengiami neformalūs susitikimai, nemažai jų vyksta tiesiog Kanų krantinėje prišvartuotose jachtose. Tarybos nariui patiko priėmimas, o dar labiau  patiko geras konjakas, todėl gerai juo pasivaišinęs, išeidamas paklausė ar galėtų pasiimti ir butelį atminimui. Plačiau…

Šiandien turėjau garbės ir didžiulį malonumą 85- ojo gimtadienio pasveikinti didį Lietuvos Artistą Donatą Banionį. Džiugu matyti, koks jis gyvybingas, kokį gyvenimą nugyveno ir gyvena. Man D. Banionis yra pašaukimui ir principams ištikimo Menininko iš didžiosios raidės pavyzdys.
  D.Banionis viename interviu prieš penkerius  pasakė, kad žmogaus pasaulis sudėtingas, ir nežinia, kuo jis būtų buvęs, jei nebūtų tapęs Artistu, panašiai ir šiandien kalbėjo. Galime sakyti, kad nežinia, koks būtų ir Lietuvos teatras bei kinas, jei nebūtų buvę D. Banionio. Lietuva neatpažįstamai pasikeitė nuo to laiko, kad D. Banionis pravėrė teatro duris, bet visiems mums, besiblaškantiems gyvenime, siekiantiems turtų ar trumpalaikės šlovės, jis turėtų būti pavyzdžiu, kaip išlikti savim, išmokti būti vienam ir vieninteliam.  Plačiau…

 Lietaus šalyje nelyja, nors gaivos taip reikėtų, bet ne apie lietų šiandien. Rytoj Seime turėtų būti priimtas naujas Aukštojo mokslo įstatymas. Pagaliau. Taip, įstatymą galima tobulinti, bet tai galima daryti iki begalybės, kaip ne kartą buvo lig šiol, todėl būtina priimti įstatymą, kad taip reikalinga aukštojo mokslo reforma prasidėtų, kad vyktų procesas.
     Su kolegomis Seimui teiksime dar ir siūlymą ateityje priimti ir atskirą studijų finansavimo įstatymą, nes naujajame Aukštojo mokslo įstatyme ši problema nėra gerai išspręsta. Visų pirma, man nėra priimtinas jaunų žmonių skirstymas į gabius ar socialiai remtinus. Juk net gabų žmogų reikia lavinti, o tai dažnai susijęs su papildomomis išlaidomis. Dabartiniame įstatymo projekte žodis „geriausias“ dažnai susijęs su šeimos finansine padėtimi arba gerais ryšiais. Plačiau…

    Gal aš vienas toks, nors turbūt – ne, bet krūvelę savaitgalio laikraščių „perskaitau“ per kokias dešimt minučių, nes tiesiog nėra nieko įdomaus ir naujo. Nebent būtum vienas iš tų, kuriam vis dar rūpi, kokia nauja bėda ištiko viena iš daugybę „dizainerių“ ar kitokių nežinomų įžymybių.
    Net anekdotai seni, o už senus anekdotus, žinote, kas gresia. Vienintelio Juozo Erlicko išmintis palieka vilties, kad neliko dar Lietuva be idėjų ir minties polėkio.
    Sakyčiau, netalentinga tuštuma mūsų laikraščiuose, todėl džiaukimės gamta, nes čia atsinaujinimas niekada nesibaigia.