Įtempta šių dienų darbotvarkė, susijusi su garsiausių pasaulio architektų atvykimu į Vilnių bei pasirengimu parodai „Žvilgsnis į ateitį: architektų siūlymai naujam muziejui Vilniuje“ kol kas nepaliko laiko apsilankyti festivalyje „Kino pavasaris“. Gal dar spėsiu, nors gali būti, kad nepateksiu, nes bilietų laisvų, kiek girdėjau nėra.
    Tuomet lieka džiaugtis tuo, kad šis nekomercinį kiną propaguojantis festivalis taip išsiplėtė, jog nebetelpa ne tik viename kino teatre, bet ir viename mieste, o juk netrūko „pranašų“, teigiančių, kad festivalis gali būti rengiamas tik vienoje konkrečioje vietoje.
     Netgi Kaune „Kino pavasario“ rengėjai rinkosi ne miestelėnams galbūt mielą ir įprastą kino teatrą, o didesnes erdves, nors anksčiau nekomercinio kino mėgėjai šventvagiška laikė pačią mintį, kad tokį kiną galima žiūrėti ten pat, kur ne festivalio metu rodomi gal ir ne aukščiausios meninės kokybės filmai.
     Yra augantis poreikis žiūrėti kitokį kiną, atsiranda ir naujos vietos, ir daugiau publikos. Beje, mėgstantiems tokius filmus žiūrėti kitokiose erdvėse galiu pasakyti, kad dvi nedidelės kitokiam kinui skirtos salės numatomos ir planuojamame Emitažo – Gugenheimo muziejuje Vilniuje.