Nemari tradicija
2008 - 03 - 1, Šeštadienis 12:09 Pirmoji kalendorinio pavasario diena – su lietuvišku lietumi, pilku dangumi ir … Kaziuko muge. Nuo senų senovės Vilnius pavasarį pasitikdavo Kaziuko kermošiumi, taip yra ir šiemet. Smagu, kad tradicija nemiršta, smagu, kad kasmet mėginama ne tik kažką parduoti ir nupirkti, bet ir ieškoma vis naujų pramogų, naujų šventės akcentų. Smagu ir tai, kad į Vilnių suvažiuoja ne tik Lietuvos amatininkai, štai šiemet matyti nemažai amatininkų – kaimynų latvių.
„Kuo Kaziukas skyrėsi nuo kitų mugių, turgų? Pirmiausia pavasariška žmonių nuotaika, išreiškiama muzika, pokštais, pasižodžiavimais“ – aiškina profesorius Libertas Klimka senąsias Kaziuko mugės tradicijas interneto portalui „balsas.lt“. Mugės dalyviams ir svečiams norėtųsi palinkėti, kad oras pavasariškos nuotaikos nesugadintų, kad ryškios mugės spalvos priverstų visus nusišypsoti.
2008 - 03 - 01, 20:25
Pasiteisinimai rimti, nors kita vertus manau, kad tai taps tradicija (galbut vaisinga, o gal ir nevisada):-)
As tai nieko pries – statistiskai atrodo, kad lankytoju aktyvumas dideja…
2008 - 03 - 01, 20:01
Šis puslapis atspausdintas iš DELFI interneto vartų.
Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=16155418 A.Zuokas: aš realiai buvau žurnalistas mero poste
su atsiprašymais, nors vis tiek gausiu į kailį nuo visų- perkeliu.
Teisinuosi tuom, kad ten yra tikrai gerų minčių. Netgi Saulei.
Arvydas Jockus, „Valstiečių laikraštis“
2008 kovo mėn. 1 d. 00:01
Buvusiam Vilniaus merui, Liberalų ir centro sąjungos pirmininkui Artūrui Zuokui sukako keturiasdešimt. Ta proga vienas ryškiausių jaunos kartos politikų dalijasi mintimis apie likimo dovanas, laimę ir gyvenimo prasmę.
2008 - 03 - 01, 19:56
- Keturiasdešimtmetis – gyvenimo pusiaukelė. Ar jau spėjote pajusti dažną vyrą kamuojančios viduramžio krizės požymių?
- Gyvenimo tempas – gana didelis, todėl dar nebuvo laiko galvoti apie krizes. Bet suprantama, kiekvienos metų sandūros laikas skirtas ir pamąstymams. Kita vertus, mano pagrindiniai tikslai yra politiniai – visuomeniniai. Dabartinį gyvenimo laikotarpį ir visą savo ateitį ir aš, ir šeimyna, siejame su visuomeniniu gyvenimu.
- Buvote ir paprastas darbininkas, ir žurnalistas, ir verslininkas. Kodėl galiausiai apsisprendėte tapti politiku? Juk, regis, jums patiko ir kitos veiklos sritys?
- Nesu pastovus žmogus, ir man pasikeitimai tiesiog būtini: ir užsiėmimo, ir aplinkos. Kažkaip viskas mano gyvenime trunka septynerių metų ciklu. Septynerius metus dirbau žurnalisto darbą, paskui septynerius metus buvau aktyvus verslininkas, beveik septyneri metai praleisti Vilniaus mero poste. Dabar ateina kitas septynerių metų laikas. Koks jis, kas galėtų būti, pažiūrėsim.
Aišku, visi darbai man buvo įdomūs. Jeigu įdedi dalį širdies ir į viską žiūri žymiai plačiau, o ne tik kaip į darbą, į kurį reikia ateiti 8 ir išeiti 17 val., visas gyvenimas gali būti labai įdomus.
Kartais kai kurie bando tyčiotis iš „neįdomių“ profesijų (kurios iš šono gali taip atrodyti), pvz., restorano padavėjo ar lauko darbuotojo. Bet jeigu kiekvieną darbą darai su išmone ir nuoširdžiai tiki, kad tai reikalinga, bet kuris darbas atrodo prasmingas.
Prisimenu, kai dar mokiausi profesinėje technikos mokykloje, tekdavo dirbti įvairų darbą: kroviko – parduotuvėje, gamykloje ar statybose, ar dar kažką. Bet net ir dirbdamas, atrodytų, monotonišką darbą, bandydavau suteikti jam prasmę. Kai atsiranda prasmė, darbas tampa įdomus. Kai įdomu, bus malonu eiti į darbą.
Bet visuomeninis gyvenimas, manau, yra ta sritis, kurioje jaučiuosi stiprus, nes visuomet buvau aktyvus visuomenininkas. Be to, valstybės gyvenime, žmonių gerovei daugiausia galima nuveikti siekiant politikoje tam tikrų instrumentų. Man postas pirmiausia yra instrumentas – kaip kastuvas. Mero kastuvas yra vieno dydžio, premjero – žymiai didesnis, suteikiantis didesnių galimybių.
Turint minčių ir idėjų, žmonių pasitikėjimą ir galimybes, valstybės gyvenimą galima keisti labai sparčiai. Aš ir mano kolegos esame tam pasirengę, ruošiamės, ir čia aš matau savo veiklos ir gyvenimo prasmę.
- Tebesate Lietuvos žurnalistų sąjungos narys?
- Taip, žurnalisto išsilavinimas man išlieka pagrindinis.
- Kodėl norėjote būti žurnalistu ir kodėl iki šiol galutinai neatsisveikinate su šia profesija?
- Pirmiausia turbūt iš patriotizmo žurnalisto profesijai. Juolab kad žurnalisto darbą pasirinkau labai sąmoningai. Maniau, kad žurnalistas gali būti bet kuo, dirbti bet kurį darbą. Netgi dabar dažnai sakau, kad aš realiai buvau žurnalistas mero poste, žurnalistas – versle. T.y. atlikau žurnalistinį tyrimą – kaip iš vidaus atrodo sistema, kaip ji veikia ir pan.
2008 - 03 - 01, 19:53
- Tai gal tą moto pasirinkote tam, kad kartais leistumėte sau mažiau dvejoti?
- Moto labai paprastas: kai ką nors darote, visada galite būti lydimas nesėkmės. Tai neišvengiamas kiekvieno dirbančio ir veikiančio žmogaus palydovas. Ir nereikia to bijoti.
Galima tai palyginti su verslu. Amerikoje bankrotą patyręs žmogus turi didesnę vertę negu pas mus. Lietuvoje bankrotą patyręs žmogus iškart nurašomas. O kodėl Amerikoje yra kitaip? Ten supranta, kad žmogus, patyręs nesėkmę ir atsistojęs ant kojų, yra vertingesnis. Jis kitą kartą tikrai mažiau suklys.
Kita vertus, reikia paskatinti žmogų. Negalima kurti visuomenės, kurioje žmogus už vieną ar kitą nesėkmę – versle, darbe ar politikoje – taptų atstumtasis. Šiandien, deja, Lietuvoje (prie to ir politikai prisideda) bandoma suformuoti atstumtųjų žmonių sluoksnius. Ir tokių žmonių Lietuvoje katastrofiškai daugėja.
- Jau kelinti metai tų atstumtųjų balsais į didžiąją politiką braunasi populistinės partijos, kurios realiai jiems nieko padėti negali. Bet šiandien ne tik populistai, bet ir tradicinių partijų atstovai savo rinkėjams dažnai sako: „Pasakykite, ko jūs norite, ko jums reikia, mums tai rūpi, mes tai įgyvendinsime“. Ir labai retai viešai prisipažįsta: „To, ko jūs norite, padaryti neįmanoma“.
- Kiekvienas žmogus nori gyventi geriau ir saugiau, būti laimingas. Dažnai šiandien tai išverčiama į aiškias pensijos, atlyginimo sumas. Nors dažnai laimė ir pinigų kiekis neturi tiesioginio ryšio. Kai kurie politikai sako: „Išrinkite mane, jums nieko nebereikės daryti, jūs būsite laimingi, aš viską padarysiu už jus“.
Tokie pasakymai žmonėms sukuria viltį, bet yra labai žalingi, nes atima iš žmogaus norą pačiam kažką daryti. Žmogus pradeda žiūrėti į valstybę kaip į prekybos centrą, kuriame parduodamos prekės su didžiausia nuolaida arba išdalijamos tos, kurių galiojimo laikas baigėsi.
Vasario 16-osios akto signatarai norėjo mums suteikti galimybę patiems kurti savo gyvenimą. Kad patys, būdami aktyvūs, susikurtume jį tokį, koks mums patinka. Politikų tikslas – sudaryti tam sąlygas. Tada žmogus pajus gyvenimo džiaugsmą ir malonumą būti kūrėju.
Jis galės pasakyti: „Aš esu kūrėjas, kuriu sau, savo žmonai, savo vaikams, savo aplinkai, savo įmonei, savo moksleivių klasei“. Tai yra gyvenimo prasmė – būti savo gyvenimo kūrėju. Deja, politikai dažnai bando tą žmogaus jausmą užmušti. Tai naudinga, nes tokias žmonėmis labai lengva manipuliuoti.
Manau, politikai turi įsiklausyti, ką sako žmonės, bet, būdami visuomenės lyderiai, vesti žmones į priekį, patys žinodami, kur reikia eiti. Tuo tarpu pataikavimas dažnai baigiasi blogai.
Naudoju tokį palyginimą. Geras orkestro dirigentas, deja, turi atsukti auditorijai nugarą. Jeigu jis diriguos atsisukęs veidu, klausytojai anksčiau ar vėliau apmėtys jį kiaušiniais – kad ir kaip gražiai jis atrodys ir šypsosis.
2008 - 03 - 01, 19:23
kukliajam – gal tai ir yra amerikoniškųjų patarėjų strategija?
Rolando Rastausko straipsnį, kaip komentarą pastebėjaęs aprašiau pusvalandžiu anksčiau:)), bet pačiame interviu su AZ yra tikrai gerų momentų, jie daug kur lyg ir paaiškina …
Reiktų tą interviu perkelti visą į ČIA džiaugsmui ir ne.
2008 - 03 - 01, 17:52
I as ten, KAZIUKO MIGEJE BUVAU. kOL NEGROJOM NUOTAIKELE BUVO LIETINGA. bET KAI UZGRAJINOM, , TAI REGIS VISKAS NUSVITO IR LIETUS TAPO TIK LIETUCIU, O SOKEJAI PRADEJO GALINGAI DUOTI gRICINIKE, TA VISIEMS GERAI ZINOMA GREITA SOKI IT AMERIKONU ROC AND ROUL.
2008 - 03 - 01, 17:31
…matyt psaenau kaip Artūras…:)…per tokį bjaurų orą taip ir nišsiruošiau į Kaziuką….:)…ai kažkaip murkdytis šlapiam tarp šlapių visiškai nesužavintis reikalas….:)…na gal tarkime rytoj bus geresnis oras barankoms nusipirkti…:)…
P.S….ir įdomu ko čia apie Artūrą tiek straipsnių visur priviso….?>>>:)…gal kas galėtų „parazumint“…:)…
2008 - 03 - 01, 16:35
ačiu už palinkėjimus….bat jau sugadino.kaeista…bet nesijaučia,kad jau tikrai baigėsi žiema.Ir nemanau,kad ji baigėsi…bent jau niekada toliu metų laiku ji nesibaigdavo.
stikai,
ne tu vienas to nori:)
tomai,
nu būtų neblogai,kad savo komentarų apimtį mažintum..nu supranti,labai daug skaitymo:).glausčiau…glausčiau…:)
GERO KAZIUKO VISIEMS.
2008 - 03 - 01, 14:14
Tomui. Man straispsnis patiko, Zuoktelejas Vilnius – as noriu tokio Vilniaus, kaip ir Zuoktelejusios Lietuvos.
2008 - 03 - 01, 12:56
Iš Delfi -puikus Rastausko straipsnis Lietuvos ryte (buvo laikai), tikiuosi žinomas ir Artūrui.
Zuoktelėjęs Vilnius
Rolandas Rastauskas
Lietuvos rytas
Man turėtų patikti. Visai rimtai – man turėtų patikti Vilniaus mero bigbytinis stilius. Mūsų urbanistinės citadelės šeimininko krėsle iki šiol sėdėję reti pilkūnai gerai girdėjo tik vidinį (nepasakyti – vandentiekio, kanalizacijos ir centrinio šildymo) miesto pulsą, bet neturėjo jo išorės, įskaitant ir viešojo miesto gyvenimo formas, vizijos. Jie atrodė kaip pilvo chirurgai, pastatyti į veido plastikų vietą. Tad nenuostabu, kad miestas kito kaip tam tikra save reguliuojanti sistema, kuriai pagreitį (tiksliau – kaitos regimybę“ suteikė pats sostinės statusas ir neišvengiamas biudžetinis silikonas. Vilnius buvo svarbus, bet neįdomus. Ypač nykus jis buvo pirmuoju Nepriklausomybės penkmečiu – tarsi programiškai atiduotas gatvės politikos giedotojams, „brigadininkams“ bei prieškario maldininkų eitynes atkartojančių ritualų meistrams. Visi tie beprasmiškais atsišaukimais nuklijuoti fasadai, visi tie nesibaigiantys vis naujų memorialų būtinybės aptarinėjimai stūmė Vilnių į pamėkliškos virtualybės akivarus. Nuolatinio budėjimo ir gedėjimo atmosfera aiškiai kontrastavo su istoriniu šansu iš kuriamo vaškinių figūrų muziejaus virsti raumeningu vidurio Europos miestu. Sykį ir suvisam nutraukti provincišką gubernijos bambagyslę, išsivaduoti iš glitaus toliau savo kaimo vienkiemių ir pirčių nematančių (ir nesiekiančių) strategų glėbio. Ir arkliui buvo aišku, kad Vilniui reikia DOZĖS.
…. Iš Pakso skrydžio pamatytas Vilnius buvo gražus, bet vienadienis – kas, susimildami, privers apie atsargą dar negalvojantį padangių didmeistrį užsisėdėti TIK dažytojo uabėlyje?…
Artūras Zuokas – ne naujokas pavojaus zonose. Kaip žurnalistas jis grūdinosi ten, kur jo kolegos iš Vakarų susikrovė patį tikriausią profesinį kapitalą. Zuokui namuose buvo lemta susikrauti „tik“ kapitalą, laimei nepakeitusį nei Artūro asmenybės, nei jo išpažįstamų nuostatų. Tas, lietuviškos politikos pensininkų akimis, „kvaištelėjusias‘ nuostatas geriausiai atspindi laisvo žmogaus, o ne kokio ekshibicionisto (tokių mūsų šaligatviai išnešioja ne vieną), drąsa būti viešumoje. Įsivaizduokite prezidentą Klintoną, duodantį leidimą internetinėms transliacijoms iš Ovalinio kabineto. Netgi visos „oranžinės“ bei „geltonosios“ (beje, tai pamišimo spalva) Vilniaus mero iniciatyvos, visi jo bokštai ir dangoraižiai, „esbanai“ ir pramogų centrai siekia malonumu gyventi užkrėsti visą miestą. Nesu toks naivus, kad staiga imčiau ir patikėčiau visų tų projektų realumu. Sutinku su mintimi, jog nenutiesus takų dviratininkams neverta švaistytis dviračiai. Gal iš tikrųjų pirma reiktų sutvarkyti gėdingą geležinkelio stotį ir jos prieigas, perginkluoti troleibusų parką, užtikrinti visišką pėsčiųjų piliečių saugumą bet kurioje sostinės vietoje bet kuriuo paros metu, o tik po to imtis utopinių dėlionių. Galbūt. Apie tai turėtų diskutuoti patys vilniečiai. Mane domina kitkas – Vilniaus mero optimizmas pesimistų valstybėje. Žinoma, Jurijaus Lužkovo, atrodo simpatizuojančio Zuokui, pavyzdys po ranka: tai pavojus iš sostinės padaryti valstybę valstybėje. Juk iš tiesų Maskva daiktais atrodo nerūpestingas ir svinguojantis miestas. Deja, užtenka kirsti Sodų žiedą, kad suabejotum ką tik regėtų vaizdų realumu.
Artūras Zuokas yra sykiu Lizdeika ir Gediminas. Tokio derinio šeimininko asmenyje Vilnius sulaukė pirmą sykį nūdienos istorijoje. Banaliai šnekant, Zuoko likimas yra miestelėnų rankose. Jeigu jie „ypač naujieji japiai ir nuo konservatorių mantrų neapkurtę urbanistinio kirpimo inteligentai „iš Lazdynų“) patikės mero utopijų realumu ir būtinumu, kalnas pajudės. Zuoktelėjęs Vilnius būtų geriausias atsakymas Šiaulių „murzilkoms‘. Su sąlyga, kad „muskulo gyventi“ bacila persimes ir į Šiaulius. Neužmirškime, kad pastarieji yra diktavę Lietuvai madą dar prieš Straukaitę ar Statkevičių. Vyr. dailininko Purono ir šviesaus atminimo boksų eroje.
Galvodamas apie Artūrą Zuoką, girdžiu „Anties“ dainas.