Metams baigiantis prisimename ne tik tai, kas įvyko per praėjusius metus, šiomis dienomis dažnai prisimename ir žmones, kuriems jau nebeišsiųsime šventinių sveikinimų, kurie ir likę tik prisiminimuose.
    Mane prisiminti žuvusius kolegas žurnalistus paskatino žinia iš Sankt Peterburgo apie ten jau keliolika metų remgiamą krepšinio turnyrą „Vilties taurė“. 1995 – aisiais jis buvos surengtas laikraščio „Nevskoje vremia“ korespondentams – Feliksui Titovui ir Maksimui Šabalinui atminti. Abu jie žuvo Čečėnijoje. Turnyre kviečiami dalyvauti ir Lietuvos žurnalistai, tokį pasiūlymą pateikė Vilniuje viešėjusi Sankt Peterburgo gubernatorės pavaduotoja Ala Manilova. 
    F. Titovas buvo mano geras bičiulis, kartu su juo dirbome ne vienoje „karštame“ buvusios Sovietų Sąjungos taške, jis ne kartą buvo Lietuvoje, viešėjo mano namuose, ant kurių sienų kabo ir jo darytos nuotraukos.
    Žuvo kariniuose konfliktuose trys mano neblogi draugai iš skirtingų šalių, ir prisimindamas juos, prisimenu ir kitus žmones, kuriuos sutikome, dirbdami karinių konfliktų apimtuose regionuose.
     Dar skaudžiau, kai suvoki, kad žurnalistas gali žūti ne tik kare, bet ir savo namuose, kaip tai nutiko Anai Politkovskajai. Ir kaip dėl visiškai beprasmiškų priežasčių nutiko šiemet Viktorui Kapočiui. Ir sąrąšą būtų galima tęsti …