Diena, kai negalima prisileisti neigiamų emocijų, diena, kai negalima sunkiai dirbti, šiukštu negalima pykti, kai reikia susikaupti ir galvoti apie gražius dalykus ir brangius žmones.
 Teigiama, kad ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – apie 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria “su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno”.
    Praėjus beveik keturiems su puse amžiaus, būrimo papročius gal ir pamiršome, kaip beveik nebegalime paisyti ir kito papročio, juk tikėta, kad jei per Kūčias skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengtasi iki Kūčių visas skolas grąžinti. Šiais visuotinių kreditų laikais niekam nieko neskolingų žmonių vargu ar beatrastume.
   Tačiau vis dar galime paisyti kitos tradicijos – atsiprašyti ir susitaikyti.
   Taigi, atsiprašau, jei kas ne taip ir – nesipykim.
    Šviesaus Kūčių vakaro visiems.