Šiandien naujienų portalas DELFI skelbia rimtai apie naujos politikos kartos ateitį verčiantis susimąstyti straipsnis „LiJOT prezidento rinkimai – su partiniu prieskoniu”. Žinau ir pats, kad situacija Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje (LiJOT). nėra gera, nes buvau susitikęs su skirtingų ją sudarančių organizacijų atstovais. Ir man tikrai rūpi bei yra įdomu, kokie yra LiJOT reikalai, nes kažkada su žmona vienas šios tarybos steigėjų.

      Skaudu matyti, kad jauni žmonės, aktyviai dalyvaujantys visuomeniniame gyvenime, taigi galbūt planuojantys ir karjerą didžiojoje politikoje, jau perėmę blogiausius vyresniųjų kolegų įpročius. Tarpusavio kovos labai panašios į tas, kas dažnai vyksta Seime, savivaldybių tarybose, kai deramasi ne dėl principų, bet dėl postų.  

       Kalbų apie naujas idėjas nėra, o kova vyksta ne dėl idėjų, o dėl meduolio, t.y., kokias patalpas gauti, kokį išlaikymą užsitikrinti ir pan. Būtų baisu, jei ir jaunoji karta vertybes lengvai išmainytų į vertes.

   Prieš penkiolika metų referendume buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau turbūt net šiandien dauguma piliečių pagrindinio šalies įstatymo yra neskaitę, o tai reiškia, jog ne visai suvokia savo pareigas  ir teises valstybėje. 

      Man įsiminė viename interviu išsakyta Konstitucinio teismo pirmininko Egidijaus Kūrio mintis: „Be teisės, netgi prastos, ypač be Konstitucijos, mums diktuotų tik nuoga politinė valia.“ Todėl labai svarbu suvokti, kad net kylant  diskusijoms dėl kai kurių Konstitucijos nuostatų bei atsiradus poreikiui kai kurias jų taisyti, kadKonstitucija yra pagrindinis šalies įstatymas.

       Ir galime didžiuotis tuo, kad gyvename valstybėje, kuri buvo viena pirmųjų Europoje, pradėjusi kurti rašytinę teisinių normų sistemą ir dabar turime pagrindinį įstatymą, kuris galbūt tik su menkomis išlygomis tinka demokratiškai ir moderniai valstybei.   

    Seime šiandien vyks konferencija kūrybinės visuomenės problemoms aptarti. Kelerius paskutinius metus buvo labai daug kalbama apie žinių visuomenę, pateikiamą kaip vienintelį išsigelbėjimą nuo ekonomikos sąstingio ir protų nutekėjimo. Valdžia kalbėjo labai daug, verslas lygiai taip pat daug investavo, tačiau matome, kad Lietuva tikrai netapo žinių ekonomikos šalimi, o viešajame sektoriuje  vis dar gerokai atsiliekame net nuo estų.  Išimtimis galėtų būti laikomos nebent Vilniaus miesto savivaldybė,  Valstybinė mokesčių inspekcija, kelios sveikatos įstaigos. Verslas žinių ekonomikos srityje gal pasiekė daugiau, tačiau esminio lūžio, didinant darbo našumą naujausių technologijų dėka, dar neįvyko.

    Ir šiandien toliau pažengęs pasaulio valstybės jau kalba ne apie žinių visuomenę, o apie kūrybingą visuomenę, angliškai tai vadinama ,,creative society“. Viena naujausių ir sėkmingiausių tokios naujos visuomenės amerikiečių ekonomisto Richardo Floridos teorija, įveda „kūrybinės klasės“ sąvoką. Tai klasė, kurios „ekonominė funkcija yra kurti naujas idėjas, technologijas ir kūrybinį turinį“. Šią klasę sudaro žmonės, vykdantys mokslinius tyrimus, kuriantys technologijas, dirbantys architektūros ir dizaino sferoje, muzikai ir menininkai, artistai, rašytojai, pramogų sektoriaus darbuotojai ir kiti, susiję su kūrybine veikla. Tai apima taip pat ir kūrybinį darbą verslo sferose, finansuose ir teisėje, kur darbas yra susietas su savarankiškų sprendimų priėmimu ir reikalauja aukšto išsilavinimo ir ekspertinių žinių lygio. Tradicinėje ekonomikos teorijoje laikoma, kad žmonės juda ten, kur yra darbo, tačiau šiuolaikinėje modernioje visuomenėje taip nebėra.

    Kūrybinga ir talentinga darbo jėga juda ten, kur yra darbo vietų, tačiau ji pasirenka tokią gyvenimo ir darbo vietą, kur yra įvairovė, pasirinkimo galimybė, kur aplinka tolerantiška kūrybai ir minčių įvairovei, lengvai priima naujas idėjas. Ir tokią aplinką valstybėje privalome kurti. 

                Turime priprasti, jog kultūra ir kūryba turi būti suvokiamos ne kaip sritys, kurioms nuolat reikia dotacijų, o kaip sritys, kurios gali skatinti ekonomiką ir uždirbti pinigus. Antai, šiomis dienomis nuolat keliama tema apie lietuvių verslumą, vardijamos įvairios priežastys, tačiau niekas nesako, jog geram verslui taip pat reikia kūrybiškumo, nes geras verslas prasideda nuo geros idėjos, kurios negali turėti nekūrybiškas ir nelaisvas žmogus.

    

                 Mūsų švietimo sistema mokiniams ar studentams kemša žinias, suteikia begalę faktų ir informacijos. Kūrybiškumo skatinimas, gebėjimas žinias susieti, analizuoti ir paversti nauju rezultatu, dažniausiai paliktas užklasiniam ugdymui ar tiesiog pačių tėvų išradingumui. Kodėl valstybėje, kurioje yra didžiausias tūkstančiui žmonių tenkantis studentų kiekis Europoje, kurioje tūkstančiui gyventojų tenka bene daugiausia mobilių telefonų pasaulyje, turi tiek bėdų: savižudybės, emigracija, savęs naikinimas automobilių keliuose ar alkoholiu ir t.t.     

                Pasaulis keičiasi labai sparčiai, ir kaip  sakė daktaras Samuelis  Rouvillois, pasaulio ekonomikos forume Davose 1999 m. pripažintas pasaulio rytdienos lyderiu: „Numatyti ateities neįmanoma, nes per didelis greitis.“

                  Atlaikyti bei suvaldyti greitai besikeičiančio pasaulio iššūkius gali tik kūrybingas žmogus ir kūrybinga visuomenė, kurią ir turime kurti kartu. Kūrybinga visuomenė – toks turėtų būti modernios valstybės tikslas. Tik kūrybinga visuomenė sugebės pasinaudoti ir mokslo bei žinių pasiekimais.

     Įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose – gatvėse ir partijos būstinėse – vakar vyko Liberalų ir centro sąjungos organizuota atvirų durų diena, kurios pagrindinis tikslas buvo gyvai ir atvirai apie politiką pakalbėti su vietos žmonėmis, supažindinti juos su mūsų partijos veikla. Smagu girdėti, kad kaip rašė savo elektroniniame laiške partijos būstinei Vilniuje Jonavos skyrius, „diena praėjo labai šauniai.“ Esu tikrai, kad lygiai taip pat galėtų pasakyti ir Kėdainių bei Kauno, Palangos, Jurbarko, Visagino ar Vilniaus bei dešimtys kitų miesto skyrių, kuriuose vyko susitikimai, rimti pokalbiai ir linksmi renginiai. Ir ypač džiugu žinoti, kad gauta nemažai pareiškimų žmonių, norinčių tapti partijos nariais.

    Atliktas Lietuvos politinių partijų tyrimas  parodė, jog bendras partijų narių visuomenėje skaičius kritiškai mažas, jų veikloje dalyvauja tik du procentai piliečių. Lietuva šiuo požiūriu daugiau nei  du kartus atsilieka nuo vakarų Europos šalių vidurkio. Šio tyrimo rezultatai patvirtina tendenciją, jog politikų ir visuomenės tarpusavio dialogas nevyksta arba jis vyksta nepakankamai gerai. Todėl stengiamės šią spragą užpildyti ir patys kviestis naujus narius, nes žmonėms dažnai reikia nedidelio postūmio, kad jie pradėtų aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

     Galima partijų labai nemėgti, tačiau demokratija be jų sunkiai įsivaizduojama, ir norėdami kažką keisti valstybėje, galime tai daryti veikdami bendraminčių komandoje.   

       Pradėsiu šiandien nuo to, kad noriu pasidžiaugti rinkimų rezultatais Dzūkijoje ir ypač Lenkijoje. Liberalios Donaldo Tusko vadovaujamos „Piliečių platformos“ pergalė įtemptuose priešlaikiniuose Lenkijos parlamento rinkimuose – tai liberalių vertybių pergalė prieš ultrakonservatyvias, radikaliai nacionalistines bei populistines jėgas Lenkijoje ir tikrai svarbus ženklas visai Rytų ir Centrinei Europai. Ir dabar labai svarbu, kad D. Tuską sėkmė lydėtų ne tik rinkimuose, bet vykdant liberalias reformas, kurioms ji jau gavo didelės visuomenės dalies pritarimą, dabar reikia, kad neužtektų drąsos ir ryžto.

       Manyčiau, kad ypatingai svarbiu ženklu galima laikyti ir tai, kad Lenkijos rinkimuose aktyviai dalyvavo jauni žmonės, sakoma, kad tai ir nulėmė D. Tusko sėkmę, o pagal išankstinius duomenis atrodo, kad bent jau Varšuvoje balsavo maždaug 56 procentai 20-24 metų rinkėjų, tai geras pavyzdys ir mūsų jaunajai kartai.

      Tuos, kurie domisi architektūra ir šiuolaikine urbanistine plėtra kviečiu šiandien 17 val. atvykti į Vilniaus Dailės akademiją, kur paskaitą skaitys dar vienas žymus pasaulio architektas, viešintis Vilniuje – italas Massimiliano Fuksas. Jis Vilniuje jau nebe pirmą kartą, bet šįkart atvyko kaip galimas tarptautinio architektų konkurso, projektuojant daugiafunkcinio kultūros centro pastatą, dalyvis.

      M. Fuksas taipogi yra žinomas ne tik kaip išskirtinių projektų, kurie įgyvendinti skirtinguose pasaulio miestuose – nuo Milano iki Hong Kongo autorius, bet ir kaip vienas geriausiai žinomų miestų plėtros specialistų. Vilnių  M. Fuksas jau pažįsta ir ne vienoje diskusijoje su vietos architektais bei miesto planuotojais yra sakęs, kad turi būti traukos centrų šalia senamiesčio, kad jis pats nenumirtų. Jis pateikė daugybę pavyzdžių, kai labai apsaugoti senamiesčiai ne viename Europos mieste tapo lyg negyvi, nes ten neliko nei parduotuvių, nei biurų, nei kavinių, nei restoranų, o tai reiškia, kad neliko ir investicijų. M. Fuksas taip labai didelį dėmesį kreipia tam, kaip naujas pastatas įsiterps į jau egzistuojančią aplinką, kokia bus infrastruktūra.

      Todėl sulaukti jo projekto bus labai įdomu, kaip manyčiau įdomu ir naudinga yra jo pasiklausyti yra visiems, kurie domisi tuo, kas vyksta pasaulio architektūroje, kokios vyrauja tendencijos, kurlink juda miestai.