Tiek daug paskutiniu metu kalbant apie vienos konkrečios mergaitės likimą, išaiškėjo ir tai, ką jau seniai galėjo pastebėti su vaikų teisių apsauga susiduriantys žmonės. Lietuvoje veikia dvi panašią veiklą vykdančios institucijos -  tai Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, kuriai vadovauja Rimantė Šalaševičiūtė ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kurios direktorė yra Odeta Tarvydienė. Pastaroji, prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikianti žinyba turi ir dar vieną uždavinį – stebėti, kaip Lietuvoje laikomasi Hagos konvencijos.

        Toks veiklos padalijimas sukelia tam tikrų konfliktų, nes kaip rodo konkretus Luisos Rinau atvejis, griežtai laikantis Hagos konvencijos nuostatų, kyla prieštaravimai, ginant konkretaus vaiko teises.

         Dar balandžio mėnesį Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, mano partijos kolega Armina Lydeka kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos kontrolierę R. Šalaševičiūtę. prašydamas pateikti būtinas įstatymo pataisas, kurios aiškiai apibrežtų funkcijų pasidalijimą tarp dviejų panašių tarnybų. Kontrolierė pateikė gan išsamius paaiškinimus, ką reikėtų padaryti, tačiau jokio atsakymo Seimo komitetas nesulaukė iš  Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos,į kurią kreipėsi su panašiu prašymu.

        Tarp šių tarnybų prasidėjusi konkurencija ir neaiškus atsakomybės pasidalijimas gali turėti skaudžių pasėkmių, todėl, visų pirma, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėtų įvertinti jos įsteigtos tarnybos ir ypač jos vadovės darbą, įvertinti, ar ji tikrai sugeba profesionaliai ginti vaiko teises.

         Juk dėl dviejų tarnybų konkurencijos, kai kada ir asmeninių nesutarimų kenčia vaikai, kurių gerovę ir teises abi tarnybos turėtų ginti.