Atrodo, kad kova dėl mažos mergaitės Luisos Rinau teisės gyventi su savo mama ir broliuku pasiekė apogėjų, ir Lietuvoje mažai beliko žmonių, kurie nebūtų girdėję dramatiškos dviejų valstybių teisinės sistemų įkaitėmis tapusios mamos ir dukters istorijos.

    Gali būti įvairių nuomonių dėl to, kaip ir ar galima apskritai padėti vaikui, kuris, kaip teisingai pastebėjo kunigas Ričardas Domeika, tapo vaikų nesantaikos auka. Objektyviai vertinant reikia pripažinti ir tai, kad mergaitės motina pati yra didžiąja dalimi kalta, kad atsidūrė tokioje keblioje situacijoje, nes sunku patikėti, jog Vokietijos teismai būtų atėmę iš motinos teisę auginti savo vaiką, jeigu viskas būtų daroma nuo pat pradžių teisinėmis priemonėmis.

     Tačiau jokiais teisiniais išvedžiojimais matyt negalima pagrįsti vienašališko sprendimo atskirti mažametę mergaitę nuo motinos ir perduoti tėvui, kuri jo netgi nepažįsta. Bet šios konkrečios šeimos istorijoje  ypač svarbu yra tai, kad mes akivaizdžiai pamatėme, kad Lietuvos įstatymai tampa tarsi antrarūšiais prieš Europos Sąjungos reglamentus ar kitų valstybių teisinius aktus. Maža to, Lietuvos institucijos, užuot gynę savo piliečio interesus, nuolankiai paklūsta kitų valstybių teisiniams reikalavimams. Todėl suprantama, kad tūkstančiai žmonių nori paraginti valstybės vadovus veikti (daugiau – http://www.netylek.lt/).

       Tiesiog šis konkretus pavyzdys parodo, kiek daug valstybės savarankiškumo, priimant teisinius sprendimus, praradome. Vokiečiai reikalauja, ir mūsų tarnybos – netgi tos, kurių šventa pareiga ginti vaiko gerovę – aklai vykdo reikalavimus, kurie prieštarauja jų tiesioginei misijai, ar bejėgiškai skėsčioja rankomis.

        Tai rimta, nors ir labai skaudi pamoka. Tiek žmonėms, kurie šiame globaliame pasaulyje vis dažniau tampa kelių valstybių teisės subjektais, tiek valstybei, kuri savo piliečių teises ir gerovę turi ginti visų pirma, kaip tai šiuo atveju bando daryti Vokietijos teismai.